„Kas bus, jei sutiksiu Drakulą?“ – pasiteiravo žmogelis, likimo užneštas į Transilvaniją. „Nieko baisaus, dieną jis nepavojingas. Pakanka turėti česnako galvutę ir kryžių“, – vangiai patarė gidas, nes jau pavargo atsakinėti į šį klausimą. „O ar įmanoma jį nužudyti?“ – sukilo kraugeriški žmogelio instinktai. „Lengvai! Pakanka nukirsti galvą ir įkalti kuolą į širdį.“
Turbūt nereikia sakyti, kad karingasis vyrukas Drakulos nesutiko. Net jei būtų sutikęs – kas iš to? Kišeniniu peiliuku galvos nenupjausi, uosio kuolo nuomos punkte nerasi. O ir šiaip neapsimoka vargti. Per 122 metus (prieš tiek laiko parašytas Bramo Stokerio romanas „Drakula“) kraugerys grafas buvo žudomas tūkstančius kartų. Bet mitas gajesnis už kūną be galvos ar griaučius su skyle: Drakula bus gyvas, kol žmonėms patiks jausti baimę.
Nežinau, kokia buvo jūsų vaikystė, o manoji – neįsivaizduojama be naktinių siaubiakų: jei tik vasarnamyje buvo suguldomi 3–4 vaikai, kas nors patamsyje būtinai imdavo gąsdinti, kad išlįs juoda ranka. Tai vykdavo kasnakt ir kiekvieną kartą visi saldžiai spiegdavo iš siaubo, nors puikiai žinojo, kad nesulauks nei pajuodusių rankų, nei neplautų kojų. Tada niekas nesuko galvos, kodėl norisi ne pasakos, o plaukus šiaušiančių potyrių. Bet juodosios rankos karta užaugo, kai kurie tapo mokslininkais ir išsiaiškino, kodėl žmonėms reikia baimės: ji (atitinkami atrakcionai, kinas, knygos) mūsų kūną ir smegenis užpildo tomis pačiomis medžiagomis, kurios patenka į kraują apėmus laimės jausmui. Jei žmogus žino, kad pavojus gresia ne jam...
Tai ir palaiko Drakulos gyvenimą. Pagal ekranizacijų skaičių jį lenkia tik Šerlokas Holmsas, ir šis sugretinimas kelia didelę nuostabą. Nes Beiker Strito seklys – intelektualus, talentingas, artistiškas, ironiškas: vyrai pavydi, moterys alpsta. O kaip paaiškinti faktą, kad antrojoje vietoje – karste su žemėmis miegantis gyvas numirėlis? Juolab gerų filmų apie jį – vos keletas. Nors kadaise britų aktorius Christopheris Lee būtų papasakojęs, kas sieja Holmsą ir Drakulą: jam teko vaidinti ir vieną, ir kitą.
Nosferatu (taip rumunai vadina Drakulą) į dienos šviesą ištraukė teatras ir kinas. Kai 1897 metais buvo išleista Stokerio knyga, ne kas kitas, o Arthuras Conanas Doyle’is ją gyrė kaip geriausią gotikinį romaną. Bet „Drakulos“ pirkti niekas neskubėjo ir Stokerio reitingai šovė į viršų tik pasirodžius pirmiesiems filmams, kai rašytojas jau ilsėjosi po velėna ir neturėjo galimybės prisikelti.
Stokeris neatrado Amerikos. Viktorijos laikais visiems rūpėjo gotika: neva dabar – civilizacija, o viduramžiais vampyrai ir kiti patamsių gaivalai dauginosi kaip triušiai. Pirmasis „oficialus“ vampyras buvo ne Drakula. Ir ne Stokeriui atėjo geniali mintis, kad mitinę pamėklę su iltimis galėtų pakeisti personažas žmogaus pavidalu, negana to, aristokratas. Toks kaip visi, tik neatsispindintys veidrodyje.
Trumpas ekskursas. Kartą nedidukė anglų kuopelė atostogavo Šveicarijoje. Oras pasitaikė šimtąkart bjauresnis nei Anglijoje, britai buvo įkalinti namuose ir kai iš nuobodumo ėmė lipti sienomis, kažkam gimė geniali idėja: tegu kiekvienas parašo siaubo apsakymą. Pasiūlymas nebuvo keistas, nes nuo blogo oro gelbėjosi lordas Byronas, jo meilužė Claire Clairmont ir gydytojas Johnas Polidori, taip pat poetas Percy Bysshe’as Shelley su žmona Mary – visi rašantys. Kuo tai baigėsi? Polidori pasinaudojo Byrono idėja ir parašė „Vampyrą“ (1819) – jo personažas lordas Rutvenas vadinamas pirmuoju literatūriniu kraugeriu, o Mary Shelley „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ tapo nemaria klasika... Ši istorija kiek paaiškina, kuo Stokeris buvo geresnis už konkurentus. Apie vampyrus visi rašydavo lengvai ir greitai. O „Drakulos“ autorius romanui ruošėsi kaip moksliniam veikalui: aštuonerius metus studijavo įvairių kraštų folklorą, čiaudėjo archyvuose, guldavo ir keldavo su vampyrais. Net rado žmogų, kuriam galėjo suteikti abejotiną garbę būti Drakulos prototipu...
