Bjelle – atvirai apie karjeros pokyčius, Islandiją ir unikalų projektą „30 metų šviesos“

Raminta Naujanytė-Bjelle / Agnės Bekeraitytės nuotr.
Autorius: Gražina Montvidaitė
Publikuota: 2020-10-21 19:22
Ramintos Naujanytės-Bjelle (29) gyvenime kasmet nutinka po vieną ar kelis ryškius pokyčius. Šie metai atnešė karjeros pokyčių ir naują įdomų projektą – „30 metų šviesos“. Apie tai, kokie keliai vedė jaunąją kompozitorę ir atlikėją į dabarties tašką bei kokia kryptimi šių metų pokyčiai bei nauji projektai lenkia jos gyvenimą ateityje, kalbamės su naująja LATGA tarybos prezidente Raminta Naujanyte-Bjelle.

Prieš trejus metus su grupe „Miško gyventojai“ laimėjote jaunųjų atlikėjų konkursą „Garažas‘17“ ir turėjote galimybę įrašyti albumą. Tuomet vienos studijinės sesijos metu įrašėte vinilinę plokštelę. Įdomu, kaip ši grupė gyvuoja dabar?

Ši grupė gyvuoja visada (šypsosi). Šiuo metu kaip tik pradedame dalintis albumo įrašų, vykusių Lapių studijoje, vaizdais. Grupė taip pat mąsto apie naujas muzikines idėjas. Na, o pertrauka po albumo įrašų vyko natūraliai – visi grupės nariai turi ne vieną muzikinį projektą, o aš pati buvau išvykusi studijuoti Islandijoje ir į koncertinį turą Azijoje.

Raminta Naujanytė-Bjelle
Raminta Naujanytė-Bjelle

Užsiminėte apie Islandiją. Ši šalis pasižymi išskirtiniais muzikantais ir paliekamu ryškiu pėdsaku muzikos industrijoje. Tačiau ji taip pat yra geografiškai smarkiai nutolusi nuo didžiųjų žemynų – Šiaurės Amerikos ir Europos. Galbūt iš tokio, geografine prasme, atokaus taško geriau matomi kultūriniai burbulai, kuriuose sukasi pastarieji du žemynai, vadinami Vakarais? Koks jums atrodo Lietuvos muzikos industrija šiame kontekste?

Islandijoje kultūrai skiriamas tikrai didelis dėmesys. Istoriškai, pati šalis buvo paveikta Amerikos ir Didžiosios Britanijos laivynų kariuomenės, kuri ten išsilaipino. Karininkai ne tik gyveno šalyje, bet ir dalinosi filmais, muzika... Tačiau, labai svarbus momentas, kad tuo metu Islandija net įstatymų pagalba bandė išsaugoti savo identitetą.

Didžiausias iššūkis yra nedidelės šalies maža rinka.

O kiek vėliau, pirmosios leidybinės kompanijos, Björk fenomenas buvo vienas geriausių pavyzdžių, kaip sėkmingi projektai gali būti naudingi kitiems: leidybinė prodiuserių kompanija „Bad Taste“ sėkmingų projektų pelną investavo į naujas muzikines grupes, taip sustiprindami islandiškos muzikos rinką. O patys islandai yra aktyvūs koncertų lankytojai ir didelį dėmesį skiria saviems atlikėjams.

Bjelle Islandijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Bjelle Islandijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Kai studijavau Islandijoje, tuo metu buvo galima jausti, kad nauji globalūs „trendai“ (nenorėčiau sakyti „mados“) jaučiami ir šioje šalyje. Tačiau, atsitraukusi nuo kasdienės aplinkos į vizualiai, socialiai ir kultūriškai naują terpę, tikrai galėjau iš šono pažvelgti į Lietuvos kultūrinį kontekstą, kurį vertinu labai pozityviai. Toks jausmas, kad mūsų šalies muzikinis identitetas vis labiau skleidžiasi ir kur kas aiškiau suprantamos stipriosios jo pusės.

Jauni atlikėjai mielai dainuoja lietuvių kalba arba ieško stilistinių sprendimų, kaip būti išskirtiniu, nes esi lietuvių autorius. Dar daugiau, pakeliavusi su savo kuriama muzika Azijoje, supratau, kad esame brandūs ir daug iš savęs reikalaujantys kūrėjai. Manau, didžiausias iššūkis yra nedidelės šalies maža rinka.

Praėjusiais metais pasirodė pirmasis jūsų solinis albumas. Į jį sugulė tik Islandijoje praleistų mėnesių patirtys ar vis tik medžiaga jam kaupėsi visą jūsų kūrybinį gyvenimą?

