Brandžios meilės istorija, įsižiebusi JAV paplūdimyje: „Mūsų bendra dabartis – pasaka“

Jorge ir Janina Galante / Gretos Skaraitienės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-03-28 13:20
Šis pokalbis – apie meilę, kuri gali užgriūti tada, kai jos nebesitiki. Užgriūti kaip lavina ir apversti gyvenimą aukštyn kojomis.

„Iki šiol nežinau, kodėl Janina sutiko eiti su manimi į mūsų pirmąjį pasimatymą restorane: dėl mano vyriško dailumo, argentinietiško žavesio ar todėl, kad labai norėjo valgyti“, – kvatoja Jorge Galante, vienas žymiausių pasaulyje gydytojų ortopedų ir klubo sąnarių transplantacijos pradininkų.

Jo žmona nusišypso, pabučiuoja vyrui į skruostą, padeda galvą jam ant peties ir ištaria: „Kaip aš jį myliu!“ Šiedu žmonės pažįstami penkeri metai, susituokę – dveji. „Klausykit, aš Janinai kasdien prisipažįstu meilę“, – sako man aštuoniasdešimtmetis chirurgas. – „O aš – jam!“ – pertraukia vyrą šneki ir vietoje nenustygstanti Janina, kuriai penkiasdešimt ketveri. Taip jie ir pasakoja savo istoriją – vienas per kitą, pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, nuolat iš širdies juokdamiesi, o žodis „myliu“ nuskamba daugybę kartų. 

– Janina: Viskas prasidėjo Sanibelio saloje, priklausančioje Floridai. Tris mėnesius viešėjau ten pas draugę ir beveik kasryt dariau pratimus paplūdimyje. Pro šalį visada praeidavo „dieduliukas“ su šunimi, pasisveikindavo. Likus dviem savaitėms iki skrydžio atgal į Lietuvą jis mane užkalbino. Aš angliškai tuomet temokėjau kelis žodžius ir supratau tik tai, kad tas vyras – gydytojas ir kviečia mane į restoraną. Savo ruožtu, pasakiau jam, kad esu lietuvė.

– Jorge: Jei ne mano kalė, ar būtume susitikę su Janina? Pirmiausia atkreipiau į ją dėmesį, nes man patinka sportuojantys žmonės. Esu ortopedas ir pritariu viskam, kas susiję su fiziniu aktyvumu. Nužiūrėjau ir figūrą – puiki! Vėliau pamačius tą moterį imdavo spurdėti širdis. Ilgai drovėjausi Janiną užkalbinti. Ir netekau žado išgirdęs, kad ji – lietuvė. Juk buvau vedęs Sofiją, po karo į JAV su tėvais emigravusią iš Lietuvos. Pasakykite man, kiek yra šansų mažos salos paplūdimyje įsižiūrėti būtent mirusios žmonos tautietę? Bet gyvendamas su Sofija lietuviškai nepramokau.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

– Janina: Kitą dieną į paplūdimį abu atėjome nešini rašteliais: aš – draugės vyro parašytu angliškai, jis – „Google“ išverstu lietuviškai. Tąkart buvo mano eilė nustebti, nes Jorge lietuviškai ištarė: „Aš – našlys!“ Jo raštelyje buvo ir ši informacija, ir prašymas nurodyti savo adresą, ir kvietimas į restoraną. Sutikau, bet ką galėjau tenai daryti? Jis vėl kalbėjo, o aš klausiausi jo, šypsojausi, gėrėjausi saulėlydžiu, valgiau ir gurkšnojau vyną. Iki dabar pamenu, kiek kainavo Jorge užsakytas butelis: 130 dolerių. Tą vakarą ir dar ilgai po jo Jorge perkamų man daiktų kainos atrodė nenormalios! Juk prieš jį sutikdama gyvenau... Ką gi, ir drabužius „Humanoje“ pirkdavau, ir žiemą kiaurais batais yra tekę vaikščioti. Tad galite įsivaizduoti, koks šokas mane ištiko, kai antrą pažinties dieną buvau nuvežta į prabangiąją „Saks Fifth Avenue“ ir išėjau iš ten su krepšiais gražių ir brangių drabužių. Bet dabar jau apsipratau su tokiomis išlaidomis. Aš juk nieko Jorge neprašau, jis pats ragina: „Nieko sau negailėk, mano princese!“ 