Kai Vilniuje veikė baras „Transilvanija“, pasimatymui jame skirti pakakdavo raktinių žodžių: „Pas Drakulą.“ Tai buvo labai romantiška – kur dar galėtum išgerti alaus, stebimas legendinės pabaisos? Tačiau mistika buvo niekuo dėta: prie baro kabojo XV amžiuje gyvenusio kunigaikščio Vlado III Drakulos portretas: antroji vardo dalis reiškė, kad jo tėvas priklausė slaptam Drakono ordinui.
Rumunų tautos didvyris gal ir nebuvo geras dėdė, bet padedamas Stokerio tapo visam pasauliui žinomu monstru. Žmonės lengvai patikėjo, kad Vladas III Drakula dieną miega karste, o naktį ieško kokio nors patrauklaus kaklo. Gandai apie nuožmų valdovą ėmė pūstis kaip muilo burbulas. Neva jis žmones ne tik sodino ant kuolų (įprasta to meto bausmė), bet ir smaugė, degino, korė; neva nužudė net savo tėvą ir mielai išgerdavo priešų kraujo. Reali istorija kapituliavo prieš audringą vaizduotę. O juokingiausia, kad ją pakurstęs Stokeris niekada nebuvo Rumunijoje. Jis tik pasiuntė žinutę, kad Drakulos gyvenamoji vieta – Transilvanija, kad jis gimė Sigišoaroje, o aukų laukdavo Brano pilyje. Na, o estafetę perėmęs kinas fiktyvaus Drakulos biografiją papildė tikrojo Drakulos gyvenimo faktais.
Primirštą romaną 1922-aisiais ekranizavo vokietis ekspresionistas Friedrichas Wilhelmas Murnau. Jis turbūt prakeikė dieną, kai ėmėsi šio darbo, nes rašytojo našlė režisierių padavė į teismą dėl autoriaus teisių ir jam buvo liepta sunaikinti visas filmo kopijas. Aišku, kelios buvo paslėptos, akies krašteliu ir mes esame kai ką matę: bent jau plikagalvį šešėlį ilgais vanago nagais ant sienos. Režisieriaus kolegos irgi pamatė „Nosferatu. Siaubo simfoniją“. O kai kam filmas net pakeitė gyvenimą: pavyzdžiui, Holivudo prodiuseriui Carlui Laemmle’iui jaunesniajam. Vyrukas suprato, kokios aukso kasyklos laukia, jei nupirks ekranizacijos teises.
Pirmasis legalus filmas „Drakula“ (1931) atsirado jo palaimintas. Žiūrovų antplūdis pranoko lūkesčius, sakoma, kad juosta išgelbėjo „Universal“ studiją nuo bankroto. O kino mėgėjai įsiminė naują vardą: Bela Lugosi. Aktorius buvo vengras, kalbėjo su akcentu ir tas akcentas visiems atrodė rumuniškas. Vaidmeniui į naudą išėjo ir tai, kad Lugosi (ilgokai vaidinęs Drakulą Brodvėjuje) taip ir neišmoko anglų kalbos: filme savo tekstus sakydavo iš klausos, ne visai suprasdamas, ką kalba. Aktorius nebuvo labai talentingas, bet vadinamas vienu iš geriausių vampyrų, o ir pats jis taip įsijautė į vaidmenį, kad panoro būti palaidotas su Drakulos apsiaustu (žmona įvykdė jo valią). Vampyro vaidmuo Lugosi ne tik iškėlė, bet ir pražudė – visam laikui įkalino monstrų kategorijoje...
Jei už Drakulos vaidmenį būtų teikiama kokia nors statulėlė, ją be konkurencijos gautų Christopheris Lee, kone etatinis „tamsos princas“, buvęs Drakula net dešimtyje filmų. Na, bent jau moterys būtų balsavusios už Lee: anot statistikos, 90 procentų grafo vampyro gerbėjų yra jos, o vyrai tik atlydi ponias į kiną. Bet gal statistika klysta. Martinas Scorsese, Francis Fordas Coppola, George’as Lucas ir kiti garsūs režisieriai yra sakę, kad augo su Lee Drakulomis ir taip pamilo kiną.