Albumo užuomazgos prasidėjo Lietuvoje, tačiau visa jo koncepcija ir didžioji dalis dainų subrendo išvykus į Islandiją. Manau būtent minėtas atsitraukimas nuo kasdienės veiklos man leido susikoncentruoti į individualias mintis, kurios ilgai kaupėsi manyje. Kurdama albumo dainas, leidau sau neįsipareigoti standartams, o kaip tik, ieškojau to, kas man pačiai atrodytų tinkama ir skambu. Todėl šis albumas asmeniškai man yra itin svarbus – priėmiau muzikinius sprendimus, kuriuos nuoširdžiai išgyvenau ir kuriais patikėjau.

„Vienas“ – pirmoji daina, kurią Bjelle sukūrė nuvykusi į Islandiją:

Naujausias pokytis jūsų gyvenime įvyko karjeros srityje. Nuo lapkričio vidurio eisite LATGA tarybos prezidentės pareigas. Esate kalbėjusi apie skaitmeninės erdvės atnešamus iššūkius kūrėjams. Ar tai jums bus svarbiausia ginant kūrėjų teises? Kokius iššūkius ir grėsmes matote, kai vis daugiau kūrybinio turinio pasiekiama virtualioje erdvėje?

Džiaugiuosi pareigomis ir tikiu, kad su taryba turėsime daug iššūkių. Pirmiausia – koronaviruso situacijos padariniai autoriams. Kalbant apie skaitmenines erdves, manau svarbu paminėti, kad autorystės vertinimo klausimai yra aktualūs globaliai, todėl svarbūs ir LATGA asociacijos nariams. Mano vienas iš tikslų yra pagarba autoriui, o autorius gerbiamas tuomet, kai už jo autorinio kūrinio panaudojimą yra gaunamas teisingas atlygis.

Šie metai žymi 30-metį nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kartu su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi ir choru „Polifonija“ šiai progai paminėti rengiate projektą „30 metų šviesos“. Apie ką šis projektas?

Projekte kalbame apie tai, kokia Lietuva buvo prieš 30 metų, kokia yra dabar ir kokia bus po 30 metų. Iš tiesų, kai komandai papasakojau apie albumo idėją, kad „Planeta B“ – tai mano solinio albumo pavadinimas – galimai egzistuoja žmogaus viduje, režisieriui kilo mintis atskleisti choristų, kaip individualių asmenybių charakterius ir man ši idėja atrodė labai artima. Dažnai chorą, matome kaip vienetą, kaip bendrą organizmą, pamiršdami, kokie skirtingi ir įdomūs žmonės jame veikia. Kaip ir „Planetoje B“, kiekvienas žmogus išgyvena savo istoriją.

Kaip susibūrė komanda šiam projektui?

Choro „Polifonija“ meno vadovas Linas Balandis pasiūlė įgyvendinti šią idėją, pakvietė režisierių ir mane sukurti koncertą su choru, o tada natūraliai prisidėjo ir kiti komandos nariai.

Projekto „30 metų šviesos“ repeticija
Projekto „30 metų šviesos“ repeticija

Projektas atskleidžia ne tik choro galimybes atlikti įvairų repertuarą, tačiau kartu parodo kiekvieną dainininką su jam svarbiu daiktu bei pasakojimu apie jį. Kam kilo mintis tokiu būdu paminėti Lietuvos nepriklausomybės 30-metį?

Tai Augusto Gornatkevičiaus režisūrinis sprendimas. Pacituosiu jį patį: „Choras yra bendruomenė, kuri atspindi mūsų visuomenę ir svarsto apie praeitį ir ateitį. Iš kur mes atėjome ir kur einame? Kas pasikeitė per šiuos 30 metų ir kas pasikeis per ateinančius.“

Kaip choras priėmė pasiūlymą paeksperimentuoti – kaip pavyko prisitaikyti prie elektroninės muzikos skambesio bei performanso idėjos?

Choras „Polifonija“ nuo pirmų akimirkų parodė savo profesionalų požiūrį ir labai atvirai priėmė šio projekto muzikines idėjas. Per repeticijas jaučiu, kad susikalbame, ne tik žodžiais, bet ir muzikine kalba (šypsosi).

Ką jums reiškia laisvė, nepriklausomybė? Koks šių sąvokų suvokimas susiformavo per jūsų kūrybines ir gyvenimiškas patirtis?

Sunku suformuluoti terminą, kas yra laisvė. Tačiau pajausti, ar esi laisvas, žymiai paprasčiau.

Raminta Naujanytė-Bjelle / Agnės Bekeraitytės nuotr.
Raminta Naujanytė-Bjelle / Agnės Bekeraitytės nuotr.

Naujausi straipsniai