Kokie jums buvo 2017-ieji? Brigitai Dalgėdei (buvusi pavardė – Arsobaitė) jie buvo aktyvūs kaip niekad: aktorė ne tik kūrė naujus vaidmenis, bet ir smagiai dirbo su paaugliais savo vardu pavadinto teatro studijoje, o baigiantis vasarai dargi ištekėjo už mylimojo Lauryno.
Su vaikais jau buvote dirbusi Kūrybinių partnerysčių programoje, bet steigiant savo studiją nekaustė nežinia?
Net nebuvo kada galvoti. Gerą savaitę pasiraitojusi rankoves ir paprašiusi draugų pagalbos – kas siuvo, kas kalė, kas meistravo, kas pirko, vežė, kabino – triūsiau patalpose, kad jos virstų studijai tinkama erdve. Taigi, baimingoms mintims neliko vietos.
Tos dienos, kai pirmą kartą vaikai atėjo į studiją ir kiekvienas dar atsivedė tėvus, nepamiršiu: nesitikėjau, kad bus taip daug žmonių! Turbūt traukiu panašius į save, nes susirinko hiperaktyvūs vaikai. Ir su jais man labai įdomu. Kaip su jais bendrauti, kaip dirbti, atradau pati, nes teorija lieka tik teorija, kai jie, pavyzdžiui, sako: „Neįdomu.“ Tada klausi, kas jiems būtų įdomu. Svarbu ne tik ko nors išmokyti, bet ir į kiekvieną širdelę prisibelsti. Jie labai greitai viską supranta, priima, yra laisvi, drąsūs, judrūs, kai kurie itin unikalūs, trys iš mano studijos jau vaidina serialuose ir filmuose.
Įsivaizduokite, tų nuostabių vaikų manęs pasveikinti vestuvių dieną atvažiavo visas autobusas! Pasijutau kaip Merė Popins!
Miesto vaikai skiriasi nuo mažo miestelio vaikų. Šie tylesni, atsargesni – dar dirbu su mokinukais Stakliškėse pagal Neformalaus jaunimo švietimo programą. Vien važinėjimas atima daug laiko, bet negaliu jų palikti: įsivaizduokite, tų nuostabių vaikų manęs pasveikinti vestuvių dieną atvažiavo visas autobusas! Pasijutau kaip Merė Popins!
Ko tamsta mokytoja pasimoko iš savo vaikų?
Gyvenimo džiaugsmo. Jie jo tiek turi... Jie iš viso savo gyvenimo, kurio yra nugyvenę 12 ar 15 metų, semiasi idėjų kūrybai, tu matai, kokios jų mintys, kokios nuotaikos, supranti, kad tai jau yra savitos asmenybės. Jie – kaip įsibėgėjęs traukinys, kurį sunku sustabdyti, visko nori, nebijo improvizuoti, kartais pažeria tokių perliukų, kad ir profesionalai pasidžiaugtų. Iš jų plūsta geras humoras, kartais juodas, kartais su absurdo prieskoniu. Kai ateinu pas juos po sunkios dienos, visa nusikalusi, ir matau, kad jiems dienelė irgi buvo neprasta, tačiau jie numeta kuprines į šoną ir siūlo: „Tai pakvailiokim!“, suprantu, kad reikia man iš jų šito išmokti: buvo–nebuvo – nubraukiam ir važiuojam toliau!
Visi žmonės gali vaidinti?
Be abejo. Kaip ir dainuoti, piešti – tik suaugusiuosius kausto baimė, o vaikai drąsesni. Bet aš neturiu tikslo savo studijos vaikų paversti artistais. Man svarbu, kad jie užaugtų laisvais žmonėmis, nebijančiais viešai reikšti minčių. Jie to nebijo ir dabar, klausia tiesiai šviesiai: „Kaip, mokytoja, jūsų asmeninis gyvenimas? Kaip vyras?“
Tai kaip tas asmeninis gyvenimas? Kas pasikeitė ištekėjus?
Gal pasijutau ramesnė – štai vienas klausimas jau išspręstas! Anksčiau buvau iš tų, kurios neskubėjo tekėti, bet dabar galiu pasakyti – tai geras jausmas. Buvo įdomu pakeisti statusą, pavardę...
...ir apsivilkti baltą suknelę?
Žinoma. Nuėjau į keletą salonų, pasimatavau kelias sukneles – gražu. Bet supratau, kad jos ne man. Teko siūtis ir pačiai sugalvoti, kaip... Turbūt suknelei ir skyriau daugiausia dėmesio iš visos ceremonijos.
Per ją graudinotės?
Jaudulys apėmė bažnyčioje, o dar mačiau, kaip mamos graudinosi... O per civilinę ceremoniją labai ėmė juokas.
Prieš keletą metų buvote susižavėjusi japonės Marie Kondo tvarkymosi filosofija, stengėtės suvaldyti namų chaosą, viską tvarkingai surikiuoti. Kaip sekasi dabar?
Kažkas viršuje, matyt, pasijuokė iš mano pastangų, nes dabar visiškas chaosas: veiksmas vyksta dviejuose namuose – bute ir užmiesčio name. Taigi, kai dirbu keliuose darbuose, kai lakstau iš vieno į kitą ir kiekviename vis prireikia kokio nors dokumento ar drabužio, nebežinau, kuriuose jie namuose. Todėl dabar visko perku po du: šampūnų, kremų, sporto aprangos, buities smulkmenų – kad nieko nepasigesčiau. Kažką išskalbei ten, atsivežei čia, kažką pasiėmei iš čia ir... neberandi.
Stengiuosi nepanikuoti, apsieiti su minimumu, bet neprarandu vilties viską surikiuoti pagal sistemą. O štai šuo tikrai jaučiasi kaip išprotėjęs, nes nebesupranta, ar jis kaimietis, ar miestietis ir kur, pagaliau, gyvena. Ir aš kartais nebesuprantu. Betgi įdomu. Kiekvieną dieną nutinka kas nors naujo!