 

– Jorge: Labai mėgstu pirkti Janinai daiktus. Malonu kartu eiti „šopintis“, žiūrėti į ją, besimatuojančią drabužius, padėti išsirinkti, kas mano princesei labiausiai tinka. Aš ją myliu ir man svarbu visa, kas susiję su jos poreikiais. Noriu, kad Janina turėtų tai, kas geriausia. Žinote, mūsų ryšys labai įdomus. Didelis metų skirtumas mums netrukdo ir būdami kartu mudu jaučiamės labai komfortiškai. Žmona intuityviai moka mane „reguliuoti“. Aš visą gyvenimą nebuvau lengvas žmogus... Buvau niūrokas, uždaras... Bet pasikeičiau. Mane pažįstantys žmonės sako, kad būdamas su Janina atgijau, ėmiau bendrauti, nesivaržau viešai reikšti savo jausmų. Su ja patiriu tai, ko, maniau, niekada nepatirsiu. Su ja darau dalykus, apie kuriuos svajojau, bet nemaniau, kad darysiu. Man juk patinka keliauti, bet anksčiau keliavau verslo reikalais, ne dėl savo malonumo. O su Janina važinėjame po pasaulį, nes mums abiem tai labai patinka: vien pernai buvome Argentinoje, Čilėje, Galapagų salyne, Peru ir Aliaskoje. Per savo aštuoniasdešimtmetį pasamdžiau muzikantų ir mes su Janina šokome, šokome... Viena moteris, šešiasdešimties, priėjo, pasveikino ir pridūrė: „Norėčiau būti tokia kaip jūs, kai subręsiu!“ Esu laimingas, kai matau, kad Janina laiminga. O labiausiai stresuoju, kai matau ją liūdinčią.

Taip, man labai pasisekė, nes Jorge – nepaprastas žmogus. Nežinau, ar pasaulyje yra kitas toks vyras. Kai ėmėme bendrauti, klausdavau savęs: „Gal sapnuoju?“

– Janina: Žmonės man sako: „Kaip tau pasisekė!“ Taip, man labai pasisekė, nes Jorge – nepaprastas žmogus. Nežinau, ar pasaulyje yra kitas toks vyras. Kai ėmėme bendrauti, klausdavau savęs: „Gal sapnuoju?“ Po mūsų pažinties grįžusi namo pradėjau gauti jo elektroninius laiškus: „Mano didelis namas toks tuščias, dūstu, kai tavęs nėra šalia, nes tu man – lyg vėjo gūsis...“ Įvykiai klostėsi taip greitai! Jorge ėmė skraidyti į Lietuvą, aš – pas jį. Plėšiausi tarp dviejų pasaulių: kai būdavau su Jorge Amerikoje, nerimaudavau, kaip sekasi Simonui, mano sūnui, kuriam tuo metu buvo dvylika trylika, o kai būdavau Lietuvoje, mintys skriedavo pas mano Džordželitą... Nėkart nesigailėjau, kad nusprendžiau su juo susieti savo likimą. Jau prabėgo penkeri metai nuo mūsų pirmo pasimatymo, o aš kasdien jaučiuosi tik geriau. Esu mylima, globojama, aprūpinta iki gyvenimo pabaigos. Mes dar nebuvome susituokę, bet Jorge jau tada sudarė neatšaukiamą finansinę sutartį mano naudai, Lietuvoje mano vardu nupirko butą, vėliau – namą. Ar galiu nemylėti vyro, kuris apsupo mane neįtikėtinu dėmesiu, kuris elgiasi taip vyriškai – ką pažada, tą išpildo, kuris daro viską, kad tik jausčiausi laiminga, saugi, nedvejodamas prisiima mano problemas ir bet kokia kaina jas sprendžia? Ar galiu juo, tokiu išsilavinusiu, atsakingu, kolegų, draugų ir mokinių gerbiamu, pacientų dievinamu, nesižavėti? Nė karto nesuabejojau Jorge motyvais ir ketinimais. Jis mane įsimylėjo iš tolo, man nežinant, o aš jį pamilau, kai arčiau pažinau. Jaučiuosi nuostabiai su juo visur: vakare eidama miegoti, ryte atsikėlusi, koncerte, parodoje, pokylyje, keliaudama, vaikščiodama po mišką... Aš gyvenu! Kiek knygų perskaičiau, kiek koncertų, šalių pamačiau, kiek puikių žmonių pažinau, kiek naujų įspūdžių patyriau... Jei ne Jorge, viso to nebūtų buvę. Kasryt atsibundu nepaprastai laiminga! 

