Kai Marcelis Duchampas 1917 metais atvilko į parodą porcelianinį „Bedfordshire“ unitazą ir grupė „Dada“ sujaukė dailės pasaulį, pasidarė aišku, kad nėra tokio daikto, kuris negalėtų tapti meno objektu.
Nuo to laiko praėjo šimtas metų ir dabar išties vargiai rastume daiktą, kuriam neteko būti eksponatu, kokios nors akcijos ar instaliacijos detale. Žymiausi britų menininkai irgi neapsiriboja tradicinėmis dailės sferomis. Antai Damieną Hirstą išgarsino gyvos lervos ir formaldehide konservuoti gyvūnai, Tracey Emin – nevalyva jos pačios lova, Nicolą Yeoman – kompozicijos iš skrybėlių ir servetėlių, Sebastianas Horsley pakilo į olimpą, kai leidosi prikalamas prie kryžiaus, ir t. t. Bet net tokiame margame kontekste atsirado vyrukas, aptikęs niekieno neužimtą nišą.
Daug pažįstate vyrų, mėgstančių lyginti užuolaidas ar staltieses? Tyla? Tai – geriausias atsakymas į klausimą, kaip britui Benjaminui Shineʼui pavyko užkariauti meno pasaulį. Jam nebuvo sunku, nes kiti tokios veiklos nė už ką nesirinktų: pagrindinis Shine’o kūrybos įrankis – paprasčiausias lygintuvas, ligi skausmo pažįstamas kiekvienai moteriškei.
Tol „tapo lygintuvu“: dėlioja, lygina, lydo klosteles – kol skirtingas jų tankis virsta atpažįstamų formų kontūrais, sukuria apimties iliuziją.
Britas daro tiulio portretus ir figūrines kompozicijas. Tol „tapo lygintuvu“: dėlioja, lygina, lydo klosteles – kol skirtingas jų tankis virsta atpažįstamų formų kontūrais, sukuria apimties iliuziją. Užduotis gal ir nebūtų sunki, jei jis tiesiog montuotų medžiagos gabaliukus. Tačiau Shine’as sugalvojo, kad taip dirbti bus nuobodu, ir pats sau pakėlė kartelę: pažadėjo, kad visi jo kūriniai bus „išlyginti“ iš vieno medžiagos gabalo. O kadangi jiems kartais prireikia net 2000 metrų tiulio, menininkas stipriai apkartino sau gyvenimą.
Būna, kad Shine’o instaliacijos nenutrūkstamai driekiasi palei ilgas kurios nors Londono ar Niujorko galerijos sienas, ir galima tik nujausti, kiek pastangų reikia vis tam pačiam tiulio ritiniui ridenti ir jam prosyti. Kita vertus, ne kiekviena galerija laikosi taip nuostabiai, kad galėtų ištverti Shine’o parodą. Mat vyras, nežinia kiek mėnesių viską projektavęs studijoje, dar kokias tris savaites karstosi su lygintuvu galerijos sienomis, o tai reiškia, kad ši neveikia ir patiria nuostolių. Ir vis dėlto Shine’as yra laukiamas kaip mesijas, nes į jo parodas plūsta žmonės: ne tik įprasta tokioms vietoms publika, bet ir galybė smalsuolių. Jo gerbėjų skaičių galima patikslinti internete; ten Benjamino vaizdo įrašų peržiūrų yra per 65 milijonus – nepalyginti daugiau nei kokios nors milenialų dievaitės Zendayos...
Jei ne mada, Shine’as užaugęs galėjo tapti džentelmenu, gabenti drabužius į valyklą ir nežinoti, kaip jie lyginami. Menininku irgi galėjo netapti, nes per pirmąjį kūrinį stipriai nukentėjo. Dabar šį vadintume abstrakcija: vieniša juoda linija rangėsi iš vienos sienos pusės į kitą, leidosi grindų link ir ten virto mažų pirštukų pėdsakais. O per galvą dvimetis genijus gavo už tai, kad savo kūrybai panaudojo viską, ką rado mamos kosmetinėje.
