Birutė Jakučionytė: „Džiaugiuosi, kad turėjau stiprybės susikurti gražų gyvenimą“

Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-01-06 11:56
Jei užsimoja ši moteris – tai plačiai. 30 tonų – tiek jos dėka surinkta perdirbti plastikinių kamštelių. 10 tūkstančių – tiek neseniai pasodino gilių. Keturi vaikai savi, bet meilės užtenka dar dešimtims, kuriems rengia stovyklas. Tad nenuostabu, kad rašytoja, daugybės socialinių projektų organizatorė Birutė JAKUČIONYTĖ (44) po skyrybų nelindėjo sielvarto duobėje, o išskrido gyventi į Angliją su mažyliais net nemokėdama kalbos, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas žurnalas „Žmonės UK“.

Kuo šiuo metu kvėpuojate – ką veikiate, tęsiate, o gal kaip tik stojo pasiekto tikslo džiaugsmas?

Šiuo metų laiku išgyvenu ramesnį periodą – mažiau keliauju, daugiau būnu namuose su vaikais, kuriu labai daug rankdarbių, nes kaip tik artėja Kalėdos ir turiu apsčiai užsakymų. Taip pat planuoju, „buriu“ ateinančios vasaros darbus Lietuvoje: vaikų vasaros stovyklas, renginius moterims, ąžuolų jaunuolyno edukacinę veiklą.

Vaikų renginių ir edukacijos stovyklavietėje „Gervių lizdas“ spalio mėnesį pasėjome dešimt tūkstančių gilių. Iš tūkstančio vazonų išdėliojome penkių ąžuolų lapų – Atvirumo, Kūrybos, Išminties, Ramybės ir Meilės – karūną ir taip pradėjome kurti erdvę, kurioje vyks edukacinė veikla „Nuo gilės iki ąžuolo“. Jau dabar ten galima medituoti, ilsėtis, ieškoti atsakymų ir sprendimų, o kitą rudenį pakviesime pirmuosius lankytojus susipažinti su medžio gyvenimu nuo sėklos iki sengirės.

Dar mano galvoje statybos – rezgu mintį, kaip renovuoti sodyboje Trakų rajone esančius statinius, kad būtų pritaikyti vaikams apgyvendinti ir užsiimti veikla. Visą stovyklavietę su penkiasdešimt miegamųjų vietų kursime iš padėvėtų baldų ir daiktų upcycling – prikėlimo naujam gyvenimui – būdu. Turiu įprotį viską apgalvoti, šimtus kartų mintyse ir popieriuje pamatuoti, o tik paskui veikti, todėl šiuo metu mažai dirba mano fizinis kūnas, tačiau visu pajėgumu įjungtos smegenys ir fantazija.

Toliau groju gongais, rašau tinklaraštį jakucionyte.lt, palaikau savo internetinę parduotuvę ecoethno.co.uk. Visi mano darbai yra labiau mieli širdžiai nei pelningi, todėl nuolat ieškau palaikančių idėjas tiek pinigais, tiek savanoryste.

Nors niekas medalių jums nekabina, Lietuvoje vis turite veiklos. Kodėl?

Gyvenu, veikiu vedama intuicijos, klausau savo širdies. Savotiškais medaliais galiu pavadinti žmonių palaikymą ir pasitikėjimą manimi – tai tarsi patvirtina, kad einu teisingu keliu. Patiriu begalinius pilnatvės, gausos, laimės, meilės jausmus dirbdama su vaikais, sėdama giles, organizuodama renginius moterims ar gongų maudynes. Tai darydama jaučiu, kad gyvenu visavertį, nuotykių kupiną, įdomų gyvenimą ir dažnai sakau, kad pati sau pavydžiu. Viduje kas tarsi švelniai glosto, kad daugiausia sukuriu gimtojoje šalyje. To pakanka – jokie medaliai nereikalingi. 

Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas

Esate sau prisižadėjusi skleisti tik geras naujienas. Ar pavyksta pažado laikytis? Ar dėl to siautulingoji Birutė kartais neatrodo kiek netikra, gyvenanti tarsi kitame pasaulyje?

