Bites auginantys dvyniai Jackevičiai įgėlimų nebejaučia: pas jas keliauja be specialių kostiumų

Ignas Jackevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2020-10-18 12:47
Brolių dvynių Igno ir Viliaus Jackevičių gyvenimas 9 metus sukasi apie bites. Net 200 jų šeimų auginantys bitininkai jas jau paruošė žiemai – vabzdžiai sočiai primaitinti ir pasiruošusę ilsėtis iki tol, kol vėl sužydės pievos. Nors bitėms dabar tylusis metas, Igno ir Viliaus darbai bityne nesibaigia.

Du kupiškėnai bitininkyste susižavėjo dar mokydamiesi vienuoliktoje klasėje – bendraklasio tėvai buvo bitininkai ir dalijosi įdomiais pasakojimais apie savo veiklą.

„Susidomėjome ir norėjome patys užsiimti bitininkyste. Pas močiutę susiradome seną avilį (senelis taip pat laikė bites, bet mes tada buvome maži, nematėme, kaip jis bitininkauja), jį restauravome, perdažėme ir pastatėme savo kieme. Po kelių dienų netoliese atskrido bičių spiečius. Sugavome jį ir suleidome į avilį – taip atsirado pirmoji mūsų bičių šeima. Pirmais metais turėjome 3 avilius, antrais – 7. Taip po truputį jų vis daugėjo. Dabar jau turime 200 bičių šeimų ir trečius metus profesionaliai bitininkaujame“, – pasakoja Ignas.

Šimtai puslapių

Žinių, kaip auginti bites, broliai Jackevičiai ieškojo įvairiais kanalais. „Pirmais metais perskaičiau gal 8 knygas apie bitininkystę. Nė trupučio negąsdino tai, kad tos knygos 400–500 puslapių. Daug vertingų žinių suteikė ir mūsų dėdė, rašytojas Jurgis Usinavičius (jis taip pat bitininkas): kai atvykdavo pas mus į svečius, dažnai kalbėdavomės apie bites, kai įsigijome avilių, atlikau praktiką jo bityne – mokiausi, kaip sukti medų.

Iš pradžių daugiau bitininkavau aš – brolis tik padėdavo sukti medų. Viskas pasikeitė tuomet, kai baigėme mokslus ir kai Vilius rado skelbimą, kad viena pagrindinių bičių motinėlių augintojų Vokietijoje ieško žmogaus, kuris norėtų pas juos atlikti praktiką. 2 metus brolis mokėsi iš savo srities profesionalų, o grįžęs į mūsų bityną norėjo pritaikyti gautas žinias. Sunku nepastebėti skirtumo pamačius, kaip dirba profesionalai ir mėgėjai bitininkai Lietuvoje. Tos brolio žinios buvo pagrindinis spyris rimtai užsiimti bitininkyste“, – atskleidžia Ignas.

Vienas iš brolių dvynių bitininkų Jackevičių / Asmeninio albumo nuotr.
Vienas iš brolių dvynių bitininkų Jackevičių / Asmeninio albumo nuotr.

Įgėlimų nejaučia

Daugybę laiko su bitėmis praleidžiantys broliai pas jas keliauja be specialių bitininkų kostiumų. Tokius drabužius Ignas ir Vilius pasitelkia tuomet, kai rengia edukacines programas, per kurias nori žmones supažindinti su bitininkyste. „Vasarą pas bites einame apsirengę taip, kaip vaikštome po kiemą, t. y. dėvime marškinėlius ir šortus. Bitės retai įgelia, taip nutinka nebent tuomet, kai imant rėmelius ir nuo jų šluojant medų netyčia prispaudžiamos bitės (gindamosi jos gali įgelti).

Bet patinimo ar skausmo nebebūna – organizmas jau prisitaikęs prie bičių įgėlimų, todėl kelias sekundes skauda, o grįžus namo jau negali pasakyti, į kurią vietą įgėlė, – stebina pašnekovas. – Tiesa, ir nuo bičių priklauso, ar jos gels. Bičių ramumą ir darbštumą, kaip ir daugelį žmonių savybių, lemia genetika. Bitininkavimo pradžioje mūsų augintinės būdavo piktos, nes motinėlės – neveislinės. Dabar jas auginame patys, taigi bitės tikrai ramios ir darbščios.“

Pasiruošimas žiemai

Kai kalbėjomės su bityno „Brolių medus“ įkūrėjais, dar buvo likusi savaitė svarbiausiems pasiruošimo žiemai darbams bityne nudirbti. Prieš žiemą bites reikia gerai pamaitinti. Jos maitinamos specialiu invertuotu cukraus sirupu.

