Branduolinės energetikos mokslininkė G. Zablackaitė: „Japonijoje aptarinėjame ne Černobylio avariją“

Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Živilė Zablackaitė
Publikuota: 2019-07-15 20:38
Su mokytojais pajuokavusi, kad stos į dabar jau nebeegzistuojančią branduolinės energetikos programą, Giedrė Zablackaitė (26) atvėrė duris gyvenimo nuotykiui. Prieš trejus metus gavusi kvietimą ir „Hitachi“ stipendiją ji išvyko studijuoti branduolinės inžinerijos magistro Tokijo Technologijų institute, o šiuo metu ten rašo savo disertaciją.

„Dirbu su burbuliukais“, – taip paprastai ji pristato savo darbą su energetika nesusijusiems žmonėms. Tačiau šio darbo su burbuliukais tikslas – patobulintos atominių elektrinių aušinimo sistemos, padėsiančios užtikrinti, jog nei Černobylio, nei Fukušimos avarijos nebepasikartotų.

Kaip Tavo gyvenime atsirado branduolinė energetika ir inžinerija?

Jau mokyklos laikais labiau krypau į tiksliuosius mokslus. Mokykloje viskas ėjosi daugmaž gerai, rezultatai visada buvo aukšti, bet labiau mėgau matematiką, fiziką. Tiesa, tai ir labai didelis mokytojų indėlis. Baigusi mokyklą nenorėjau studijuoti tiksliosios fizikos, bet ir toliau gilintis į tiksliuosius mokslus man pasirodė įdomu. Iš pradžių juokais pradėjau labiau linkti į energetikos kryptį, kurios perspektyvos pasirodė didesnės. Taip atradau branduolinę energetiką. Tiesa, sulaukiau visokių žmonių reakcijų: „Ką tu ten veiksi, čia gi vyriškas mokslas”. Pradėjusi domėtis pamačiau, kad nei ten vyriška, nei ten taip sudėtinga, kai moki fiziką. Taigi, kai jau reikėjo sėsti ir rašyt sąrašą, kur pateikti dokumentus, pirmoje vietoje įrašiau branduolinę energetiką.

Kaip Tavo kelias iš Kauno pasuko į Japoniją?

Japonija taip pat mano gyvenime buvo visiškas netikėtumas. Universitete mano rezultatai laikėsi gana aukšti, profesoriai matė mano indėlį ir rimtą požiūrį į mokslus. Viskas prasidėjo nuo Kauno technologijų universiteto, „Hitachi“ ir Tokijo technologijų instituto bendradarbiavimo. Kaune prasidėjo kursai, į kuriuos atvažiavo „Hitachi“ darbuotojai iš Japonijos. Kai kursai vyko gal jau ketvirtą kartą ir tąsyk „Hitachi“ atstovai į universitetą atvažiavo su stipendijos pasiūlymu, buvau viena iš profesorių šiai stipendijai rekomenduotų studentų. Jie išdėstė savo sąlygas, ką būtent su ta stipendija gauni ir teko ilgai svarstyti, ar pasiūlymą priimti. Kita šalis, kalba, kultūra. Viskas visiškai kitaip. Vis dėlto užpildžiau dokumentus, pateikiau viską, ko jie prašė, pasirinkau profesorius, sukontaktavau su tuo, kas galėtų mane čia, Japonijoje, priimti. Iš jų sulaukiau teigiamo atsakymo – patikau kaip studentė.

Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu Japonijoje rašai disertaciją. Apie ką ji?

Tęsiu tą pačią temą, prie kurios dirbau magistro studijų metu, tad šiokį tokį pagrindą jau turiu. O mano darbas susijęs su Fukušimos avarija. Tam, kad būtų išlaikomas saugus slėgio lygis atominėje elektrinėje, veikia aušinimo sistemos. Per aušinimo sistemas radioaktyvios medžiagos gali patekti į aplinką. Būtent tai ir įvyko Fukušimoje. Vienu metu, kai norėjo sumažinti slėgį viduje, radioaktyvios medžiagos pateko į aplinką. Ir nors didžiąją dalį radioaktyvių medžiagų turėtų sulaikyti vandens baseinas, vis tiek buvo užfiksuotas didesnis radiacijos lygis. Tad mano tyrimas yra susijęs su reaktorių aušinimo sąlygomis, dirbu su taip vadinamais „burbulais“. Eina garas, nesikondensuojančios dujos neša radioaktyvias medžiagas ir baseine susidaro burbulai. Mano darbo tema yra apie tai, kaip radioaktyvios medžiagos iš burbulo patenka į vandenį.

Giedrės tyrimas susijęs su reaktorių aušinimo sąlygomis, ji dirba su „burbulais“. Eina garas, nesikondensuojančios dujos neša radioaktyvias medžiagas ir baseine susidaro burbulai/Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrės tyrimas susijęs su reaktorių aušinimo sąlygomis, ji dirba su „burbulais“. Eina garas, nesikondensuojančios dujos neša radioaktyvias medžiagas ir baseine susidaro burbulai/Asmeninio archyvo nuotr.