Taip, esu sau prisižadėjusi ir to pažado laikytis pavyksta. Neseniai supratau ir net pajutau, kad per daug dalijantis geromis asmeninėmis naujienomis galima ir nukentėti – kam nors kyla pavydas ir pradeda siųsti blogus linkėjimus. O dalytis geromis naujienomis apie verslą, aptarnavimą, šaunias idėjas, išskirtinį koncertą tikrai smagu. Pasaulis yra toks, kokį pasirenki matyti. Žinau, kaip lengva save sugniuždyti įsitraukus į bauginančias, neigiamas žinias. Tai veikia ir šalia esančius vaikus, šeimos narius, tai persiduoda darbe, viešajame gyvenime. Noriu gyventi taikoje. O ji susikuria pirmiausia mūsų viduje.

Šiandien Lietuvoje jautrus vaikų auklėjimo klausimas. Pati užaugote aštuonių vaikų šeimoje, buvote auklėjama darbo terapija ir net diržu, auginate keturias atžalas – kokią patirtį sukaupėte? Ką patartumėte dėl vaikų nerimaujantiems tautiečiams?

Dėl šio klausimo man tarsi apsunkusi širdis. Tarsi koks košmaras ar siaubo filmas. Bijau dėl savo draugų, nes jie rašo man žinutes apie baimę netekti vaikų. Tyliai pati sau džiaugiuosi, kad gyvenu ne Lietuvoje, nes iš karto pakliūčiau į rizikos grupę: vieniša motina, vaikai neskiepyti, gyvename labai kukliai... Žinau, ką reiškia socialinių tarnybų apsilankymas, – melagingai apskųsti kaimynų, patyrėme tai gyvendami Londone.

Kaip iš viso auklėti vaikus – kokia filosofija remiatės jūs?

Man visada atrodė, kad vaikai yra lygūs man, tik turi mažiau gyvenimiškos patirties. Jie išmokė mylėti besąlygiškai, kantrybės, ramybės, priimti kito nuomonę. Labai myliu ne tik savo, bet ir kitų vaikus. Su vaikais lengviau susitarti, nes jų ego dar nėra didesnis nei jie patys, kas būdinga dažnam suaugusiajam. Vaikai neturi tiek neigiamos patirties ir įsitikinimų kiek suaugusieji, todėl man su jais smagiau ir paprasčiau.

Mano ketvertukas – Kristupas Pijus (15), Bernardas (13), Kostas Marijonas (12) ir Teodoras (7) – geriausia, kas nutiko gyvenime. Jie visi skirtingi, savarankiški – tokios keturios galingos individualybės, kurios retai mane liūdina, bet džiugina kasdien. Nė karto nebuvau iškviesta į mokyklą dėl kurio nors blogo elgesio, nė karto nė vienas nėra gulėjęs ligoninėje – džiaugiuosi augindama fiziškai ir emociškai sveikus, už save galinčius pakovoti vaikus. Man patogu ir smagu su jais gyventi, gera stebėti paaugliškas hormonų bangas, tramdyti juos dėl tvarkos kambariuose ar per daug naudojamų telefonų. Aš juos tramdau – be taisyklių namuose būtų bardakas, bet viduje dažniausiai juokiuosi ir džiaugiuosi, kad jie ne tik laikosi tų taisyklių, bet ir jas laužo, klysta, kartais nutyli ar pameluoja. 

Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas

Ar puoselėjate vaikams gimtinės jausmą, ar to reikia? Berniukai skaito lietuviškas knygas, lankosi lietuviškuose renginiuose, turi draugų lietuvių?

Niekada nieko nedarau dirbtinai, todėl tik stebiu, stengiuosi sukurti sąlygas pabūti Lietuvoje kiek galima ilgiau – vasaros atostogas leidžiame gimtinėje. Vasaros stovyklose, kurias ir pradėjau organizuoti dėl savo vaikų, sūnūs turi draugų. Vyresnėlis jau savarankiškai skrenda į Lietuvą kelis kartus per metus. Vilniuje jis turi daug draugų, krikšto tėvus. Tai ir vaikų tėvo gimtasis miestas. Mielai dažniau atskristų ir kiti, tačiau neturime tiek lėšų lėktuvo bilietams. Mažieji jau nebežino, kokios žiemos būna Lietuvoje, kad čia reikia šiltų batų ir striukų, kepurių ir pirštinių. Jiems Lietuvos įvaizdis – karštas rugpjūtis sodyboje kaime.

Į lietuviškus renginius ar mokyklėlę Anglijoje jie nevaikšto, tačiau lietuviškai skaito visi.

