Bestselerių moterims autorė Andrė Amiya Pabarčiūtė: „Sėkmė yra laimės pasekmė“

Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Vaiva Arnašė
Publikuota: 2020-12-20 15:52
Apie tai, kaip išgirsti širdies balsą, tapti išties sėkminga moterimi, pajusti pilnatvės jausmą neplanuojant gyvenimo į priekį, dalintis finansus su mažiau uždirbančiu vyru, pernelyg gilius savęs ieškojimus ir tikrąją mokymosi prasmę pasakoja asmeninio augimo mokymų centro „SoulAction“ įkūrėja, bestseleriais tapusių knygų autorė, moterų WoW universiteto dėstytoja Andrė Amiya Pabarčiūtė.

Šie metai išties išskirtiniai dėl pasaulį apėmusios pandemijos. Žmonės neretai keičia savo gyvenimo būdą, ieško savirealizacijos, prasmės savo darbe, gyvenime. Vieni tampa labiau atsargesni, nebenori savęs varžyti ir semia gyvenimą tokį, koks jis yra. Vieni kalba apie praradimus, kiti – kuria verslus. Kokie tau buvo šie metai?

Metai buvo nuostabūs, kaip ir visi kiti metai ta prasme, kad aš labai daug metų praktikuoju gyvenimą čia ir dabar, tai yra spontanišką gyvenimą, kuris paremtas giliu ryšiu su savimi, realiu, gyvu reagavimu į esamą situaciją, o ne dešimtmečių planais. Kuomet vedu mokymus, koncertuoju, labai gyvai į viską reaguoju. Jeigu kažkas keičiasi, aš puikiai galiu apdatuotis.

Šiuo laikotarpiu jaučiuosi labai kūrybiška, turiu profesinių atradimų, matau kiekvieną iššūkį kaip naują galimybę gimti kažkam naujam. Taip pat džiaugiuosi tuo, kas yra prienama: labai mėgstu pasivaikščioti, skiriu daug laiko artimam ryšiui su savo mylimais žmonėmis, daugiau laiko pasilieku tylai, atsiplaidavimui, meditacijai, poilsiui.

Kai aplink tiek daug baimės ir įtampos, aš jaučiu pašaukimą prisidėti ir susitvarkyti su šiais jausmais, duoti žmonėms įrankius, kad jie kaip tik galėtų išnaudoti griūtį, pauzę kaip galimybę dar didesniam kūrybiškumui, dar gilesniam ryšiui su savimi, dar aiškesniam supratimui, kas tavo, kas ne tavo, kur judėti. Visiškai nejaučiu „kalėjimo“ jausmo, nemaitinu savęs baimėmis, nerimu, gyvenu savo gyvenimą pilniau, prasmingiau, skaniau, spalvingiau.

Šiais laikais labai akcentuojama sėkminga moteris. Ta, kuri taip nesijaučia, dėl „būtinybės“ būti sėkminga gali pasijusti nepilnaverte. Ką jai patartumėte?

Man sėkmė – ne išoriniai atributai, kuomet turi namą, darbą, pinigų, karjerą ar dar kažkokias kitas galimybes. Man tai yra pasitenkinimo lygmuo, ryšys su savimi. Sėkmingas yra tas žmogus, kuris gyvenime pažįsta save ir leidžia sau būti savimi. Tai, mano manymu, yra sėkmė. Gali turėti daugiau ar mažiau pinigų, vystyti vienokius ar kitokius santykius, bet jeigu pažįsti save labai giliai ne tik kaip asmenybę, tipažą, bet ir kaip esybę, sielą, fizinę gamtos prigimtį, tai tu visai kitaip jautiesi bet kokiose aplinkybėse. Sėkmė yra gyvenime atrasti, kas tu esi. O tada visi kiti atributai ateina natūraliai.

