Bičiuliai prisimena kompozitorių Vidmantą Bartulį: „Jis buvo šviesus žmogus, turėjęs puikų humoro jausmą“

Donatas Katkus, Ieva Prudnikovaitė, Algirdas Martinaitis/ Š. Mažeikos, K. Kavolėlio, K. Vanago nuotr.
Autorius: Laura Kešytė
Publikuota: 2020-01-30 20:29
Lietuva neteko vieno iškiliausių šalies kompozitorių, Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio. Jo gyvybė užgeso Palangoje, kur jis buvo išvykęs kūrybinių atostogų. Pagerbdami V. Bartulio prisiminimą, mintimis apie jį dalijasi jo artimi draugai bei kolegos.
Ieva Prudnikovaitė
Ieva Prudnikovaitė

Operos mecosopranas Ieva Prudnikovaitė išreiškia gilų liūdesį, prisimindama jautrų paskutinį susirašinėjimą su kompozitoriumi. „Nors mes ir nepalaikėme pastovaus kontakto, bet, kaip tyča, dar praeitą savaitę iš jo gavau žinutę, kad jis stebi, kaip pats rašė, savo Ievą  per televiziją. Aš jam atrašiau, kad mudu su Modestu (Pitrėnu – red. past.) jį labai mylime. Jis atsakė, kad taip pat mus myli. Tai buvo tarsi atsisveikinimas“, – pasakoja operos solistė.

Vidmantas Bartulis/Sigito Skinkio nuotr.
Vidmantas Bartulis/Sigito Skinkio nuotr.

V. Bartulis, jos teigimu, buvo labai šiltas, jaukus ir patikimas žmogus. „Jį susitikus, visuomet puldavai į glėbį. Jis buvo toks žmogus, kurį tu gali identifikuoti kaip kolegą, mokytoją, draugą, tėvą ar brolį viename asmenyje. Jo gerų akių, šilumos man labai trūks. Nors šiandien ir labai liūdna, visgi, džiaugiuosi, jog šias šviesias mintis vienas kitam dar spėjome perduodi prieš jam išeinant“, – kalba I. Prudnikovaitė.

Algirdas Martinaitis/ J. Balteno nuotr.
Algirdas Martinaitis/ J. Balteno nuotr.

Kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Martinaitis prisimena kartu su V. Bartuliu praleistas dienas Vilniuje.

Kartu mokėmės kompozicijos, tik jis buvo metais jaunesnis. Vaikščiodavome ko ne kiekvieną dieną po Vilnių ir kalbėdavomės. Tada buvo tokia mada – nešiotis poeziją. Tai jis, tai aš vis turėdavome kokį rinkinį (tada mus pasiekė puikūs kinų, japonų poezijos rusų vertimai), atsisėsdavome, skaitydavome.

Tokiame kūrybiniame nusiteikime klausydavomės muzikos ir džiaugdavomės. Sakydavome, kaip gerai, kad prieš mus yra siena, o mes „siena“ vadindavome vyresniąją kūrėjų kartą. Tai – kompozitoriai, kaip O. Balakauskas, B. Kutavičius, poetai, kaip S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis, ar dailininkai, kaip P. Repšys, A. Stasiulevičius. Jie buvo labai stiprūs, ir mes džiaugdavomės, kad yra tie žmonės, kurių paunksnėje galime kurti, sumąstyti. Jie buvo mums tvirtybės idealas tais, tarybiniais laikais, kai reikėjo atsilaikyti, išlikti ramiems ir rašyti muziką“, – pasakoja kompozitorius.

Vidmantas Bartulis/LMIC/R. Rakausko nuotr.
Vidmantas Bartulis/LMIC/R. Rakausko nuotr.