Kuo didesnis išgyvenimas – tuo didesnis atlygis ateina. Ar dar tikite šia savo anksčiau išsakyta mintimi? Ką pastebite gyvenime – kas kelia nuostabą, nuramina, nes jau patikrinta savo kailiu, o gal šokiruoja, nors atrodė, kad visko esate mačiusi ir patyrusi?

Kuo toliau, tuo ramiau gyvenu. Man atrodo, kad su metais streso nemažėja, tačiau tampame jam atsparesni, taip nesureikšminame ir nedramatizuojame. Vis dar tikiu, kad už didelius išgyvenimus gauni ir didelių dovanų, – jau seniai išmokau iki debesų džiaugtis santykiais, vaikais ir draugais, bendražygiais, pasiekimais, o ne banko sąskaita, kuri, beje, daug metų vis minusinė. Man pakanka, kad visi sveiki, kad turime maisto, o batus nusiperku išparduotuvėje. Mane vis dar šokiruoja masinės žiurkių lenktynės dėl blizgučių, ypač tai jaučiama Lietuvoje. Anglijoje niekam nekliūva mano šešiolikos metų senumo automobilis.

Anglijoje, spėju, jau įsitvirtinote. Kaip atrodė tas momentas, kai atsipūtėte: pagaliau jau ramu? O gal tokio niekada negali būti?

Anglijoje per šešerius metus pripratau. Jaučiuosi čia neįsitvirtinusi, o gyvenanti tarsi studijų bendrabutyje, tik mokosi mano vaikai, o ne aš. Žinau, kad kai jie baigs mokslus, vargiai čia pasiliksiu gyventi ar leisiu senatvę – vis dar puoselėju idėją nuo gegužės iki spalio gyventi Lietuvoje, o žiemoti gal Ispanijoje.

Trejus metus gyvenome pačiame Londono centre. Atsipūčiau šiek tiek lengviau, kai prieš trejetą metų persikėlėme į Anglijos kaimą. Tada pradėjau vairuoti, ir gyvenimo būdas tapo panašus į buvusią lietuvišką kasdienybę: gyvename kaime, kartą per savaitę važiuojame į miestelį pirkti maisto, vaikai autobusu važiuoja į mokyklą, o aš dirbu daugiausia namuose, kartais vykstu į renginius. Man priimtinesnis gyvenimas kaime, jaučiuosi ramesnė, sveikesnė ir laimingesnė. Visai ramu turbūt pasidarys dar negreitai – kai jaunėlis taps pilnametis. Turiu nuolat galvoti, kaip uždirbti pinigų, nes mūsų daug, o buitis labai brangi. Kol visi keturi su manimi, reikia didelių namų, automobilio, daug išleidžiame maistui, net vandeniui ir elektrai, lėktuvo bilietams, todėl dar ilgai negalėsiu atsipalaiduoti. 

Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas

O kada buvo sunkiausia? Dėl ko nors perspėtumėte tuos, kurie kelia sparnus į kitą šalį?

Emigracija nėra romantika. Pirmiausia tai didelis stresas, todėl nereikėtų į ją žiūrėti pro rožinius akinius. Tačiau emigracija yra puiki pamoka, nuostabi patirtis, kuri išvykusius iš lietuviškos provincialios aplinkos daug ko išmoko. Išmoko priimti kitokias kultūras, tautybes, gyventi kitokiose sistemose. Tai labai praplečia akiratį ir suteikia išminties. Manau, kad visiems sveika kokius metus kitus pagyventi kitoje šalyje.

Breksitas įnešė sumaišties į emigrantų gyvenimą – žmonės dairosi į kitas šalis, perkelia verslą už Jungtinės Karalystės ribų. Ką apie tai manote?

Ramiai į viską reaguoju, nes niekas nežino, kaip bus po breksito, todėl nėra ir ko nervintis. Jeigu kas nors keisis ar taps mums nepriimtina, nematau bėdos – važiuosime į dar kokią šalį pagyventi. Dažnai su vaikais kalbamės apie Daniją, nes ten studijos nemokamos. Su visai mažais išvažiavau į Angliją, nebaisu būtų išvažiuoti į kokią nors kitą šalį pagyventi.

Kai kurie, išvykę gyventi į užsienį, nustemba dėl užklupusio vienišumo jausmo, nors manė esantys stiprūs ir galintys prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų. Ar jums pažįstamas šis jausmas?