Patarčiau daryti tai, kas patinka, užsiimti tuo, kas patinka, visą dėmesį ir resursus skirti savęs tyrinėjimui, o ne primestų sėkmės stereotipų, kurie mus pasiekia per internetą, tobulinimui. Tai, kaip ten rodoma sėkminga moteris, neturi nieko bendro su tavo personaliniu unikaliu receptu to, kokia esi. Aš matau kiekvieną moterį kaip unikalią gėlę. Svarbu suprasti, kokia gėlė esi ir susikurti terpę, kurioje gali žydėti. Vieni receptai tinka pakalnutei, kiti tulpei, treti magnolijai, o dar kiti kokiai nors egzotinei gėlei.

Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Ar moteris turi būti sėkminga, kad būtų laiminga? Kokį ženklą dėtumėte tarp sėkmės ir laimės?

Sėkmė yra laimės pasekmė. Yra sėkmingų žmonių (suformuotų pagal standartus), bet jie yra nelaimingi. Yra tokios moterys, kurios gali visiškai neatitikti tų sėkmės standartų, bet būti absoliučiai laimingos ir netgi labai sėkmingos. Kokia viso to priežastis? Dalis sėkmės yra tuomet, kai savo laimės būseną gali laisvai išreikšti: daryti, ką nori, kurti, ką nori, dirbti darbą, kuris tau patinka, uždirbti tiek, kiek tau iš tikrųjų reikia dabar – nei daugiau, nei mažiau.

Sakoma, kad už sėkmingo vyro stovi gera moteris. Koks vyras stovi už sėkmingos moters?

Už sėkmingos moters, ką aš vadinu sėkme ir sėkminga moterimi, stovi sąmoningas, mylintis vyras, priimantis jos autentiškumą.

Visgi, neretai matome, kad šalia išties sėkmingų moterų ne tik kad ne visada stovi sėkmingi vyrai, bet ir jų apskritai nėra. Kaip manai, kodėl?

Šalia moterų, kurios savo sėkmę pasiekė vadovaudamosis standartais, vyrams labai sunku būti. Jos būna labai įsitempusios. Norint pasiekti kažkieno primestus reikalavimus, idealus, reikia labai daug dirbti, supakuoti save į nenatūralią formą. Vietoj buvimo laukine gėle, tu tiesiog tampi auksine dėžute – kuri yra negyva, sulydyta. Toje dėžutėje yra deimantinis žiedelis, kurį mes vadiname sėkme. Yra tokių moterų, kurios didelį dėmesį skiria kryptingam judėjimui į sėkmę. Jos patiria nemažai streso, jų tostesterono kiekis gerokai šokteli į viršų. Vyrui nėra ką veikti šalia tokios moters, jis išskysta arba pradeda su ja konkuruoti, kovoti ir jam tampa nebeįdomu. Moteris, judėdama į sėkmę, dažniausiai papuola į vyrišką polių. Bet moteris gali atrasti savo sėkmę ir pasiekti rezultatus visai kitais būdais – tyrinėdama laimės fenonemeną. Tuomet ji nepasirenka streso kelio, išlieka atsiplaidavusi. Ir tada šalia jos atsiranda visai kitokie vyrai.

Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Neretai moterys pernelyg stipriai pasineria į savęs ieškojimus, galvodamos apie save, savo laimę, norus, savęs įprasminimą ir panašiai, pamiršdamos šalia esančius jų parterius. Kaip jausti ribą?

Ribas, kai jos iš tiesų atsiranda, mes visos pajuntame. Tai reiškia, kad mums darosi nebegerai gyventi kartu. Vyras, vaikai, pati sau pradedi duoti ženklus, kad kažkas yra ne taip. Jauti, kad ir kiek medituoji, domiesi, santykiai tokie pat blogi, kokie buvo prieš tai arba dar blogesni. Tai šioje vietoje atsiranda riba, kad ne taip mokaisi. Jeigu tyrinėji save, tai turi įsikūnyti tavo žodžiuose, veiksmuose, sklisti į aplinką. Dvasinis augimas turi matytis gyvenime, jis neturi likti tik moters galvoje. Būna, kad moteris šneka dvasingus žodžius, visiems aiškina, kaip reikia gyventi, yra perskaičiusi daugybę knygų, o pati kasdien elegiasi visiškai nesąmoningai.

