Biomedicinos mokslų daktarui Juliui Bogomolovui graužikai atnešė sėkmę

Julius Bogomolovas / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2019-07-17 09:14
San Diego universiteto mokslinis bendradarbis biomedicinos mokslų daktaras Julius Bogomolovas (32) nuo paauglystės neįsivaizduoja savo gyvenimo be graužikų. Pelės jam atnešė mokslinę sėkmę, suteikė galimybę visapusiškai praplėsti akiratį: nuo Vilniaus, Heidelbergo iki San Diego.

Pelės ir žiurkės – vieni atgrasiausių graužikų. Tau jie mieli nuo mažens?

Gyvūnai mane lydi nuo paauglystės – nuo tada, kai namuose buvau įkūręs zoologijos sodą, o vasaromis dirbdavau moksleivių gidu Vilniaus gamtininkų centre; nuo tada, kai bute, mamai neprieštaraujant, ėmiau veisti dygliuotąsias peles. Prisimenu, idėją palankiai įvertino profesorius Ričardas Kazlauskas, visų gyvūnų mylėtojų autoritetas. Jis nusistebėjo, kad man pavyksta jas veisti, nes ši pelių rūšis gana lepi. Galiausiai turėjau ir verslo planą – užsiimsiu graužikais, juos pardavinėsiu gyvūnų parduotuvėms ir nusipirksiu butą (juokiasi). Nors šis ketinimas tebuvo vaiko svajonė, veisti man sekėsi nuo pirmo parsinešto gyvūno – žiurkienės Micės, kuri tuomet laukėsi žiurkiukų (atsivedė dvylika!). 

Taigi namuose – akvariumai, terariumai... Šalia graužikų buvo varlių, o štai vėžlio patelė vardu Liusi, kurią parsinešiau labai mažą, ir po šiai dienai gyvena ir kiekvieną pavasarį bute visur prideda kiaušinių. Mano profesinę karjerą lėmė mongolinės smiltpelės patinėlis, kurį pavadinau Cicinu. Jam nupirkau Cicinienę, ir jie pradėjo veistis. Sykį pastebėjau, kad perkeltas į kitą narvelį gyvūnas pasidarė labai vangus, tarsi gaištantis, bet po kurio laiko atkuto. Mokslinėje literatūroje perskaičiau, kad ši graužikų rūšis dažnai serga epilepsija. Ėmiau gilintis, kokios vaistažolės veikia epilepsiją, – pasirodo, valerijonas ir amalas. Taigi smiltpeles ėmiau gydyti amalų nuoviru – vėliau parengiau savo stebėjimais paremtą mokslinį straipsnį ir jis sėkmingai buvo sutiktas Europos jaunųjų biologų forume Dubline.

Gyvūnus namuose dažniausiai laikome dėl pramogos, dėl to, kad vaikai jautresni užaugtų, o tavo tikslai buvo moksliniai.

Anksti žinojau, kad mano pašaukimas – biologija. Kelią jos link pakoregavo vienas lemtingas atsitiktinumas. Prisimenu vieną kinų liaudies pasakojimą: valstietis dirbo laukuose, o jodamas namo nukrito nuo arklio ir susilaužė koją. Laimė ar nelaimė, kad taip nutiko? Sakytum, nelaimė, nes lūžo koja, tačiau dėl to valstiečio nepaėmė į karą, o iš jo retas grįždavo. Šiuo atveju kojos lūžis – jau kaip laimė. Panašiai nutiko ir man. Į minėtą jaunųjų biologų mokslinį forumą Dubline vežiausi į tūbą susuktą pristatomojo darbo plakatą – apie mongolinių smiltmelių epilepsiją. Jį parengti padėjo dailininkė grafikė Loreta Uzdraitė. 

Bet oro linijų tarnybos neleido jo įsinešti į lėktuvą, tad teko atiduoti į bagažo skyrių. Tuo pačiu skrydžiu plakatas su manimi neatkeliavo, ir man buvo labai liūdna, kai stovėdamas prie bagažo terminalo savo tūbos taip ir nesulaukiau, – Airijos sostinėje turėjau suktis kaip išmanydamas. Iš USB rakto mieste atsispausdinau savo darbą ant A4 formato puslapių. Šalia kabojo konkurentų plakatai, o aš su savo popieriukais jaučiausi kaip Pelenė. Be trijų piniginių prizų, į kuriuos, savaime suprantama, su tokiu pristatymu pretenduoti negalėjau, buvo dar kelios stažuotės. Taigi man teko specialusis prizas – stažuotė Heidelbergo universiteto Molekulinės biologijos laboratorijoje. Ten taip patiko, kad pasisiūliau atvykti vasarą. Vokiečiai kiek nustebo: „Tau patinka? Tai atvažiuok pas mus studijuoti.“ 

Štai čia ir prasidėjo mano, kaip mokslininko, karjera. Neįsivaizduoju, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jei būčiau buvęs apdovanotas piniginiu prizu (jaučiu, eurus būčiau išleidęs kad ir džinsams, naujesniam kompiuteriui, dar kam nors), bet nebūčiau gavęs stažuotės, kuri vėliau garantavo studijas, po kurių buvo pasiekamas ir Jungtinių Valstijų San Diego universitetas. Taip iki šiol šioje Kalifornijos mokslo įstaigoje su kolegomis tyrinėju graužikų širdies veiklą ir ieškau atitikmenų, panašumų su žmogaus širdies veikla bei jos sutrikimais. Tiksliau, tiriame žmogaus širdies ligas pelių organizme. Iš pradžių artėdamas prie narvelių mintimis klausdavau savęs: kas labiau bijo – jos manęs ar aš jų?

