Suspindusi keliais vaidmenimis, ji pasakė „stop!“ ir ėmė savęs klausti: kas aš esu, ką veikiu, ką turėčiau veikti? Aktorė ir džiazo dainininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vokalo dėstytoja Brigita Bublytė prieš aštuoniolika metų, būdama aštuoniolikmetė, sužibėjo Džuljetos vaidmeniu režisieriaus Eimunto Nekrošiaus roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Šiandien menininkė sukasi tarp Vilniaus, Sevilijos ir Narbūčių kaimo Rytų Aukštaitijoje.
Ar tiesa, kad introvertėms aktorėms tarpusavio konkurencija, aukojimasis viešam gyvenimui kainuoja nepalyginti daugiau nei ekstravertėms?
Nelaikyčiau savęs nei gryna introverte, nei šimtaprocentine ekstraverte: kiekvienas esame ir vienoks, ir kitoks. Iš pirmo žvilgsnio atrodau mėgstanti daug komunikuoti, tačiau uždarumo, vienatvės poreikis man kur kas didesnis nei nuolatinio bendravimo. Kokią užsidėti socialinę kaukę, dažniausiai pasufleruoja konkrečios situacijos, nors apskritai tų kaukių vengiu. Nemaloniausia, kai pati pajuntu, kad bendrauju labai nenuoširdžiai. Gyventi prieš nieką nesimaivant – neįkainojamas turtas ir vidinis komfortas. Tiesa, aktoriui tos kaukės neišvengiamos, ir aš visai neseniai supratau, kad nesu tinkama šiai profesijai. Taip, vaidinau Džuljetą, Niną, paskui Nijolę Bražėnaitę Jono Vaitkaus režisuotame filme „Vienui vieni“ (apie partizaną Daumantą) – tai darbai, kuriuos išgyvenau su didele meile. Visa kita daugmaž buvo kaukės: jutau, kad negaliu būti šalia savo emocijų, o ne su jomis, negaliu savęs laužyti ir prievartauti. Po aštuonių darbų su režisieriumi Jonu Vaitkumi jaučiausi pasiklydusi tarp savo jausmų. Atsitraukiau. Kiekvieno mūsų žydėjimo laikas – skirtingas: kaip aktorė, išsiskleidžiau aštuoniolikos ir žydėjau iki dvidešimt devynerių. Paskui prasidėjo ieškojimų kelias. Atrodo, kad mano gyvenime viskas susiklostė iš kito galo, nes paprastai pirmiau būna ieškojimai, o paskui nušvinta didieji atradimai.
„Štai Džuljeta!“ – per atranką parodė į jus ranka Eimuntas Nekrošius, nors prieš tai neįveikėte konkurso į aktoriaus meistriškumo specialybę.
Baigusi vidurinę, rinkausi dvi specialybes – ir dainavimo, ir vaidybos. Pasitikėjau savimi, nes jau buvau koncertavusi su tokiomis džiazo žvaigždėmis, kaip Vladimiras Čekasinas, Leonidas Šinkarenka, Vytautas Labutis, Liudas Mockūnas, tačiau niekur neįstojau. Nusivyliau, jaučiausi nevykusi ir niekam nereikalinga. Prisimenu, atėjo rugsėjis, o man tokia tuštuma: į mokyklą jau nebereikia, bet ir studijų nėra. O kur dar visuomenės spaudimas (tiesa, labiau įsivaizduojamas, nei esamas), kad rugsėjo pirmąją privalai kur nors būti?.. Tada gyvenimą nulėmė vienintelė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus frazė: „Taigi va Džuljeta.“, kurią išgirdau vos atėjusi į būsimos roko operos artistų atranką. Įdomiausia, kad šio sprendimo visiškai nesureikšminau: užuot jį pasitikusi su euforija kaip žingsnį didelės svajonės link, priėmiau kaip natūraliai susiklosčiusį.
