Beveik „zero waste“ vestuvės: Gintarė ir Mantautas penkių dienų festivalį sukūrė iš to, ką turėjo

Gintarės ir Mantauto Klimų vestuvės/Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Birutė Šarakojytė
Publikuota: 2020-07-07 11:32
Penkias dienas trunkančios vestuvės, kuriose – nuo naminių pačių jaunavedžių gamintų ledų iki žalvarinių apyrankių, atstojusių žiedus. Gintarės (25) ir Mantauto (30) Klimų vestuvės nė iš tolo nepriminė tradicinės šventės, tačiau aštuonerius metus draugavusi pora vienbalsiai reziumuoja: „Dabar šmaikštaujame ir sakome, kad savo vestuvių festivalį kūrėme visus tuos 8 metus – į jį sudėjome viską, ką per tą laiką išmokome.“

Prieš aštuonerius metus pora susipažino Vokietijoje, kur Gintarė gyveno 10 metų. Pora pasakoja kone iškart pajutusi vienas kitam stiprius jausmus, taigi pradėjo svarstyti, kur gyvens toliau, o po ilgų diskusijų pasirinko... Australiją! Joje sako norėję ieškoti savęs ir tuo pačiu patikrinti savo santykius.

„Po pusės metų gyvenimo Australijoje ir kelionių po Naująją Zelandiją supratau, kad mano gyvenimas bus vertingas, jeigu savo kelionių patirtį perteiksiu geografijos pamokose, o prasmingas jis taps, jeigu tai vyks Lietuvoje. Tad grįžome į Lietuvą, Vilnių, ir vos spėję pradėti studijuoti, gavome kvietimus metams išvykti į Kanadą. Tokios progos praleisti negalėjome, tad vėl iškeliavome gyventi į kitą žemyną. Ten turbūt ir išmokome pusę to, kas mus supa šiandien. Mantautas Kanadoje gavęs įkvėpimą pasuko kino industrijos link ir šiuo metu įvairiuose projektuose dirba kameros asistentu. Prieš 5 metus, jau gyvendami Kanadoje, atostogoms keliavome į Havajus kur ir susižadėjome, tačiau kaskart pradėję kalbėti apie vestuves susiginčydavome dėl detalių, todėl nusprendėme, kad tuoksimės tada, kai mūsų nuomonės visur sutaps“, – pasakoja Gintarė.  

Pirma tuo metu jiems kilusi vestuvių idėja, kuriai iš karto pritarė abu, – šventėje nebus gyvūninės kilmės produktų. Tuo metu apie veganinę mitybą jiedu žinojo ganėtinai mažai, tačiau teigia supratę, kad jų meilės šventei nereikia, jog kažkas aukotų savo gyvybę vardan pačių ar atėjusių svečių valgymo įpročių.

„Nuo šios minties pasikeitė visas mūsų gyvenimo būdas, pradėjome taikyti ne tik augalinės mitybos, bet ir tvaraus gyvenimo būdo filosofiją“, – priduria.  

Tvarių vestuvių idėja sulaukė palaikymo

Pora pasakoja, jog ne vienerius metus užsienyje dirbo įvairiose aptarnavimo įstaigose, kuriose teko matyti begalę vestuvių, tačiau šios, teigia, visos buvo labai panašios, o Gintarei ir Mantautui norėjosi, kad judviejų šventė visiškai atspindėtų juos ir karūnuotų bendrus aštuonerius gyvenimo kartu metus.

„Šeimos ir aplinkiniai jau yra pratę prie mūsų nestandartinio gyvenimo būdo, tad kaip tik džiaugėsi, kad likome ištikimi sau ir savo vertybėms, nepaklusome akliems standartams, kurie visiškai mūsų neatspindi. Mano tėvai mus moko laikytis kartu ir ieškoti kompromisų, o Mantauto darbštūs tėvai įkvepia viską, ko norime, pasidaryti patiems. Mantauto močiutė mums siuvo visas reikiamas dekoracijas, nei karto neužsimindama, kad turi būti kitaip. Mano sesuo Aelita, būdama visiška siūvėja-mėgėja, metė sau iššūkį ir pasiuvo mums svajonių vestuvinius drabužius, o draugai labai noriai padėjo kuo galėjo, savanoriškai įsitraukė į visą vestuvių festivalį, tad esame labai dėkingi jiems už tai. Ši šventė atspindi ne tik mus, bet ir mus įkvėpusius artimuosius bei draugus, kurie išdrįso būti dalis kažko naujo“, – šypsosi jaunavedžiai.

Gintarės ir Mantauto Klimų vestuvių šventės akimirka/Asmeninio albumo nuotr.
Gintarės ir Mantauto Klimų vestuvių šventės akimirka/Asmeninio albumo nuotr.

Vestuvių datą pora pasirinko simbolišką – norėjo, kad jos vyktų per Rasas, kuomet naktys trumpiausios, o dienos – ilgiausios. Pirmają vestuvių dieną sodyboje su dainomis šventė apie 60 žmonių, o likusios keturios buvo ramesnės, tačiau kupinos gerų įspūdžių ir aktyvių veiklų lauke: vyko futbolo turnyras, sapnų gaudyklių pynimas, ežero linksmybės su irklentėmis ir valtelėmis, tinklinis, pirties bei kubilo džiaugsmai.

„Mums buvo svarbu akcentuoti ne mūsų santuoką, o erdvę, kurios dėka atgauname įgimtą ryšį su gamta ir pačiais savimi. Tikime, kad žmonės gali rūpintis savo aplinka tik tada, kai jaučia pilnatvę patys savyje, tad mūsų festivalis buvo skirtas būtent tam. Visų per karantiną labai pasiilgome – galbūt keistai nuskambės, bet per penkias dienas vis tiek nespėjome visiems skirti tiek laiko ir dėmesio, kiek norėjome, todėl kuriame planus tokią šventę padaryti kasmetine Klimukų šeimos tradicija“, – pasakoja Gintarė.

