Borgia šeima, kitados garsėjusi žiaurumu ir paleistuvystėmis, iki šiol kaitina rašytojų ir istorikų vaizduotę. O viso klano priešakyje puikuojasi ne kas kitas, o popiežius Aleksandas VI, arba Rodrigo Borgia.
Šiandien Vatikanas milijonams tikinčiųjų yra šventa vieta, o jo galva popiežius laikomas dvasiniu autoritetu. Gaila, bet tenka konstatuoti, kad taip buvo toli gražu ne visada. Istorijoje yra pasitaikęs ne vienas pontifikas, kurio biografija Katalikų bažnyčiai garbės tikrai nedaro. Vienu kraupiausių popiežių per visą istoriją laikomas Aleksandras VI. Jo viešpatavimo Vatikane laikais, teatleis tikintieji, ši vieta buvo tapusi tikra velnio išperų irštva. Dar ir dabar sklando įvairiausių gandų apie tai, kokie dalykėliai dėdavosi šioje šventovėje Aleksandro VI laikais...
Tiesą sakant, kai paskaitai šio žmogaus biografiją, jautiesi taip, tarsi būtum susitepęs purvu. Aišku, bėgant amžiams, daug kas šioje istorijoje buvo pagražinta, galbūt hiperbolizuota. Vis dėlto tai nė kiek nesumažina šiurpaus įspūdžio. Kad būtų aiškiau apie ką kalbame, pradėkime nuo pradžių...
Būsimasis popiežius pasaulį išvydo pačią pirmą 1431-ųjų dieną. Tai nutiko Ispanijoje, Valensijos apylinkėse, kilmingoje šeimoje. Berniuko mama priklausė įtakingai to meto Ispanijoje Borja (italų k. Borgia) giminei. Jau nuo mažens Rodrigo garsėjo įžūliu ir maištingu temperamentu. Neofiacialūs šaltiniai byloja, esą tebūdamas vos dvylikos pirmąkart praliejo žmogaus kraują. Ar tai tiesa, sunku pasakyti, viena yra tikra: vėliau šio žmogaus rankomis kraujas buvo liejamas ne kartą ir ne du. Pačiais pajėgiausiais laikais Borgia giminės klanas prilygo šiuolaikinei mafijai: įvairiausiais šiurpą varančiais metodais susidorodavo su savo konkurentais, užvaldydavo jų žemes, turtus, net žmonas. Nors popiežiaudamas Rodrigo Borgia ėjo per gyvenimą su Dievo vardu lūpose, šiam žmogui nebuvo nieko šventa.
Jaunystėje Rodrigo buvo tvirtai suręstas, savimi nepaprastai pasitikintis vyrukas. Visose apylinkėse bene labiausiai garsėjo kaip neprilygstamas lovelasas. Sako, merginos dėl jo ėjusios iš proto. O tas, kurios nėjo, Rodrigo priversdavo. Jei reikėdavo, jėga. Tarp nesibaigiančių meilės nuotykių jis rasdavo truputį laiko ir mokslams. Bolonijos universitete baigė teisę. Nors... teisininko diplomo jam ne kažin kiek teprireikė.
Netrukus vaikino dėdė iš mamos pusės tapo Romos popiežiumi Kalikstu III. Prasimušti siekiančiam temperamentingam sūnėnui jis vieną po kitos išrūpino vis geresnes tarnybas. Galiausiai Rodrigo tapo kardinolu ir popiežiaus legatu, dar vėliau Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. Štai tada atsigavo ir visu gražumu atskleidė savo talentą žudyti ir engti. Palaikomas dėdės popiežiaus, rengė šiurpius žygius, įvedė paprastiems žmonėms įvairių rinkliavų bažnyčiai, kurios, tiesiai šviesiai tariant, buvo gryniausias reketas. Kiek pajėgdamas Rodrigo mėgavosi ir inkvizicijomis. Mirtinai nukankinti žmones buvo jo stichija.