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

– Jorge: Įsimylėjau ir pasakiau sau: „Ši moteris ypatinga ir aš jos nepaleisiu!“ Gerai jaučiu žmones: tai – viena iš priežasčių, kodėl taip sėkmingai klostėsi mano profesinė veikla. Janina – protinga, labai nuoširdi, nieko neslepianti užantyje, nemėgstanti dviveidžių, jai netrūksta sumanumo, supratingumo... Jei būtų gimusi kitoje aplinkoje, turėjusi kitokias gyvenimo sąlygas, neabejoju, būtų daug pasiekusi. Tam tikra prasme pakirpau jai sparnus: man, apsirūpinusiam pensininkui, nereikia žmonos, kuri dirba. Man reikia kompaniono, žmogaus, kuris leistų laiką su manimi. Su pirmąja žmona, su kuria nugyvenome daugybę metų, viskas buvo kitaip... Ji buvo labai puikus žmogus, bet Janinos priešingybė – introvertė, nemėgo socializuotis. Aš kilęs iš Argentinos, o ten žmonės labai vertina šeimyninius ryšius, jų ir amerikiečių požiūris į tam tikrus dalykus, ypač širdies, skiriasi. Todėl kai ėmiau draugauti su Janina, mano kraujo žmogumi, ilgai nedelsdamas nusivežiau ją į gimtinę, nes norėjau kuo greičiau parodyti savo išrinktąją artimiesiems. Jie žinojo, kad šuo nakčiai įsitaisydavo mano lovoje prie kojų. Humoro jausmo nestokojanti mano krikšto mama, kai paklausiau, ką ji galvoja apie Janiną, pasakė: „Jorge, tu nebegali miegoti su savo kale!“

– Janina: Su vyro artimaisiais puikiai sutariu. Kaip džiugu iš jų girdėti, kad pakeičiau Džordželitą, kad jis su manimi labai laimingas. Vyras – valdingas, reiklus sau ir kitiems. Šitai puikiai žino žmonės, kurie jam dirba. O jei griežtas darbdavys nuolat gerai nusiteikęs, gerai ir tiems, kurie nuo jo priklauso...

– Jorge: Draugai ir artimieji priėmė Janiną ir pamilo. Mano vienturtis sūnus žino, kad esu laimingas, ir priima gyvenimą, kurį renkuosi. Bet kokiu atveju bosas esu aš.

– Janina: Mano sūnaus ateitis buvo vienas iš pagrindinių svertų, nulėmusių mano sprendimus. Simono susilaukiau vėlai, 38-erių, tad jis man – it stebuklas, esu prie jo labai prisirišusi. Ir man taip svarbu, kad sūnus po kojomis turėtų pagrindą, nuo kurio galėtų atsispirti ir įsitvirtinti gyvenime. Myliu Jorge dar labiau už tai, ką jis daro dėl Simono. Jorge pažadėjo juo rūpintis ir savo pažadą kaip visada tesi nepriekaištingai. Tikiuosi, kad mano šešiolikmetis sūnus, kuriam sudarytos sąlygos mokytis labai geroje mokykloje JAV, maksimaliai išnaudos savo šansą ir pateisins dideles Jorge pastangas suteikti jam tokią fantastišką galimybę, įspūdingas investicijas į jo išsilavinimą ir mudviejų su vyru viltis. 

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
 

– Jorge: Tai, kas rūpi Janinai, – mano reikalas ir žmona gali manimi pasikliauti. Puikiai suprantu, kaip moteriai svarbu jaustis užtikrintai dėl savo vaiko.