Pelės labiau bijo kačių nei žmonių.

O kaipgi be katino! Namuose Vilniuje dvidešimt metų gyveno Kečiupėlis. Buvome įsikūrę prie Vingio parko, tad rudenį, prasidėjus šalčiams, lauko pelės ieškojo, kur šilčiau, ir rado mūsų butą. Tąkart galvojome spręsti problemą paprastai: arba klasikiniais spąstais, arba tuomet populiariais pelių klijais. Šeimoje niekas netryško entuziazmu traukti peliukų gaišenas iš spąstų, o klijams nepritariau aš. Nors pastarieji reklamuojami kaip „etiška“ alternatyva, iš tikrųjų tai žiauri ir neetiška priemonė kovai su graužikais: įklimpęs tuose klijuose, vargšas nusigaluoja iš bado arba troškulio. Dėl to, mano galva, spąstai – kur kas geresnė alternatyva. Tačiau... Tą rudenį, patarus išmintingam graužikų naikintojui, į namus parsinešėme kačiuką kaip veiksmingiausią kovos su graužikais priemonę. Ir iš tiesų užteko vien katino kvapo, kad išlakstytų visos pelės, – Kečiupėliui nereikėjo jų net gaudyti. Kodėl Kečiupėlis? Tuo metu buvo labai populiarus muzikinis klipas Las Ketchup („Asereje“) – taip ir pavadinome: Kečiupas Suslavičius.

Panaši istorija nutiko ir dirbant JAV. Mūsų laboratorija yra pirmame pastato, kurį supa parkas, aukšte. Interjeras atviras – didelis kambarys su daugybe laboratorinių stalų. Čia įkurta visa Molekulinės kardiologijos laboratorija. Čia mūsų „pacientėms“ pelėms ir atliekame echoskopiją, atsinešame jas narveliuose, ištiriame ir grąžiname į jų apartamentus. Sykį kažkas pastebėjo pelę laisvai bėginėjančią po laboratoriją, negana to, ji nakčia pasmaguriaudavo mokslininkų paliktais šokoladukais. Kilo didelis skandalas, nes dėl daugelio priežasčių negerai, kad eksperimentinė pelė laisvai sau laboratorijoje gyvena. Niekas iš mokslininkų nenorėjo prisipažinti ją paleidęs. Žodžiu, teko statyti pelėkautus ir gaudyti pabėgusį gyvūnėlį. Kai jis atsidūrė spąstuose, paaiškėjo, kad tai – ...laukinė pelė. Mūsų laboratorinės yra juodu arba baltu kailiuku, o pagautoji buvo pilka.

Kas yra tavo Kalifornija?

Sakiau, pabūsiu čia dvejus podoktorantūrinių studijų metus ir – į Europą, bet dabar kuo toliau, tuo labiau noriu čia pasilikti visam. Vokietijoje nuolat kankino stresas, šioks toks nepasitikėjimas savimi, graužatis dėl tobulai neatliktų darbų, o San Diege susidarė įspūdis, kad čia visi atostogauja, atsipūtę ir dėl nieko pernelyg nesikremta. Aišku, iš tikrųjų taip nėra, tačiau atmosfera būtent tokia – nerūpestingumo. Man iškart kilo klausimas, o kaip čia be streso, be įtampos, be šiokių tokių konkurencijos intrigų gaunamas rezultatas, jei visiems viskas easy

Pasirodo, geras rezultatas pasiekiamas tik tada, jei nesipainioja minėti trikdžiai. Mano diena San Diege maloniai rutiniška: keliuosi šeštą ryte, po pusvalandžio su kolege, kuri gyvena vos už kvartalo, važiuojame į laboratorijas. Pakeliui suvalgau javainį, pasitikrinu elektroninį paštą ir iš darbo išlekiu į baseiną (Julius – ilgų nuotolių plaukikas, su komandos nariais dalyvauja mišriose triatlono varžybose – red. past.), ten praleidžiu daugiau nei valandą. Pusryčiams – bananas, jogurtas. Nuo pusės dešimtos prasideda rimtas darbas. Laboratorijose užsibūnu iki septintos aštuntos vakaro. O savaitgaliai –paplūdimyje, čia visaip svaiginasi tipiška Pietų Kalifornijos bohema, kurioje prieglobstį randa ir hipsteriai, ir banglentininkai, ir jėgos aitvarų gerbėjai, skamba įvairių žanrų muzika, gausu antikvarinių krautuvėlių, biorestoranų, meksikietiškų bistro... Vakarėliai – taip pat tik savaitgaliais. 