Eidamas bažnytinę tarnybą, jaunasis dvasininkas savęs nevaržė. Meilužes keitė kaip kojines, o su viena, pačia mylimiausia Vannozza dei Cattanei, susilaukė netgi keturių atžalų: trijų sūnų Giovanni, Cesare, Goffredo ir dukters Lucrezios. Apie pastarąją parašyta ne viena knyga. Kalbama, šioje šeimoje nevengta kraujomaišos. Pasak gandų, Lucrezia ne tik su liūdnai pagarsėjusiu tėvu turėjo kur kas artimesnių santykių, nei derėtų, neva ji degusi aistra ir broliui Cesare. Nepaisant to, Lucrezia buvo net kelis kartus pelningai ištekėjusi. Žinoma, įtakingojo tėtušio padedama.
Kaip toks žlugusios moralės dvasininkas, viešai besipuikuojantis krūva nesantuokinių vaikų (beje, oficialiai pripažino tik keturis minėtuosius, o kiek turėjo vaikų iš viso, tiksliai net nežinoma), galėjo tapti popiežiumi? Yra toks posakis: „ko negali įgyti už pinigus, gali už didelius pinigus“. Jis galiojo ir tais gūdžiais laikais... Kaip manoma, pasinaudojęs įtaka ir reikiamus žmones „patepęs“ solidžiais kyšiais, Rodrigo Borgia vieną dieną užkopė ant aukščiausios įmanomos karjeros pakopos. Po jo kojomis buvo visas tikinčiųjų pasaulis. Ir jis jį trypė kaip tik galėdamas. Per dešimt Aleksandro VI popiežiavimo metų Vatikanas išvydo tokių nežabotų orgijų... Tais metais šios šventa laikomos vietos slenksčius mindė šimtai laisvo elgesio moterų, kuriomis popiežius, sako, niekada nepasisotindavęs.
Per nesibaigiančius lėbavimus šventasis (nieko sau šventasis!) tėvas neretai pamiršdavo netgi savo pareigas – jo vieta per mišias boluodavo tuščia... Na, o tą laiką, kai nelėbaudavo, skirdavo toli gražu ne atgailavimo maldoms. Drauge su sūnumis regzdavo intrigas, kaip susidoroti su tais, kurie prieštarauja jo tvarkai.
Ko gero, viena garsiausių popiežiaus Aleksandro VI aukų – vienuolis Girolamo Savonarola, pradėjęs krutinti liaudį, kad ši sukiltų ir išvaikytų pasibaisėtiną ištvirkėlių ir nusikaltėlių gaują. Deja, jo sukilimas nespėjo įsibėgėti. Popiežius užbėgo įvykiams už akių ir areštavo maištaujantį vienuolį. G. Savonarola buvo mirtinai nukankintas...
Laimė, ir patį Aleksandrą VI netrukus pričiupo dalgiu ginkluota giltinė. Kokia mirtimi jis mirė, tiksliai nežinoma. Pasak vienų šaltinių, žiaurųjį popiežių užpuolė juodasis gripas. Kiti teigia, esą jis nusinuodijo savo paties sumaišytais vienam priešininkui skirtais nuodais. Tarnas netyčia (o gal ir tyčia) supainiojo taures. Bet kuriuo atveju jo mirtis buvo išties atgrasi. Kaip rašė amžininkai, popiežius Aleksandras VI buvo pats šiurpiausias numirėlis, kokį tik galima įsivaizduoti: burna pajuodo, kūnas išpurto ir taip dvokė, kad niekas negalėjo prie jo išbūti nė minutės. Žmonės kuždėjosi, kad taip į paviršių išlindo demoniška jo prigimtis.
Šių laikų mokslininkai viską paaiškino kur kas paprasčiau: tiesiog tuo metu buvo pats rugpjūčio vidurys (popiežius mirė 1503 m. rugpjūčio 18 d.), nežmoniškai karšta – nieko nuostabaus, kad ilgai laikomas kūnas ėmė sparčiai irti. Kad ir kaip būtų, kai popiežius Aleksandras VI pagaliau buvo palaidotas, visi lengviau atsikvėpė. Anksti galą gavo ir jo sūnūs. Vos keliolika metų tėvą tepragyveno duktė Lucrezia. Taip šiurpą keliančiai Borgia giminės viešpatavimui atėjo galas... Bet pasaulis ją vis dar pamena. Apie šią giminę statomi filmai, spektakliai, rašomos knygos. Vis dėlto blogis kažkuo vilioja...