Tiesmukai manęs neprašo pinigų, bet „duok!“ sklando ore ir veikia santykius su giminėmis ir žmonėmis, kuriuos seniai pažįstu.

– Janina: Jei jums kyla klausimas, ar gerai jaučiuosi nieko nedirbdama, atsakau: mano dabartinis darbas – rūpintis vyru, kurti atmosferą, kurioje jam būtų malonu ir gera. Gyvenime būta įvairių darbų, bet šis man – labiausiai prie širdies ir jokio kito nepasigendu. Su Jorge tiek visko darome, kad jaučiuosi labai užimta ir dienos lekia nepastebimai. O prisiminimai apie tai, kaip gyvenau prieš pažintį su juo, nėra šviesūs. Tiesą sakant, buvau labai labai nelaiminga ir keliems mėnesiams ištrūkau į Ameriką, norėdama nuo visko pabėgti ir pamėginti susivokti, kas toliau. Mano gyvenimas nesiskyrė nuo daugelio posovietinių moterų. Sunkiai dirbau, auginau vaiką, ant mano pečių gulėjo visa buitis, rūpinimasis vyru... Nuolatinė nyki rutina. Ir nuolatinis nuovargis, nepasitenkinimas, pojūtis, kad esi nevertinama, nesaugi, vieniša, nemylima... Apie įdomų laisvalaikį ir gražius drabužius, kurie kiekvienai moteriai teikia džiaugsmo, apie apkabinimus ir meilius žodžius „aš tave myliu!“ tegalėjau svajoti. Stebuklas, kad sutikau Jorge, nes nežinau, kaip viskas būtų susiklostę. Buvau apimta depresijos. Galėjau pulti į kraštutinumus. Taip, mano dabartis – pasaka, bet... Labai gaila, tačiau grįžusi į Lietuvą pasijuntu blogai. „Barakuda“, „pasigavo senį ir tik laukia, kada jis numirs“, „jis tave nupirko!“ – tai apie mane. Apkalbos, pavydas, pyktis... Žinote, čia jaučiuosi kalta, kad gerai gyvenu, jaučiuosi, lyg būčiau vaikščiojanti piniginė. Tiesmukai manęs neprašo pinigų, bet „duok!“ sklando ore ir veikia santykius su giminėmis ir žmonėmis, kuriuos seniai pažįstu. Tarsi doleriai man į kišenes kristų iš dangaus. Juos uždirba Jorge! Liūdna, kad taip yra, nes mes juk nemažai esame padėję mano artimiesiems ir giminaičiams. Savo mielas drauges irgi stengiuosi pamaloninti dovanomis. Nutariau, kad metas atsiriboti nuo tų, kuriems atrodo, kad turtingo vyro pinigais privalau juos remti be galo be krašto, o patiems stengtis, kabintis į gyvenimą nereikia.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

– Jorge: O aš noriu prisiminti labai gražų dalyką. Labai emocingą. Kai viešėjome Limoje, prapuolė Janinos vestuvinis žiedas...

– Janina: ...aš taip nuliūdau! Sakau Jorge: „O jei tai – ženklas, kad mūsų laukia išsiskyrimas?“

– Jorge: Užsakiau kitą vestuvinį žiedą ir kai nuvykome į Aliaską, susitariau su mažo miestuko pastoriumi, kad mus sutuoktų. 

– Janina: Kokią nuostabią kalbą Jorge pasakė! Vėl pažadėjo rūpintis manimi, gerbti, mylėti, kol mirtis mus išskirs. Net pagalvoti bijau, kad galiu jo netekti... Kasryt dėkoju Dievui, kad jis šypsosi, turi sveikatos, džiaugiasi gyvenimu. O juk, kai mes susipažinome, Jorge buvo pesimistas. Peru dalyvavome šamanų apeigose. Jie mums sakė, kad mudviejų sielos kartu nuskrido į kalnus... Gal tiesa?

– Jorge: Nežinau, kiek man dar skirta, bet likusius metus norėčiau nugyventi taip, kaip dabar gyvenu. Sunku patikėti, kad likimas gali duoti antrą šansą. Tačiau kartais jis būna maloningas.