Įvyko paradoksas: visi, kurie tais metais įstojo į aktorinį, liko vaidinti masinėse scenose, o spektaklio kolegomis pasidarė tie, kurie jau dėstė akademijoje ir kurie buvo stojamųjų komisijoje. Prisimenu, savo kolegei Daliai Tamulevičiūtei Nekrošius papriekaištavo: „Ir kaip jūs šitos mergaitės galėjote nepriimti...“ Šiandien, kai jau esu aktoriaus meistriškumo specialybės magistrė, paragavusi japonų teatro no subtilybių, kuo puikiausiai suprantu komisijos sprendimą: matyt, pasirodžiau pernelyg užsisklendusi, nemokėjau iki galo atsiskleisti, pagaliau kūrybinį konkursą lemia daugybė momentinių subjektyvių dalykų.
Ir niekada nesigailėjote, kad dar ko nors nesuvaidinote?
Daugelis dalykų, kurie paprastai žmogų ištinka antroje gyvenimo pusėje, mane pasitiko pirmoje: profesinės karjeros viršūnė, tėvų mirtys...
Taip jau lemta. Daugelis dalykų, kurie paprastai žmogų ištinka antroje gyvenimo pusėje, mane pasitiko pirmoje: profesinės karjeros viršūnė, tėvų mirtys... Pastarosios užgožė viską, neliko vietos apmaudui nei dėl nesuvaidintų personažų, nei dėl nesudainuotų džiazo dainų. Būti su sergančia mama (tada teturėjau vos dvidešimt dvejus metus), išlydėti ją į amžinybę, paskui, praėjus vienuolikai metų, tą patį padaryti su tėčiu – tai tokia patirtis, kad atrodo, jog nugyvenai kelis gyvenimus. Mirties akivaizdoje menkavertės ambicijos, ketinimai, planai, vienadieniai džiaugsmai ar nesėkmės staiga pasitraukia į šalį. Pagaliau kurti vaidmenis, lydimus gana žiaurių metodų, kuriuos taikydavo režisieriai, man būdavo kančia. Jų prievartai esu per jautri: nuo pastabų apimdavo panika, sakytum, patekdavau į transo būseną... Prisimenu, kaip ne kartą eidama nepažįstamo miesto, kuriame gastroliuodavome, gatve verkdavau ir kaldavau sau į galvą: „Ne, ne, ne, nenoriu būti aktorė!“ Žiaurus, bet be galo nuoširdus Nekrošiaus elgesys, jo ambicija žūtbūt pasiekti norimą rezultatą turėjo ir pliusų, ir minusų. Ir jei tas rezultatas galiausiai neteiktų satisfakcijos, turbūt išprotėtum.
Nuo to juk visada apsaugo namai, šeima, mylimas žmogus...
Šiandien mano šeimos supratimas truputį pasikeitė, gal kiek nutolo nuo tradicinio: ja laikyčiau artimų žmonių bendruomenę, kurioje galiu jaustis atsipalaidavusi ir kalbėti apie viską, kas guli giliai širdyje. Tai – ir mano kaimynai, ir šalia gyvenanti draugė su šeima (turime bendrą kiemelį). Neretai dalijamės vakarienėmis, pusryčiais – ypač vasarą, kai užkandžiaujame lauke. Namai man visada asocijuojasi su laisve veikti, kurti, keliauti, svajoti... Niekas taip šeimos nevienija, kaip dvi kraštutinės situacijos: žmogaus gimimas ir mirtis. Kai gimsti ir augi, tėvai tau egzistuoja tarsi savaime, o kai jų anksti netenki, susiduri su nežinomybe, nesaugumu, tave gali apimti panika, kad štai nesusidorosi su elementariais buitiniais rūpesčiais. To nesaugumo poveikis, tuštumos jausmas paprastai būna dvejopas: jis tave arba sužlugdo, arba sustiprina, užgrūdina.
Netektys mane padarė sąmoningesnę, išmokau kontroliuoti liūdnas mintis, organizuoti darbus.