„Maisto bitėms turi užtekti iki pirmųjų pavasario žiedų ir iki tol, kol bus pirmąkart suneštas nektaras. Išeina maždaug apie 8 tyliojo laikotarpio mėnesius. Įdomu tai, kad kuo šiltesnė žiema, tuo daugiau maisto bitės suvartoja. Jas maitiname pirktiniu sirupu, nors nemažai bitininkų jį gaminasi patys. Pirktinis būna jau paruoštas, taigi pačioms bitėms nebereikia jo perdirbti, todėl prieš eidamos žiemoti jos nenusialina – šie vabzdžiai ir taip sunkiai dirba visą vasarą, dėl to neapkrauname jų papildomu darbu.

Įdomus faktas tas, kad bitės darbininkės vasarą gyvena 4–5 savaites. Kuo daugiau dirba, tuo greičiau numiršta. O štai žiemą jos išgyvena iki 5 mėnesių, nes avilyje nedirba, tik šildo jį ir maitinasi. Taigi duodame joms specialaus maisto, kad sėkmingai peržiemotų ir geriau startuotų pavasarį, – atskleidžia I. Jackevičius. –  Dar vienas labai svarbu darbas prieš šaltąjį sezoną – tinkamai pagydyti bites. Jas puola varoatozės erkės, šios silpnina bičių imunitetą, dėl to prie jų ima kibti ir kitos ligos, jos gali net išmirti. Taigi žiemos periodu reikia kontroliuoti varoatozės erkių sukeliamą ligą, stebėti bičių kritimus, duoti joms vaistų ir pan.“

 

Vienas iš brolių dvynių bitininkų Jackevičių / Asmeninio albumo nuotr.
Vienas iš brolių dvynių bitininkų Jackevičių / Asmeninio albumo nuotr.

Nenustoja dūgzti

„Daug žmonių galvoja, kad žiemą bitės miega. Iš tiesų jos susispiečia į kamuolį aplink avilio centre esančią motinėlę ir judindamos savo kūnelius šildo avilį. Net šalčiausią žiemą ten būna apie 20 laipsnių šilumos. Į kamuolį susispietusios bitės keičiasi vietomis: vienos juda iš jo centro išorės link, kitos – atvirkščiai. Taip palaikoma aukšta avilio temperatūra. Mūsų daugiaaukščių avilių net dugnai nedengti (tik uždėtas specialus tinklelis, apsaugantis nuo graužikų) – bitės puikiai ventiliuojasi ir šildosi“, – pasakoja pašnekovas.

Broliai Jackevičiai bites augina daugiaaukščiuose aviliuose, po to šie auga kartu su bičių šeimomis. „Žiemą aviliai būna maži – dviejų aukštelių. Kai vasarą šeima stiprėja, auga, tuomet atsiranda papildomas aukštas, – paaiškina. – Kaip žmonėms: kai esi vienas, pakanka mažo kambario, kad galėtum komfortabiliai ir šiltai gyventi, o kai sukuri šeimą, atsiranda vaikų, tuomet reikia ir 2 ar 3 kambarių. Lygiai taip ir su bitėmis.“

Žiemą bitės nemiega, bet ir Ignas su Viliumi nepristinga veiklos: realizuoja jau išsuktą medų, plečia gamybines patalpas, ieško rinkodaros sprendimų, vyksta vesti edukacinių programų į ugdymo įstaigas, biurus ir t. t. 

Medus – kasdien 

Broliai Jackevičiai juokauja, kad vasarą medų valgo akimis, t. y. stebi jį ir avilyje, ir traukdami rėmelius su koriais. Na, o šaltuoju metų laiku suvartoja apie 30 kg medaus: juo saldina arbatą, kavą, netgi deda jo virdami uogienes. Svečiai taip pat vaišinami tik medumi saldintais gėrimais, nebent kuris tikrai jo nemėgsta. Bitininkai visiems pataria medų laikyti matomose vietose, tik ne ten, kur siekia tiesioginiai saulės spinduliai, nes taip laikomas medus gali sugesti.