Pripažintas ortopedijos asas

Mūsų pašnekovo tyrimų pagrindu buvo sukurtas metodas, leidžiantis dirbtinius sąnarius pritvirtinti prie žmogaus kaulų be kaulinio cemento. Tokiu atveju jie nesusidėvi gerokai ilgiau ir atitolina pakartotinę operaciją. Jorge Galante įvertintas įvairiais apdovanojimais, tarp jų ir JAV šlaunikaulių draugijos įsteigtu apdovanojimu už viso gyvenimo pasiekimus.

Dar vienas atsitiktinumas šioje istorijoje (o gal visgi nematomos jėgos sudėlioto scenarijaus grandis?), kad Lietuvoje, Janinos namo kaimynystėje, įsikūrė ne kas kitas, o du mūsiškiai gydytojai ortopedai. Jiems, kaip ir kitų šalių šios srities specialistams, puikiai žinomi Jorge Galante darbai ir reputacija. Profesorius ėmė bendrauti su lietuviais ortopedais ir netgi sutiko būti vieno iš jų, Giedriaus Kvedero, daktaro disertacijos oponentu (kartu su Lietuvos profesoriais). „Janina, tavo dėka mes susipažinome su pačiu Jorge Galante!“ – neatsidžiaugia mūsiškiai. 

Aišku, mes pasinaudojome atsiradusia proga ir paklausėme ortopedijos aso, kaip gyventi, kad klubų ir kelių sąnariai kuo ilgiau nesudiltų ir nereikėtų jų keisti endoprotezais.

Jorge Galante patarimai

„Klausdama apie sąnarius jūs iš esmės klausiate, kaip gyventi ilgai ir sveikai. Iš dalies kelių ir sąnarių ligas lemia genai, bet visa kita – žmogaus pasirinkimai, kurie veikia visas organizmo sistemas“, – sako žymusis mokslininkas, pedagogas ir chirurgas.

„Taip!“ aktyviam gyvenimo būdui. „Kasdien būtina mažiausiai 30 minučių atlikti intensyvius fizinius pratimus: dalis jų turi būti jėgos, dalis – aerobikos. Moterys gali atrodyti gerai ir sulaukusios septyniasdešimties aštuoniasdešimties, bet iki tol ir po to jos turi reguliariai mankštintis. Labai naudinga plaukioti, važinėti dviračiu.“ 

 

„Taip!“ subalansuotai mitybai. „Kiekvienai moteriai verta žinoti, ar nebuvo jos giminėje žmonių, kuriuos pakirto infarktas. Labai klysta tos, kurios mano, kad tai – vyrų problema. Visoms, o ypač turinčioms rizikos faktorių, reikėtų vengti riebaus, kepto maisto, rafinuotų angliavandenių (aš mėginu apsieiti be makaronų, duonos, baltųjų ryžių), raudonos mėsos valgyti kartą per savaitę, dažniau – žuvies ir baltos mėsos. Didžiausią raciono dalį turėtų sudaryti daržovės, apskritai maistas, kuriame daug ląstelienos.“

„Ne!“ rūkymui. „Jis – didžiulė bėda, jis neginčijamai griauna sveikatą. Aš niekada nerūkiau.“

Menopauzė – ne pasaulio pabaiga. „Nesureikšminkite pokyčių, kurie ateina su menopauze. Ji gali tapti gražiausio gyvenimo etapo pradžia.“

Gera dvasinė būklė – nepaprastai svarbi. „Prieš sutikdamas Janiną jaučiausi labai vienišas. Brandžiame amžiuje tai nėra lengvai išsprendžiama problema. Todėl manau, kad intensyvūs pratimai, atliekami kartu su bendraamžėmis sporto klube, gali suteikti daug laimės akimirkų. Mano mama ėmė aktyviai mankštintis sulaukusi septyniasdešimt aštuonerių (tada mirė tėtis) ir buvo aktyvi klubo narė iki devyniasdešimties metų. Be to, būdama aštuoniasdešimties ji pradėjo tapyti ir jai puikiai sekėsi, jos darbus pirko! Užimkite savo protą, mėginkite įvairius būdus, bet neleiskite viešpatauti liūdnoms mintims.“

Elaima.lt

Naujausi straipsniai