Apie ribą praneša pačios moters gyvenimas ir tada reikia ne šiaip ryti visą tave pasiekiančią informaciją apie dvasingumą, tobulėjimą, daryti milijardus meditacijų, bet reikia išsirinkti tik tuos dalykus, kurie tiesiogiai, realiai gali padėti padaryti kokybiškai gražesnį žingsnį, kurį gali žengti šiandien pat santykiuose su vyru, vaikais, kitais artimaisiais. Riba yra persivalgymas visų šių dvasinių idėjų, kurias šiandien daug žmonių, bet nedaugelis praktikuoja.

Kuomet moteris šeimoje uždirba daugiau nei vyras, kyla įvairių emocijų, ypatingai vyrams, kurie visuomenėje buvo įpratę būti šeimos išlaikytojais. Kaip elgtis moteriai, norinčiai neužgauti savo vyro, bet norinčiai siekti savo karjeros?

Šiuolaikinės moterys yra labai aktyvios, tad neretai atsiranda didesnio uždarbio pozicijoje. Man patinka lygiavertiškumo principas, kuomet su vyru, kuris už moterį uždirba mažiau, susitariama, kad bendros išlaidos (būsto nuoma, maistas, kuro išlaidos) dengiamos per pusę, o papildomos (kelionėms ir pan.) leidžiamos to, kuris jų turi daugiau. Jeigu vyras neturi galimybių, jis sau to neleidžia. Nereikia priekaištauti vyrui, kad jis daugiau uždirbtų ir apmokėtų sąskaitas visą laiką. Turi būti lygiavertis indėlis. Jeigu uždirbi daugiau, tai tarsi ir gyventi gali geriau, daugiau keliauti, gyventi geresnėje vietoje, bet nesirenki to, nes tavo vyras negali tokios pat sumos skirti geresniam gyvenimui.

Tada pasirenkama kitokia nuostabi vieta, kelionė, į kurią investuoja abu. Tuomet ir vyras jausis gerai. Moteriai reikia lankstumo, supratimo, kantrybės. O jeigu moteris vis tiek nori gyventi geriau, galima susitarti, kad ji moka daugiau, o jos vyras kažkokiom sumom atiduotų jos investuotą dalį. Tikrai nerekomenduočiau apmokėti vyro gyvenimo būdo ar atostogų.

Norint tapti sėkminga moterimi, nuo ko reiktų pradėti?

Visų pirma reikia išsigryninti savo talentus. Susirasti terpę, kur galima tuos talentus vystyti, auginti meistriškumą, kad jie būtų ne tik mėgstama veikla, bet ir tapti darbu. Svarbu ir tai, kad veikla nebūtų egoistiška, vartotojiška, kad sukurtų ką nors gražas, darnaus aplinkui. Dabar labai svarbu save apsupti žmonėmis, kurie palaiko, patys juda į tą pusę ar jau nujudėjo. Ir paskutinis – gauti grįžtamąjį ryšį iš įkvepiančio žmogaus ar specialisto, kuris jau taip gyvena ar dirba, o ne klausyti bambančių, nepatenkintų žmonių nuomonės, kurie žino geriau už tave, kaip tau geriausiai vystytis.

Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Ko nedaro sėkminga moteris?

Nemenkina savęs ir kitų žmonių.

Šiais laikais daug kalbama apie kūrybiškumą. Kaip išsiugdyti tokį gebėjimą?

Kiekvienas žmogus yra kūrybiškas, reikia tik atrasti teisingą sritį ir joje augti. Mano požiūriu, kūrybiškumas yra žmogaus santykis su kiekvienu daromu veiksmu. Kai atsiranda dėmesingumas, įsitraukimas, meilė, kūrybiškumas pradeda reikštis natūraliai. Jeigu žmogus mokinasi vis labiau sutelkti dėmesį į bet kurį dalyką, kurį daro, tai stimuliuoja ir jo kūrybiškumą. Žmogus dažnai nevaldo dėmesio, gali jį išlaikyti vos kelias sekundes, dėmesys nuolat šokinėja, yra chaotiškas. O kuomet žmogus negeba sukoncentruoti dėmesio, tai tas kūrybiškumas, kuris pavirstų rezultatais, veiksmais, taip ir neužauga.

