Į Lietuvą kovo 21 d. atvykęs menininkas Jeremy Shaw – kanadietis, jau dešimtmetį kuriantis dinamiškajame Berlyne. Festivalio „Kino pavasaris“ metu pristatytas jo filmas „Kvantifikacijos trilogija“ pasakoja apie žmonių elgesį ateityje. Tiesa, ketvirtadienio premjera Vilniuje – ne vienintelė proga Jeremy švęsti, nes kaip tik kovo 21-ąją kūrėjui sueina 42-eji metai.
Vankuverio mieste augęs Jeremy Shaw neslepia, kad Berlyne vyrauja neabejotinai kitokios visuomenės elgesio normos, nei jo gimtinėje, garsėjančioje įstabiais kraštovaizdžiais. Kanadoje žmonės konservatyvūs, o štai Vokietijos sostinėje – verda aistros, ten sekmadieniais po sočių pietų galima nueiti į techno vakarėlį, tiesiog „iššokti“ nereikalingas kalorijas. Jeremy nuomone, Vokietijoje žmonės be galo tolerantiški ir atsipalaidavę, o tokios sąlygos puikiai tinka menininko darbui. Ypač, jei nagrinėji kintančias žmogaus elgesio būsenas.
Psichologiją baigęs režisierius, vizualaus meno šalininkas būtent didžiulį visuomenių skirtumą įvardija viena iš priežasčių, dėl ko jo kūrybinis procesas persikėlė į Europą.
Jeremy, apie ką yra „Kino pavasaryje“ jūsų pristatomas bei kurtas filmas?
Tai – trilogija apie žmonių elgesį ateityje. Viename iš filmų veiksmas vyksta žvelgiant 500 metų į priekį, antrame 100 metų, trečiajame – 40 metų. Bet įspūdis toks, kad viskas filmuota praeityje. Atrodo, pirmojo filmo veiksmas nukelia į 1960 metus, tos dalies, kurioje žvelgiama 100 metų į priekį, į 1970-uosius, ir paskutiniosios į 1990-uosius. Na, čia mano savotiškas žaidimas su žiūrovu. Veikėjai kalba apie ateitį, tačiau jų pokalbiuose minimos situacijos – ne kartą girdėtos.
„Kvantifikacijos trilogijoje“ vaidina profesionalūs aktoriai?
Pirmajame filme tyrinėju sekmininkų (viena iš vėlyvosios reformacijos krikščionybės krypčių –aut.past.) elgesį. Perdariau viską iš anksčiau surinktos tiriamosios medžiagos, kitoje trilogijos dalyje – profesionalūs šokėjai. Tai dokumentika, bet žmonės, galima sakyti, buvo filmuojami dažnai nurodant kryptį.
Domitės religija, ar tai reiškia, kad jūs religingas?
Ne, bet mano darbuose apstu religija tikinčių žmonių, įdomu, kaip ji gali pakeisti jų elgesį, veiksmus, pasirinkimus.
Kodėl žmogus yra pagrindinis jūsų atspirties taškas kūryboje?
Mane domina kintančios būsenos, kaip žmonės prie jų prieina, išgyvena tam tikras akimirkas. Įdomu, kokie veiksniai lemia metamorfozes. Nesvarbu, tai narkotikai, šokis ar religija. Žmonių smegenys ir kaip jos veikla – štai, kas traukia, įkvepia kurti.
Prieš dešimt metų iš Vankuverio persikėlėte į Berlyną. Kokie didžiausi skirtumai tarp šių dviejų miestų ir juose vyraujančių kultūrų?
Tie skirtumai tokie didžiuliai... Mano gimtajame mieste žmonės konservatyvūs, susikaustę. O Berlynas, na, tikriausiai žinote, kad tai kontrastų kupina Europos reivo sostinė. Gatvėse gyventojai atsipūtę, tolerantiški, be galo laisvi. Narkotikai – jų kultūros dalis. Berlyne žmonės nesijaučia kalti dėl to, kad visą naktį praleidžia šokdami klube, o Vankuveryje tokį elgesį retas pateisintų. Ten griežtesnės taisyklės, aukštesni barjerai. Gamta gimtinėje nuostabi. Ežerai, kalnai. Bet... Vankuveryje tavęs tikrai nesuprastų, jei visus darbus metęs išeitum į klubą. O štai aš sekmadieniais džiaugiuosi po pietų Berlyne galėdamas nueiti į „Berghain“.
Su savo šeima nuolat artimai bendraujame. Nors į Kanadą grįžęs paskutinį kartą buvau per Kalėdas, tačiau atvykusi į Berlyną mano mama šiuo miestu liko sužavėta.
„Kvantifikacijos trilogijos“ filmavimai prasidėjo dar 2014 metais. Kiek užtruko nufilmuoti kiekvieną dalį?
Apie 6 mėnesius. Sakau, kad aš nuolat dirbu. Sudėtingiausia šiuo metu rasti laiko sau, nes tarp filmų dar vykstu į įvairiausius festivalius, pristatau savo darbus (nusišypso).
Kas jums padeda „pasikrauti“ energijos?
Meditacija, sportas. Jei tik jaučiuosi išsekęs, trumpam sustoju. Kūrybai reikia šviesios galvos, o menininkui – erdvės.
Pirmą kartą lankotės Vilniuje?
Atvykau tiesiai į „Kino pavasario“ atidarymą trečiadienio vakarą ir jau rytoj išskrisiu atgal. Miestą šiandien aprodyti sutiko geras bičiulis, lietuvių menininkas Augustas Serapinas. Kol kas girdėjau, jog Vilnius kažkuo primena Berlyną ir žmonės čia tokie atsipūtę, laisvi, malonūs. Įdomi atrodo jūsų architektūra, tokia postsovietinė.