Netektys mane padarė sąmoningesnę, išmokau kontroliuoti liūdnas mintis, organizuoti darbus. Viską rašausi į bloknotą, net ir pirkinių sąrašą (nors, psichologų nuomone, retas atvejis, kad moteris su popiergaliu rinktųsi prekes – paprastai ji tai daro spontaniškai). Pabrėžčiau itin stiprų savo ryšį su tėčiu: bendraudavome gana santūriai, per daug neplepėdami, tačiau jaukus buvimas ar retsykiais prasiveržiantys pokalbiai apie esminius gyvenimo dalykus būdavo tokie stiprūs, kad sunku jų neprisiminti. Net ir tada, kai po mamos mirties tėtis gyveno su kita moterimi. Paskutiniais jo metais mudu labiausiai suartino bitės – du aviliai prosenelių sodyboje, Narbūčių kaime, Anykščių rajone. Su malonumu iš jo perėmiau šį amatą. Pati pasisiūliau: iš pradžių prie avilių tik pūsdavau dūmus, paskui jau pradėjau rašyti bitininko dienoraštį... Ir jutau, kad šis bendras darbas mudu dar labiau vienija. O šiandien rūpinimasis bitėmis man atkuria gyvenimo pusiausvyrą, jei tik ją mėgina sugriauti miesto tempas ir stresas. Tėtis, statybų inžinierius, mačiau, skeptiškai vertino mano norą ateitį susieti su scena, tačiau leido laisvai rinktis. Kai jis susirgo kepenų vėžiu, panėšėjo į paukštį, kuris visomis išgalėmis stengėsi grįžti į savo lizdą.
Likusi viena, iš pradžių sunkiai įsivaizdavau, kaip susidorosiu su buitimi: ir nuo laiko irstanti kaimo troba, ir sodas, ir seni neišrauti kelmai jame – viskas man atrodė kaip globali problema. Išmokau ją spręsti, suradau bendrą kalbą ir su kaimo traktorininku, ir su kitais išgerti linkusiais vyrais, netgi persiėmiau jų kalbėjimo intonacijomis, leksika, kad neatrodyčiau miesto panelytė, kurią galima apsukti apie pirštą (pasimokiau iš pirmos klaidos, kai avansu sumokėjau, o darbų neatliko). Galiausiai supratau, kad studijuoti aktorystę buvo nepalyginti lengviau, nei perprasti šiandieninio kaimo gyvenimo niuansus.
Pajuokavote, kad bitės – nuostabūs gyviai dar ir todėl, kad žiemą miega ir jūs ramia širdimi galite išlėkti į Ispaniją tobulinti flamenko žinių ir šokio meno.
O, tai žino visi mano draugai ispanai: jeigu žiemą pasirodau Sevilijoje, vadinasi, dėl ūkio esu rami (juokiasi). Kai artinosi trisdešimtmetis, teatras ir vokalo specialybė mano gyvenimą įsuko tam tikru ritmu, uždarė kažkokioje erdvėje, tad atėjo poreikis sustoti ir apmąstyti – ką negerai darau, kodėl nesijaučiu absoliučiai laiminga? Buvo aišku, kad Lietuvoje radikalių permainų nepatirsiu, kad reikia išvažiuoti ten, kur manęs niekas nepažįsta, kur mane vertina tokią, kokia esu „čia ir dabar“, ir kur galiu viską pradėti nuo tuščio balto lapo. Čia gyvenau nuolat vertinama sociumo, kritikų, režisierių, kolegų aktorių – matavo tarsi pagal kažkokią skalę. Vien tai, kad man pasidarė svarbu, kaip esu vertinama, jau buvo ženklas sustoti ir pažiūrėti į save, išgirsti, ką gi sako mano pačios vidinis kritikas. Kai psichologė, su kuria konsultavausi ir kuriai dėsčiau motyvus, liejau emocijas, kodėl nenoriu būti aktorė, paklausė, kuo norėčiau būti, atšoviau: „Sodininke!“ Įsidrąsinau ir nusprendžiau viską mesti. Ištisą vasarą internete ieškojau, kur galėčiau stažuotis, įgyti žinių. Ne sodininkės, aišku, o veiklos, susijusios su mano užgyventu įdirbiu. Šiuolaikiniame džiazo pasaulyje žinoma dainininkė Fatima Miranda atsiliepė į mano laišką, per ją susiradau mokytoją Thomą Clementsą, kuris vedė canto difonico (Mongolijos muzikos atlikimo technika), dhrupad de cante (Šiaurės Indijos muzikos atlikimo technika) kursus, taip pat kursus, skirtus psichoterapijai ir balsui.