Kuo skiriasi dvasinis augimas nuo asmeninio?

Asmeninis yra asmenybės auginimas. Asmenybė yra emocinių reakcijų ir proto mišinys. Asmenybę galima tobulinti visą gyvenimą, kad protas būtų vis efektyvesnis, labiau kryptingesnis, platesnis, intelektualesnis, kad emocinės reakcijos būtų kuo mažiau negatyvios, destruktyvios, gytų emocinės traumos. Žmogus būtų psichologiškai emociškai stipresnis. Asmeninio augimo pakraipa – tai mokymai, knygos, kurios visa tai vysto. Tai nuostabus augimas, tobulėjimas, bet tai visai neužgriebia tokios srities ir dimensijos žmoguje, kuri vadinasi esybe arba siela.

Dauguma žmonių pradeda suprasti ir pripažinti, kad egzistuoja dvasinė dimensija. Dvasinis augimas reiškia vystymas gebėjimo aktualizuoti savyje dvasinį potencialą. Tai reiškia pažinti, jausti savo sielą, girdėti jos balsą, girdėti, ką sako tavo širdis. Tai ne tik emocijos, bet kur kas gilesnė dalelytė tavyje, atspindinti tavo giliausius norus, tavo sielos kokybę. Su tuo susijęs ir pašaukimas. Mes galime ugdyti asmenybę, protą, bet pilnas pašaukimas vis tiek nesirealizuoja. Jis realizuojasi, kai tai daro visuma – ir protas, ir kūnas, ir emocijos, ir esybinė dvasinė dalis.

Širdies balsą tiek moterims, tiek vyrams nėra paparasta išgirsti, nes jų niekas to nemokė. Be abejo, moterys šio meno mokosi greičiau nei vyrai ir tame yra jų papildomos duotybės.

Įvairūs tyrimai rodo, kad moterys linkusios daugiau klausyti savo širdies, taip nusverdamos protą, ypatingai, asmeniniuose santykiuose.

Domiuosi moksliniais tyrimais ir galiu pasakyti, kad jos daugiau linkusios klausyti savo emocijų, nei širdies. Jei žiūrėti emocijų prigimtį, tai dalis emocinės prigimties yra kūnas, kuomet jis sukuria tam tikras reakcijas, spontaniškas, natūralias, čia pat gimstančias. Ir yra kita emocijų prigimtis – protas. Tai yra įdėti įsitikinimai, kurie susiformavo iš patirties vaikystėje, kuriuos tu perimi ir tiki, kad tai yra tavo. Ir tada emocijos, kurias vėliau patiri santykiuose, yra nesąmoningos, tai yra proto veikla.

Tai reiškia senus konceptus. Pavyzdžiui, jei tavo tėvas išdavė tavo mamą vaikystėje, tai į vyrus žiūri per šią prizmę. Sutinki vyrą, įsiklausai į savo vidų ir pradedi jausti nesaugumo jausmą, emocijas, kurios tau sako, kad jis gali tave išduoti. Tai nėra širdies klausymas. Tai yra pasąmonės veikla, ir deja, čia iki širdies girdėjimo dar toli. Girdėti širdį, tai sąmoningas veiksmas, o ne automatinė reakcija į situaciją.

Kaip sujungti abi obuolio puses? O galbūt reikia klausyti tik savo širdies?

Širdies balsą girdėti reikia išmokti, aš tai vadinu intuicija. Tai nėra tik emocija, tai daugiau įžvalga, labai skaidrus, aiškus matymas, kur reikia judėti, ką pasirinkti. Širdies balsą tiek moterims, tiek vyrams nėra paparasta išgirsti, nes jų niekas to nemokė. Be abejo, moterys šio meno mokosi greičiau nei vyrai ir tame yra jų papildomos duotybės. Girdėti širdį ir jausti intuiciją yra dešiniojo pusrutulio veikla. Moterims tai yra natūraliau, įprasčiau. Ar reikia sujungti abi obuolio puses? Aš esu už sujungimą. Jų jungtyje gali gyventi daug efektyvesnį gyvenimą. Pradeda balansuoti ir vyriška, ir moteriška linijos, gali mylėti ir matyti adekvačiai savo ribas, situaciją. Santykiuose gali ir domėtis kito žmogaus talentais, ir juo pasitikėti, bet lygiai taip pat išlieki balanse su savimi, nepalieki savęs, savo poreikių, neišduodi savęs, nedarai kompromisų su savimi.

Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
Andrė Amiya Pabarčiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Sakai, kad yra formulė, užtikrinanti gausą ir laimę gyvenime. Kokia ji?

Apie šią formulę moterims pasakosiu „WoW University“ paskaitoje, tad dabar nenoriu atskleisti.

Universitete kalbėsi ir apie išminties intelektą. Kaip jį apibūdintumei?

Tai yra gebėjimas spręsti gyvenimo prasmės uždavinius. Tai reiškia ne tik kaip pasiekti rezultatą, bet ir būti laimingam jį pasiekus. Kaip ne tik susitvarkyti santykius, bet ir turėti dvasinį, giliausią ryšį ir dėkingumą su tuo žmogumi. Kaip ne tik daryti karjerą, uždirbti pinigus, bet ir tame išlikti atsipalaidavus, išlaikyti laiką sau. Kuriant gražius santykius, tuo pačiu turėti gražų santykį su savimi. Šie atsakymai gali ateiti tik iš įžvalgų, iš tam tikros dvasinės patirties, dvasinių metodų, žinių. Dvasinio intelekto vystymas ir yra žmogaus auganti branda, gebėjimas pačiam sau, kaip didžiausiam mokytojui, atsakyti į esminius klausimus: kur man judėti, kas man prasminga, kas yra mano pašaukimas, na ir kaip man būti laimingu, paraleliai gyvenant, pavydžiui, pandemijos laikotarpiu.

Kokius pagrindinius akcentus sudėsi savo paskaitoje?

Pagridinis akcentas – kaip įprasminti ir suteikti pilnatvės jausmą savo unikalioje gyvenimo situacijoje. Ar esi buhalterė, menininkė ar bedarbė, nuolat medituoji ar esi 5 vaikų mama, visa tai nesvarbu. Bet kokioje situacijoje yra universalus metodas, kuris padeda tapti super heroje savo gyvenime. Aš pasidalinsiu, kaip tai padaryti.

Moterų universitetas – vis dar naujas reiškinys Lietuvoje. Kodėl nusprendei mokyti būtent moteris?

Prisidėjau prie šio universiteto konsepto, programos kūrimo. Tai yra puikus, gražus, nesavanaudiškas projektas, turintis labai humanišką, gražią liniją, skirtą moterims. Kadangi mano pačios darbas susijęs ir orientuotas į pagalbą moterims, o šio universiteto tikslas toks pats – įvairiapusiškai vystyti moteris, jų galimybes, intelektą, todėl ir esu čia.

Kiek tau pačiai gyvenime duoda mokymasis?

Visas mano gyvenimas yra mokykla ir mokymasis yra pagrindinis variklis, ugnelė ir pats įdomumas. Jei žmogus nuolat mokosi, jis yra atviras, visada išliks jaunas, smalsus, gyvybingas, kūrybingas, atras vis ką nors naujo ir gražaus gyvenime. Esu tikra, kad žmogaus smegenys turi didžiulį potencialą. Pradėjau save tyrinėti, sąmoningai mokytis nuo 14 metų ir toliau mokausi ir tą darysiu iki gyvenimo galo. Mokymosi temos labai skirtingos, priklausančios nuo to, kokiame etape esu.

Vieną kartą tai gali būti tam tikra meno rūšis: šokiai, muzika, teatras, kitą – man įdomus prodiusavimas, strategijų kūrimas, darbas komandose, mokymų efektyvumas, dar kitą domiuosi vyrų ir moterų santykių subtilybėmis, dar kitą – mokausi rašyti knygas, vis geriau gaminti maistą ar propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Kiekviena gyvenimo akimirka man yra mokymosi erdvė – taip aš tobulėju, augu ir dalinuosi šia savo aistra su kitais.

Naujausi straipsniai