„Geriausia ant virtuvės stalo – tuomet matai ir valgai. Dažnai pasitaiko taip, kad žmonės nusiperka jo, padeda kur į spintelę ir pamiršta iki tol, kol suskausta gerklę. Patarčiau valgyti įvairų medų – ir pavasario, ir vasaros, ir miško, ir liepų, ir grikių žiedų. Pastarąjį mėgsta ne visi, bet grikių žiedų medus yra vienas vertingiausių: jame daug mineralų, jis teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą. Jis pasižymi specifiniu skoniu, bet yra mano mėgstamiausias. Liepų žiedų medus gelbsti nuo peršalimo ligų, o pavasarinis pievų žiedų tinka vaikams, tiems, kurie sportuoja, serga diabetu. 

Nepamirškite ir kitų vertingų bičių produktų, stiprinančių imuninę sistemą: žiedadulkių, duonelės, pikio. Tiesa, pirkite medų iš patikimų bitininkų, geriausia kasmet iš to paties“, – pataria Ignas. 

Broliai dvyniai Ignas ir Vilius Jackevičiai / Asmeninio albumo nuotr.
Broliai dvyniai Ignas ir Vilius Jackevičiai / Asmeninio albumo nuotr.

Paneigti mitus

Jau žinome tai, jog žiemą bitės aviliuose nemiega. O kokių dar populiarių mitų gali paneigti patyrę bitininkai? „Pasitaiko taip, kad žmonės vengia pirkti medų, jei jo paviršių būna padengęs baltas šerkšnas, nes galvoja, kad tai yra cukrus, o tai reiškia, jog medus nekokybiškas. Iš tiesų visiškai atvirkščiai: tas šerkšnas, atsirandantis sustingus medui, yra natūrali gliukozė, kurioje slepiasi visos vertingos medaus savybės. Kuo medaus paviršiuje daugiau šerkšno, tuo produktas vertingesnis, – paaiškina I. Jackevičius. – Taip pat vis dar nemažai žmonių galvoja, jog bitės kanda. Iš tiesų bitės gelia. Jų geluonys dantyti, joms įgėlus jie užstringa, ir, kadangi yra sujungti su bičių vidaus organais, įgėlę šie vabzdžiai miršta. Daug kartų įgelti gali vapsvos. Jų geluonys – lyg adatos. 

Įdomus faktas tas, kad bitės mato 5 spalvas: geltoną, raudoną, mėlyną, baltą ir rudą. Tačiau iš savo patirties galime patvirtinti tai, jog jos nemėgsta juodos. Seniau pas augintines eidavome apsiavę šlepetėmis ir apsimovę juodomis kojinėmis, tai labai geldavo į kulniukus (šypsosi).“

Ne tik aviliuose

Ignas ir Vilius renka įvairias smulkmenėles su bičių atvaizdais, turi net specialiai iš Amerikos parsiųstus sportinius kostiumus su paveikslėliais, vaizduojančiais bičių gyvenimą (praverčia vedant edukacines programas). „Turime ir daugiau visokiausių daiktų su bitelių atvaizdais: šaukštelių, puodukų, žaislų, įvairiausių suvenyrų. Dabar matėme, kad Vilniaus monetų kalykla išleido monetą, skirtą drevinei bitininkystei, ir ketiname ją įsigyti“, – sako pašnekovai.

Paklausus, kuo juos taip sužavėjo bitininkystė, ilgai atsakymo iš brolių nereikia laukti. „Tai malonus darbas: visada būni gamtoje saulei šviečiant (kai lyja – mes ilsimės), šilta, gėlės žydi, medžiai susprogę... Darbo diena kartais gali trukti ir 10–12 valandų, bet bitės ramina, moko tvarkos ir darbštumo. Pas jas ateiti reikia švariems – švariais drabužiais ir švariomis mintimis. Negalima būti suirzusiems ar supykusiems, nes bitės labai greitai pajunta tai ir gali įgelti. Reikia dirbti atsipalaidavus, ramiai, susitelkus. Per tiek metų įgudome taip, kad galime gražiai dviem pirštais bitutę suimti už šonų ir paduoti ją kitam žmogui ar įdėti į dėžutę“, – prisipažįsta bitininkai.

Naujausi straipsniai