Kaip ir šioks toks apsipirkimas – populiarumu čia nepralenkiamas vyriškų drabužių butikas „Aloha Beach Club“. Iš pradžių pasirodė keista, kad Kalifornijos naktiniai barai ir klubai, kuriuose, beje, plakami be galo prasti kokteiliai ir nėra ko lyginti su Europa, juo labiau su Lietuva, dirba tik iki antros valandos nakties. Visos linksmybės persikelia į privačias erdves.

Sakoma, ne Niujorkas, o Vakarų pakrantė – tikroji Amerika.

Rytų pakrantės ir Vakarų pakrantės žmonių mentalitetas skiriasi kaip diena ir naktis. Iš pradžių gyvenau pas 83-ejų ponią vardu Anne – turėjau miegamąjį su tualetu ir vonia, tačiau jautėmės kaip sutuoktinių pora (juokiasi). Grįždavau po darbo, ji išskleisdavo didelį fotelį, padėdavo padėklą su maistu, įsipildavo baltojo vyno su ledukais ir kartu žiūrėdavome filmus. Sykį Anne pasakė: „Kaip gerai, Juliau, kad esi, nes viena bijočiau žiūrėti tuos pašėlusius kriminalus.“ Kitas jos pomėgis – amerikietiškasis futbolas, dėl jo ji kraustėsi iš proto, o man atrodė, kad nėra kvailesnio žaidimo. Ši ponia ir jos aplinka mane įtikino, kad dėl amžiaus žmonės Amerikoje savęs nenurašo, niekur ir niekada neteko girdėti, esą „koks aš senas“, „nebe mano amžiui“. Teko pažinti nenusakomų metų jogos mokytoją, kuriai sykį per mankštą išniro klubas: operacija, reabilitacija... Ji vis tiek neatsisakė jogos studijos – išniro antras klubas, vėl tos pačios procedūros. Kai ši vėl grįžo į darbą, nuolatinius klientus paguodė: „Kaip gerai, kad žmogus turi tik du klubus, – daugiau tokių traumų nebus.“

Kita ponia vardu Naomi, sprendžiant iš amžiaus, kaip mes sakome, turbūt yra Kolumbą mačiusi: ji nuolat vaikšto su aukštakulniais, iš rankų nepaleidžia vyno taurės ir turi unikalų pomėgį – veisia dobermanus... Gyvena name su labai aukštais laiptais, tad kažkas pasiūlė įsirengti liftą, o ji paprieštaravo: „Atleiskit, liftai – seniems žmonėms.“ Todėl nusprendė statytis naują vieno aukšto namą su labai žemu slenksčiu... Vis dėlto pas ją gyventi nebuvo pigu, todėl pastaruoju metu įsikūriau, galima sakyti, San Diego hipsterių mekoje, šalia parko, kur vyksta alternatyvios muzikos koncertai. 

Nuomoju antrą žinomo Kalifornijos dailininko Jameso Kendallo Higginso studijos aukštą. Kadangi čia yra atliekamo ploto, užsiimu dar vienu pomėgiu – darau paladžio ir platinos druskų atspaudus. Tai – senovinė fotografijos technika, labai patvari ir ilgaamžė, kurią išstūmė mažiau patvaresni sidabro atspaudai, o šiandien – dar ir skaitmeninė technika. Taigi šis mano hobis leidžia prisiliesti ir prie fizikos, chemijos, ir prie meno. „Meldžiuosi atsitiktinumo angelui“, – sako amerikiečių fotografė Sally Mann. Aš jai pritariu. Vakarų pakrantėje amerikiečiai pamišę dėl nekilnojamojo turto: jiems nėra didesnės gėdos, kaip gyventi namuose su vienu tualetu, nėra skaudesnių emocijų, kai užklupus krizei jie perskaičiuoja būsto vertę, – jei ši kritusi, išgyvena pasaulio pabaigą, nors savo būsto nė neketina parduoti. 

Bet... San Diego operoje gali į salę įsinešti kokteilį, čia sutiksi kontrastingų porų, kur ponia bus užsidėjusi bene du milijonus, o jos vyras mūvės šortus ir avės šlepetes. Ne todėl, kad visus milijonus išleido žmonai, o todėl, kad jam įvaizdis – dzin. Gali būti atvirkščiai: dabita vyras ir kukli pilkoji pelytė žmona. Kalifornijoje neveikia jokie aprangos kodai ir tavo įvaizdis niekada nebus kritikuojamas bei teisiamas. San Diegas – ne Niujorkas. Toli gražu. Čia būk drąsus ir būk savimi. 

Naujausi straipsniai