Aplinkybės susiklostė taip, kad mėnesiui nuskridau į Barseloną. Čia ir atradau flamenką – barokiškai manieringą meną, kuriame dera ir dainavimas, ir vaidyba, ir šokis, ir grojimas gitara. Greit supratau, kaip reikia nebijoti ko nors atsisakyti, atsiriboti nuo stereotipų ir sklandančių nuomonių. Pavyzdžiui, apie flamenką svajojau jau seniai, bet kai meno pasaulyje kam nors apie tai prasitardavau, pajusdavau paniekinimą, neva tai – kažkoks paviršutinis folkloras...
Flamenkas padėjo pabėgti nuo rutinos, buvo kaip gaivaus oro gūsis, bet juk sakoma: nuo savęs nepabėgsi, kad ir kur nukaktum.
Paradoksas – reikėjo nusibelsti iki Sevilijos, kad pajusčiau, koks svarbus mano pačios identitetas: kas esu?
Grįžusi intensyviai mokiausi ispanų kalbos, nes be jos šis menas tiesiog nepagaunamas. Bet kai išvykau į Seviliją, pamačiau, kad dar reikia perprasti ir andalūzišką dialektą. Kai ir jį perėmiau ir aiškiai suprasdavau, ką ispanai šneka, pagalvodavau: gal jau geriau nesuprasti, nes Andalūzijos ispanai daug kalba, užverčia tave manieringomis žodžių lavinomis, bet mažai pasako (juokiasi). Ten reikia pajusti, ne ką sako, o kaip sako, kaip prisiliečia, kaip pasilabina prisiglausdami skruostais, kaip žiūri. Ispanų žodžiuose nėra jokio negatyvumo, griežtos kritikos ir tik iš to „kaip“ gali suprasti, ką nori pasakyti. Aišku, po jų draugišku fasadu neretai slepiasi begalė velniūkščių. O pas mus priešingai – šiurkščiuose žodžiuose neretai slypi geranoriškumas ir nuoširdumas. Vis dėlto man priimtinesnis ispaniškas bendravimo būdas, kai liesdamasis pajauti žmogų, jo emocijas, suvoki, kiek gali su juo bendrauti ir toli eiti. Paradoksas – reikėjo nusibelsti iki Sevilijos, kad pajusčiau, koks svarbus mano pačios identitetas: kas esu?
Flamenkas man jau ne tik muzikinis žanras, bet ir gyvenimo būdas, per jį išsilaisvinau, pabėgau nuo uždarumo, būdingo man, kaip ir daugeliui lietuvių. Ispanijoje žiūrovas iš karto, nuo pirmų ritmų, įsijaučia ir ima bendrauti su atlikėjais, o pas mus po koncerto nesuprasi, patiko ar nepatiko. Sutinki po mėnesio žmogų, o jis nedrąsiai ir sako: „Bet koks buvo koncertas, iki šiol skamba ausyse...“ Arba štai draugė: matau jos gražią suknelę, bet tik pagalvoju, kad ji graži, – nepasakau, nepasidžiaugiu garsiai. Tokia buvau anksčiau, dabar jau elgiuosi priešingai. Grįžusi po ilgesnės viešnagės Ispanijoje visus draugus lietuvius perspėju, kad susitikusi imsiu glėbesčiuotis ir bučiuotis, tegu nesistebi... Ankstaus ryto neįsivaizduoju be šokio – juo tarsi sudėlioju dienos emocijas. Galiu šokti namie, prieš paskaitas auditorijoje... Flamenkas man – ir jausmų iškrova, ir fizinis krūvis, ir meilės aktas; nebijau pasakyti – tai ir intymus gyvenimo partneris, su kuriuo galiu išreikšti savo seksualumą (šypsosi). Jau seniai nustojau jausti „socialinės užduoties“ spaudimą – žūtbūt turėti vyrą ir vaikų. Anksčiau sutinkamus vaikinus tarsi dėliojau į lentynėles arba spraudžiau į tam tikrus rėmus, kad patikrinčiau, ar kuris nors galėtų būti mano sutuoktinis. Toks mąstymas, žinau, kelia baimę apskritai kurti šeimą, atima galimybę skirti realų žmogų nuo įsivaizduojamo. Kai nuo to išsivadavau, bendravimas su priešingos lyties atstovais tapo laisvesnis, natūralesnis, įdomesnis ir prasmingesnis.