Kuo Lee vampyrai ypatingi? Aktoriaus charizma, nenoru vaidinti tik pabaisą. Jo Drakula – didingas, aristokratiškas, demoniškas, dramatiškas, kerintis. Panašu, kad toks įvaizdis gimė atsitiktinai, kai Lee gautame filmo „Drakula. Tamsos princas“ (1966) scenarijuje nerado nė vieno Stokerio dialogo. „Jei autentiškų tekstų nėra, vaidinsiu be žodžių“ – kaip tarė, taip padarė. Šis minimalizmas – tik hipnotizuojančios akys ir didinga povyza – tapo ekrano legenda... Likimo ironija: Lee motina buvo aristokratė ir manė, kad artisto profesiją gali rinktis tik amoralūs žmonės. Moteris net baisiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, kad sūnus taps aktoriumi ir vaidins gyvus numirėlius...
Nugalėjęs turkus jaunas Drakula grįžta namo į Transilvaniją ir sužino, kad nusižudė jo žmona. Grafas išsižada Dievo ir nubaudžiamas nemirtingumu. O po kelių šimtų metų Anglijoje jis sutinka Miną, savo nekilnojamojo turto agento Harkerio sužadėtinę, ir įsimyli. Jis tiki, kad mergina – žmonos reinkarnacija... Kone visuose klasikiniuose trileriuose su Drakula laikomasi šio siužeto, o anonsuose skelbiama, kad tai pasakojimas apie nemirtingą meilę. Grafo simboliai – miglos, šikšnosparniai, voratinkliai, karstai su žemėmis – irgi keliauja iš vieno filmo į kitą, jau nekalbant apie apsiaustą ir manierą juo prisidengti veidą.
Kas neatitinka šios schemos? Dažniausiai filmai, kuriuose nėra meilės linijos. O veiksmas prasideda tada, kai studentams medikams atvežamas apdegęs Drakulos kūnas, arba vagys randa karstą, kažkodėl jį nuvelka į lėktuvą ir šiam skrendant numirėlis pabunda. Aišku, grafo istorija iškraipoma ir keičiant žanrą – kai virsta komedija ar parodija. Bet apie tai įspėjama iš anksto. Juk neisi rimtu veidu žiūrėti filmo pavadinimu „Bebaimiai vampyrų medžiotojai, arba Atleiskite, bet jūsų dantys – mano kakle“ (puiki Romano Polanskio parodija).
Sakoma, kad apie Drakulą sukurta 100 ar 200 filmų. Panašu, kad tie nuliukai atsirado iš nevilties, nes tikras skaičius nežinomas. O ar labai jo reikia? Kad ir kiek naujų juostų atsirastų, geriausiųjų laurai vis tiek skiriami senoms ekranizacijoms. Ir paprastai tiems filmams, kurie nebando interpretuoti ar keisti Stokerio. Puikiausias pavyzdys – nebyliojo kino šedevras, minėtas „Nosferatu. Siaubo simfonija“. Režisierius Murnau žinojo, kad pažeidžia autoriaus teises, todėl filme buvo pakeistos visos pavardės, vardai, vietovės. Bet našlė atpažino, iš kur kojos dygsta, nors filmo nematė, tik išgirdo kalbant apie jį. Ponia Stoker būtų galėjusi prikiaulinti kino istorijai, jei nebūtų likę filmo kopijos. Daugeliui vėliau atėjusių režisierių „Nosferatu. Siaubo simfonija“ tapo biblija – ne vien tyliai kontempliuojama, bet ir cituojama savuose filmuose.
Pavyzdžiui, Werneris Herzogas („Nosferatu. Nakties vaiduoklis“, 1979) skelbė kuriantis ne ekranizaciją, o Murnau kūrinio perdirbinį. Net jo grafas tapo panašus į nebyliojo filmo grafą, o tai buvo didelis išbandymas: įtūžio priepuoliais garsėjantis aktorius Klausas Kinskis kasdien po keturias valandas sėdėdavo grimo krėsle, kol jam priaugindavo nagus ir priklijuodavo ausis... Dar didesnę pagarbą vokiečių režisieriui parodė Edmundas Elias Merhige, jo „Vampyro šešėlis“ (2000) – apie tai, kaip Murnau (Johnas Malkovichius) kuria savo „Nosferatu. Siaubo simfoniją“...
Pabaigai – Francio Fordo Coppolos filmas „Bramo Stokerio „Drakula“ (1992). Jis vadinamas geriausia ekranizacija. Galima sutikti ar nesutikti, bet ši juosta režisieriui buvo kaip garbės reikalas. Jis susumavo viską, kas gero sukurta apie vampyrus, įskaitant dviprasmį Lugosi pasakymą: „Aš negeriu... vyno.“ O vis jaunėjantis Drakula (Gary Oldmanas) iliustravo vampyrų evoliuciją: nuo žvėries, mitinės pabaisos iki dailaus vaikino, stebėtinai panašaus į Vladą III Drakulą.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.