Kalbėdamas apie V. Bartulio asmenybę bei jo kūrybinį palikimą A. Martinaitis pabrėžia, jog jis buvo gerumo ir ramybės įsikūnijimas. „Vidmantas kūrė gerame nusiteikime, ir jo muzika buvo labai įvairiapusiška. Kaip sakydavo Zita (red. past. Bružaitė) – meili žmonėms. Jo kūrybinis laukas buvo platus – nuo akademinės muzikos iki performansų. Ir viskas buvo sukurta labai profesionaliai, atidžiai ir imliai. Man labai gaila, kai tokie didūs žmonės išeina. Tai – ir graudu, ir skaudu“, – kalba Nacionalinės premijos laureatas.

Donatas Katkus/Gretos Skaraitienės nuotr.
Donatas Katkus/Gretos Skaraitienės nuotr.

Dirigentas, pedagogas ir Nacionalinės premijos laureatas Donatas Katkus taip pat negaili šiltų žodžių V. Bartuliui, su kuriuo jį siejo ilgametė draugystė.

Tai buvo draugas, kuris didelę dalį gyvenimo buvo visą laiką čia pat, prie tavęs. Ir ne bet koks žmogus, bet labai šviesus žmogus. Jis nedalyvavo intrigose, nieko nešmeižė, su niekuo nesipyko. Be to, Bartulis turėjo puikų humoro jausmą. Jis buvo nuostabus pašnekovas, su kuriuo būdavo visuomet gera ir įdomu kalbėtis“, – teigia maestro.

Vidmantas Bartulis/LMIC/A. Baltėno nuotr.
Vidmantas Bartulis/LMIC/A. Baltėno nuotr.

„O kalbant apie V. Bartulį kaip kompozitorių, tai aš noriu pabrėžti, jog jis – vienas  didžiausių mūsų estetikos kitimo iniciatorių. Jis atstovavo naująją kartą, kūrusią po B. Kutavičaus, O. Balakausko, F. Bajoro. Bartulio muzikoje atsirado ironija, performansas. Be to, jis turėjo nepaprastai lakią fantaziją!

Įsivaizduokite, vieną sykį Lietuvos kompozitorių sąjungoje jis kepė kiaušinienę. Tikrai! (juokiasi) Visa tai buvo įgarsinta mikrofonais. Ir mes išgirdome, kaip staiga iš lėkštutės, kokio nors šaukštelio, peilio paukštelėjimų susidaro garsai. Galima sakyti, jog jeigu Johnas Cage savo muzikoje atkreipė dėmesį į tylą, tai Bartulis – į veiksmą. Jo kūryboje žaidimas ir provokacija buvo labai stiprūs ir svarbūs elementai.

Arba prisiminkime jo operą („Pas de deux (Paskutinė vakarienė)“ – red. past.), kur Liudvikas XVI, prieš įvykdant bausmę, gamina maistą virtuvėje ir kalbasi su karaliene, kurią taip pat nukirsdins (juokiasi). Yra visa istorija, V. Bertulio sukurta. Įsivaizduokite, scenoje buvo pastatytas didžiulis stalas, ten buvo verdama sriuba, kurią paskiau visiems ir pilstė“, – pasakoja D. Katkus.

„Bartulis neabejotinai yra vienas ryškiausių XX – XXI a. lietuvių kompozitorių, kurio muziką skambėjo ir skambės, nes tai – mūsų kultūros Aukso fondas“, – reziumuoja maestro.

V.Bartulis 1980-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę, dėstė J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, du dešimtmečius dirbo Kauno dramos teatre – muzikos dalies vedėju, vėliau – teatro vadovu. Ilgus metus buvo Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pavaduotojas meno reikalams, 2001-2007 vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui bei naujosios muzikos festivaliui „Iš arti“.

1996 metais Vidmantas Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2005 metais pripažintas iškiliausiu Kauno miesto menininku.

2003 metais Vidmantas Bartulis laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija „Nelaimėlis Jobas“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi.

2012 metais tarp šio paties konkurso laureatų pateko jo kompozicija „Auksiniai angelai“ dviem styginių kvartetams, 2014-aisiais – „Liūdnai tįstantis peizažas“ styginių kvartetui, o 2015 metais už stiliaus grynumą apdovanojimą pelnė kompozicija „Voyage du Silence“ baritonui, violončelei ir fortepijonui.

Naujausi straipsniai