Esu girdėjusi apie tai ir tikėjausi, kad man taip bus, nes buvau patriotė, ypač prisirišusi prie savo sodybos, tačiau nieko panašaus nenutiko. Nepajutau nostalgijos galbūt dėl to, kad iki šiol turiu daug veiklos Lietuvoje, o gal dėl to, kad pats brangiausias mano turtas – vaikai, visada drauge buvo sesuo. 

Šalia Birutės ir jos keturių sūnų – Kristupo Pijaus, Bernardo, Kosto Marijono ir Teodoro – visuomet šalia yra sesuo Rasa
Šalia Birutės ir jos keturių sūnų – Kristupo Pijaus, Bernardo, Kosto Marijono ir Teodoro – visuomet šalia yra sesuo Rasa

Ar turite bičiulių britų, su kuriais norisi išgerti arbatos, pasilinksminti, atvirai pasikalbėti? Kokie jums jie atrodo?

Neturiu tokių bičiulių ir nejaučiu tokio poreikio. Su metais mums vis mažiau reikia naujų žmonių, nes trūksta laiko palaikyti santykius su tais, kurie jau seniai tapę draugais. Per pastaruosius metus išgryninau mintį, kad nebeturiu laiko tuščiai plepėti ar mandagiai palaikyti santykių. Vis svarbiau tampa santykių gylis, vis greičiau atpažįstu naujai sutikto žmogaus sukuriamą vertę. Sąmoningai saugau save nuo tuščių plepalų, laiko vagių ir aukos sindromą turinčių žmonių. Tarp britų tikrai daug paverkiančių, bet dėl tokių ale problemų, kurios man atrodo vaikiškos ir bereikšmės.

Savo tinklaraštyje dalijotės juokingomis istorijomis, kaip bandėte ieškoti draugo. Gal šioje srityje pasistūmėjote į priekį?

Šiandien atrodo, kad jau visus etapus perėjau ir nebejaudina vyrų dėmesys, nebesinori ir bet kokių santykių. Taip, po skyrybų tarsi iš inercijos bandžiau susirasti kitą vyrą, paskui mečiau tą reikalą. Po kelerių metų, pasveikusi po skyrybų, buvau nusiteikusi bandyti dar kartą, tačiau sau skirto nesutikau. Šiuo metu nieko nelaukiu ir nieko neieškau – esu laiminga būdama ir viena, nesu iš tų moterų, kurios be vyro gyventi negali. Namuose apstu vyriškos energijos, todėl tikrai nesikankinu, kad vyro neturiu ir galbūt jau niekada neturėsiu.

Kas jus kasdien džiugina?

Kasdien mane džiugina rytinis septynmečio jaunėlio „apmylavimas“ – kai jis, jau apsirengęs uniformą ir pavalgęs pusryčius, ateina į mano lovą, palenda po antklode ir minutę paguli. Mane kasdien džiugina sesuo Rasa, su kuria kartu gyvename dvylika metų: kai išleidžia jaunėlį į mokyklą, kai padaro man kavos, gamina visiems mums maistą. Ji padėjo man užauginti vaikus, yra labai svarbi ir jų, ir mano gyvenime. Mane džiugina vyresnieji, kai prieš miegą ateina vakare apsikabinti... Mane džiugina Vakarų Sasekso, kuriame gyvename, kraštovaizdis ir šimtamečiai ąžuolai pakelėse. Mane džiugina, kad galiu užsiimti tuo, kas patinka: rašyti, groti gongais, dainuoti, megzti ir siūti, organizuoti socialinius projektus ir stovyklas vaikams. Man be galo gera, kad turiu puikių draugų. Šimtai dalykų mane džiugina kasdien, tikrai gyvenu išskirtinį, nuostabų gyvenimą ir džiaugiuosi, kad turėjau tiek jėgų ir stiprybės jį tokį susikurti. 

Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
Birutė Jakučionytė / Marko Ceckanovičiaus nuotr., Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
Žurnalas „Žmonės UK“ žengia dar arčiau jūsų. Nuo šiol „Žmonės UK“ galite prenumeruoti sau ir savo artimiesiems Jungtinėje Karalystėje. Pasinaudokite galimybe gauti naujausią žurnalą tiesiai į namus. Daugiau informacijos rasite www.zmones.uk.

Naujausi straipsniai