Visas pasaulis liko sužavėtas HBO serialu „Černobylis“. Kaip jį vertini Tu, kaip branduolinės energetikos specialistė?

Įdomu tai, kad tik pačioje serialo pabaigoje paaiškinama, kokia klaida buvo padaryta, atvedusi iki katastrofos. Visi kiti filmai ir knygos, kiek jų sukurta, pirmiausia pasakoja kas ir kodėl įvyko, ir tik tada – kas po to sekė. Kai kurie dalykai, žinoma, yra pritaikyti plačiajai visuomenei. Pavyzdžiui, visų prisidėjusių mokslininkų indėlis, sudėtas į vieną personažą. Su tokiais dalykais vienas ar du žmonės nesusitvarkys.

Dažnai Černobylis lyginamas su Fukušimos avarija, kuri Japonijoje vis dar yra gan „karšta“ tema. Su kolegomis laboratorijoje kalbėjome, kokį įvaizdį serialas sukūrė kitiems žmonėms, kurie nesusiję su branduoline energetika. Žmonės išsigando pamatę, ką radiacija gali padaryti su gyvais organizmais. Tokie vaizdai – labai atstumiantys, bet reikėtų į situaciją pažiūrėti ir iš kitos pusės – daugiau tokių rimtų avarijų ir nebuvo. O su lėktuvais skraidome ir gauname dar daugiau radiacijos.

Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

„Černobylis“ iškėlė ne tik paprastų žmonių tragedijas, bet ir priminė pasauliui, jog atominių elektrinių saugumu reikia itin rūpintis. Koks Tavo požiūris į branduolinės energijos išgavimo saugumą?

Saugumo sistemos egzistuoja ir jos veikia. Yra sudaryti planai, kokių veiksmų turi imtis darbuotojai elektrinių viduje. Bet, kaip matome iš istorijos, ne visada viską gali nuspėti. Černobylis pasižymi tuo, kad nebuvo pranešta žmonėms, nebuvo imtasi reikiamų veiksmų laiku ir vietoje, kai viską reikėjo daryti. Buvo pralaukta. Ta pati Fukušimos avarija buvo tikrai didelio masto įvykis, tačiau tuo pačiu metu reikėjo susitvarkyti su žemės drebėjimo ir cunamio pasekmėmis. Ir Fukušimos Daiichi (Fukušimoje tuo metu veikė dvi atominės elektrinės – Daiichi ir Daini, nutolusios viena nuo kitos per maždaug 12 km. Red. past.) buvo vienu metu trys veikiantys reaktoriai. Ir jie visi buvo pažeisti. Tad, kai turi susitvarkyti su keliais reaktoriais vienu metu, tai tampa ypač sudėtinga operacija.

Japonijoje dažniausiai minima Trijų Mylių sala. Apie Černobylį ne taip jau dažnai čia gali išgirsti. O Trijų Mylių saloje irgi buvo avarija, žmonės tvarkėsi, bet gi viskas praeina. Saugumo lygis yra aukštas, bet viskam nepasiruoši. O mes mokomės iš klaidų. Labai daug tyrimų yra atliekama, gerinamos sistemos, dabar jau naudojami kitokie reaktorių tipai.

Japonai į branduolinius bandymus Ramiajame vandenyne reagavo sukurdami Godzilą. Taip pat tai vienintelė šalis pasaulyje, ant kurios buvo numestos atominės bombos. Koks japonų santykis su branduoline energetika?

Na, visų pirma, yra skirtumas tarp branduolinės energijos naudojimo kariniais tikslais ir žmonių labui. Buvau Hirošimoje. Dabar ten vyrauja ramybės ir taikos jausmas. Visi prisimena, kas nutiko. Tai tikrai labai svarbūs įvykiai Japonijoje. Po Fukušimos vyrauja neigiamas požiūris, nemažai žmonių neigiamai nusiteikę, bet Japonijoje toliau veikia reaktoriai, atominės elektrinės nėra pilnai sustabdytos.

Šiaip ar taip, elektros jiems reikia – energijos poreikis čia yra milžiniškas. Šiaurinė dalis taip pat stipri branduoline pramone. Tad požiūris dar priklauso nuo to, iš kur tie žmonės, su kuriais kalbiesi, yra. Tie, kurie dirba su tuo, jie bus už, o kiti – prieš. Tie žmonės, kurie išsikraustė iš Fukušimos, sulaukia diskriminacijos iš aplinkos, pavyzdžiui, mokyklose. Jei pasakai, kad atvykai iš Fukušimos, tai kiti vaikai nusiteikia, kad geriau su tavimi nebendrauti. Yra toks požiūris, bet su metais jis praeis.

Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Su pranešimais apie savo darbą keliauji po įvairias tarptautines konferencijas. Kokios nuotaikos vyrauja kalbant apie branduolinės energetikos ateitį?

Gegužės mėnesį dalyvavau ICONE konferencijoje. Ten temos buvo labai įvairios. Nuo radioaktyvių dalelių filtravimo, sulaikymo, iki to, kas dedasi reaktoriaus viduje, kaip po įvykusių avarijų pagaliau išimti likusias nuolaužas. Mano laboratorijoje kolegos labai daug su tuo dirba. Tad, iš esmės, viskas remiasi į saugumą, kaip pagerinti tai, ką turime, galvojant apie ateities perspektyvas.

Dabartiniai reaktoriai daugiausia paremti urano skaldymu – naudojamas urano kuras ir atomai skyla. Bet ateitis – fision, kai lengvieji elementai susijungia ir tokiu būdu taip pat išgaunami dideli energijos kiekiai.

Prieš kurį laiką su kolegomis vykai atlikti tyrimų į Fukušimą. Ar grįžusi į Europą norėtum apsilankyti Černobylyje?

Dar studijų Lietuvoje laikais su kursioke svarstėme galimybę ten nuvykti. Iš dalies būtų įdomu pasižiūrėti. Kai tiek skaitai, tiek matai, tiek klausaisi kitų pasakojimų, kitų žmonių istorijų, pačiam norisi patirti savąją. Iš kitos pusės, įsivaizduoju, kad ten nuotaikos turėtų būti slogios. Fukušimoje buvau pačioje elektrinėje, su autobusu mus vežiojo po jos aplinką, matėme, kaip reaktoriaus pastatai atrodo dabar. Bet pačio miesto nemačiau, tik pravažiuojant pro šalį, kiek palei kelią matai tų apleistų pastatų.

Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Jau dešimt metų nebeveikia Ignalinos atominė elektrinė, tačiau visai šalia Lietuvos sienos statoma kita. Kokia Tavo nuomonė apie Astravo elektrinę?

Iš dalies liūdna, kad visos tos statybos pas mus iššaukė neigiamą požiūrį. Tokie įvykiai paveikia ne tik pačią šalį, ne tik kaimynus, bet ir visą tarptautinį požiūrį į branduolinę energetiką. Šiek tiek gaila, jog ne visiems žmonėms tai yra aktualu ir kad pirmiausia į tuos dalykus žiūrima iš ekonominės pusės.

Tikiu, kad jei būtų atsirastų glaudesnis bendradarbiavimas, ta situacija galėtų būti visai kitokia. Juk po atominės uždarymo didžiąją dalį elektros energijos perkame iš kitų šalių. Iki Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, pagal išgaunamos energijos kiekį mes lygiavomės su Prancūzija. Atsinaujinantys ištekliai – saulė, vėjas ir vanduo – dabartinių energijos poreikių negalės patenkinti, juk jos nuolat reikia išmaniesiems, kompiuteriams, pramonei ir pan. O Astravo elektrinė, tikiuosi, bus saugi. Tik niekada negali būti visiškai garantuotas.

Japonijoje gyveni jau kiek daugiau nei trejus metus. Kas Tave atvykus labiausiai nustebino?

Galbūt biurokratija. Ir tai, jog nors jau XXI amžius ir Japonija yra susikūrusi technologijų šalies įvaizdį, susidūrus su biurokratija dažniausiai tenka rašyti ranka ant popieriaus. Na, bet su tuo susiduri jei ruošiesi gyventi Japonijoje. Turistai to nesutinka.

Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrės Zablackaitės gyvenimo Japonijoje akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.


Japonai nėra atviri pasauliui žmonės. Dauguma gali ramiai gyventi neiškišdami nosies iš Japonijos ir nė nesiruošia kada mokytis anglų ar kitos kalbos. Aš įpratusi prie kitokio požiūrio – mano aplinkoje žmonės keliauja, dairosi po pasaulį, neapsiriboja Lietuva ar kita šalimi, stengiasi pamatyti tą didesnį vaizdą, mokosi kalbų. O čia ne kartą turėjau pasakoti, kaip man pavyko išmokti anglų kalbą.

Ko, gyvendama Japonijoje, labiausiai pasiilgsti?

Saulės vakare. Čia saulė vėliausiai leidžiasi septintą vakare. Šiaip ar taip – tai juk tekančios saulės valstybė, o man saulės reikia vakare. Dar kartais pritrūksta gamtos. Aš – vaikas iš kaimo. Taip pat pasivažinėjimų automobiliu. Čia tam net nėra poreikio – viešasis transportas puikiai funkcionuoja. Ir dar pasiilgstu sarkazmo ir ironijos. Japonai to nelabai supranta.

Naujausi straipsniai