Gintarės ir Mantauto Klimų vestuvių šventės akimirka/Asmeninio albumo nuotr.
Gintarės ir Mantauto Klimų vestuvių šventės akimirka/Asmeninio albumo nuotr.

Dalykai, kurie padėjo sukurti tokią šventę

Su Žmonės.lt pora sutiko pasidalinti patarimais, kurie galbūt įkvėps ir kitus savo šventę ruošti laikantis tvarumo principų. Po penkių dienų ir 60 svečių, jų sodyboje po festivalio liko tik du maišai nerūšiuojamų atliekų.

Gintarė vardija strategijas, kuriomis vadovavosi:

  • Organinėms atliekoms sukalėme kompostinę dėžę iš senų palečių; pastatėme penkias rūšiavimui skirtas dėžes: popierius (sudegindavome laužui, kazanui, pirčiai, kubilui), plastmasė ir metalas, stiklas, tara ir nerūšiuojamos atliekos;
  • Sukūrėme taisyklę „atsinešk savo indus“, pastatėme lauko prausyklą, lauko baldus padarėme iš atliekų ir šiaudų;
  • Vestuviniai drabužiai buvo lininiai, siūti mano sesers, skirti ir kasdieniam naudojimui;
  • Vadovavomės požiūriu „svarbiusia netrukdyti“, o tai reiškia, kad savo svečiams sukūrėme erdvę būti festivalio nariais: kurti sporto užsiėmimus, leisti muziką, groti, prižiūrėti laužą/pirtį, ruošti maistą, gėrimus, kurti užsiėmimus ar kitaip prisidėti;
  • Maistas tik augalinės kilmės, kiek įmanoma gaminome patys (humusą, limonadus, užtepėles, ledus, kokteilius ir kt.);
  • Įrangą (virdulį, malūną ir svarstykles kavai, maisto smulkintuvą ir kt.) pirkome tik aukščiausios kokybės – kaip investiciją į šeimos kraitį;
  • Savo malonumui pasistatėme indėnišką tipį, kuriam naudojome elektrikų iškirstus medžius, o vidų įrengėme tik panaudotais daiktais ir tekstile; 
  • Dekoracijoms naudojome tik lauko augalus, skintas mėtas, senus stiklainius ir virvių atraižėles, kitas sodybos liekanas;
  • Konfeti buvo iš džiovintų sodo ir lauko gėlių;
  • Vainikas ir segė buvo iš senos vielos, virvės atraižėlių ir gėlininkės nebenaudojamų, sudžiūvusių gėlių (jas gavau užsukusi į gėlių parduotuvę ir pasiteiravusi, ar turi džiovintų gėlių – gavau visą glėbį nemokamai);
  • Vietoje šventinio makiažo ir šukuosenos pusantrų metų bendradarbiavau su kosmetologe ir kirpėju mokydamasi pažinti savo veido odą ir plaukus, puoselėti juos kiekvieną dieną, kad vestuvių dieną atrodyčiau taip pat, kaip kasdien mane mato mano vyras;
  • Vietoje vestuvinių žiedų naudojome jau du metus nešiojamas žalvarines apyrankes;
  • Vietoje povestuvinės kelionės į užsienį, baidare, dviračiais ir pėsčiomis ketiname keliauti po Lietuvą; 
  • Užuot nuomavęsi patalpas, daug laiko ir jėgų skyrėme tėvų sodybos pritaikymui mūsų šventei, nes visi sukurti pokyčiai turi didelę išliekamąją vertę; 
  • Vestuvių ceremoniją kūrėme patys, pastatėme „altorių“, prie kurio stovėdami įžadus daveme tik vienas kitam, o kartu pražengę pro „altoriaus vartus“ su svečiais ėjome dainuoti sutartinių, kaip simboliško dviejų šeimų apjungimo ritualo; 
Gintarė ir Mantautas Klimai/Asmeninio albumo nuotr.
Gintarė ir Mantautas Klimai/Asmeninio albumo nuotr.

„Džiaugiamės turėdami tas pačias vertybes ir įkvėpdami vienas kitą kartu formuojame savo santykius. Akcentuojame tvarų gyvenimo būdą, kurio siekiame kiekvieną dieną priimdami sprendimus ne tik atliekų srityje. Mokomės sąmoningumo, tad tvarus gyvenimo būdas, įskaitant „nulinių atliekų“ (angl. Zero Waste) judėjimo filosofiją, mus moko suprasti savo aplinką ir prisiimti atsakomybę už visus sprendimus.

Būdama geografijos mokytoja šiuolaikiniams jaunuoliams jaučiu didelę pareigą pasakoti apie globalias problemas, tokias kaip vaikų darbą tekstilės industrijoje, atliekų problemas, besaikį išteklių naudojimą, klimato kaitą ir jos padarinius, gyvulininkystės žalą aplinkai ir kitas žmonijos keliamas negandas aplinkai. Kiekvienas mūsų sprendimas turi savo etinę ir ekologinę kainą, tad noriu ne tik parodyti marketingo tikrąjį veidą savo mokiniams, bet ir įkvėpti juos prisiimti atsakomybę už sprendimus. Norėdami tvaresnės visuomenės, privalome pradėti nuo savęs, o būdami pavyzdžiais, teigiamai įkvėpsime ir aplinkinius“, – neabejoja Gintarė.

Naujausi straipsniai