Tačiau šeimoje, kur visi per amžius buvo siuvėjai, niekas neprieštaravo, kad vaikelis domėtųsi mada. Benjaminas ne tik domėjosi: trylikametis laimėjo stipendiją studijuoti Cheltenham koledže, o po poros metų jo kurtus marškinius jau pradėjo gaminti kažkokia kompanija. Jis švilpaudamas baigė studijas Sario meno ir dizaino institute, vėliau – Šv. Martyno meno ir dizaino koledže, maža to, 2004 metais gavo apdovanojimą už keistoką skaros, rankinės ir švarko hibridą. Jau tada dėstytojai liaupsino auklėtinį, kad jo interesai – platūs, nes jis kūrė įvairiausius daiktus; regis, net į vaikų žaislus buvo įnikęs. Bet Shine’as anuomet neplanavo būti visų galų meistras ir visur baksnojo nosimi tik dėl to, kad norėjo rasti optimalų kūrėjo ir žiūrovo santykį. Mada jo netenkino, nes žmonės stebėjo podiumą tik iš savo sėdimų ar stovimų vietų. O jaunuolis norėjo, kad jo kūriniai būtų matomi iš arti, nuo A iki Z, kaip paveikslai ar skulptūros.
Žodžiu, dar iki minėto apdovanojimo Shine’as 2003 metais įkūrė studiją ir ten eksperimentavo su įvairiausiomis medžiagomis. Tais pačiais metais surengė personalinę parodą „Gallery 27“. Viešpats žino, kaip šis debiutas būtų pasibaigęs, jei ne jo sukurtas Margaret Thatcher portretas (iš audinio, plieno) ir ponios apsilankymas parodoje. Jei kas ir abejojo Benjamino talentu, bendros jaunuolio ir ledi Thatcher fotografijos stipriai pagerino jo reitingus.
„Kai studijavau Šv. Martyno koledže, eidavau Brick Lane gatve iki metro ir visą kelią žiūrėdavau į medžiagų parduotuvių vitrinas. Viena jų prekiavo pigiais audiniais: joje nuo grindų iki lubų gulėjo rietimai visokiausių spalvų tiulio. Ir kiekvieną rytą praeidamas galvodavau: kada nors tuo tiuliu būtinai pasinaudosiu.“
Iš tiesų prireikė gana daug laiko, kol Shine’as pasidarė priklausomas nuo šio audinio. Kartą visiškai atsitiktinai jis aptiko studijoje jo atraižą. Pamaigė Benjaminas tą tiulį, palamdė, pamėtėjo į orą, palaikė prieš langą ir nusprendė, kad geresnės medžiagos neras. O vėliau ją įvertino ir kitais aspektais: išaiškėjo, kad korėtas tinklelis yra ekspresyvus, bet ir – jausmingas, puikiai sieja materialius dalykus su dvasiniais; kad subtiliu audiniu galima išreikšti ir didžiulę energiją, ir būties trapumo idėją.
Jau dešimtį metų Shine’as kuria tiulio tapybą (ar skulptūras?) ir susidomėjimas tais darbais neslūgsta. Jį retkarčiais pakursto menininko pasirodymas viešesnėse erdvėse. Tarkim, Riccardo Tisci („Givenchy“), visada bandantis sieti madą su menu, jam užsakė dekoruoti savo džemperius madonos atvaizdais. Pernai aukštosios mados savaitėje didžiausia sensacija tapo Johno Galliano („Maison Margiela“) paltas su tiuliniu moters veidu. O kai prabangus prekybos centras „Bergdorf Goodman“ papuošė savo vitrinas Shine’o kūriniais (irgi pernai), į Niujorko Penktąją aveniu visi ėjo kaip į parodą. Ir efemeriški jo moterų veidai priversdavo žmones bent trumpam atitrūkti nuo mados, panirti į save...
Shine’as, išpopuliarėjęs kaip „tapybos lygintuvu“ virtuozas, ligi šiol nemoka dorai išsilyginti kelnių.
Paradoksalu, bet Shine’as, išpopuliarėjęs kaip „tapybos lygintuvu“ virtuozas, ligi šiol nemoka dorai išsilyginti kelnių. Kas tai daro? Mylima žmonelė Danielle Stone. Ji jaučiasi skolinga vyrui iki gyvos galvos, nes jokia kita moteris nėra gavusi tokios prašmatnios vestuvinės dovanos, kokią gavo ji. Iki santuokos jie gyveno kartu 11 metų, ir Danielle puikiai žinojo, kaip atrodo mylimojo kurti portretai, tačiau net ją pribloškė parke instaliuoti jos ir Benjamino profiliai, kuriems prireikė 4 kilometrų į kaspiną panašaus metalo tinklelio.
2015-aisiais per Valentino dieną susituokusi pora puikiai gyvena. Bent jau Shine’as nevaikšto alkanas. Jo labai charizmatiška Danielle, kadaise vos nemirusi nuo išsekimo, dabar garsėja kaip virtuvės šefė. Gamina ji itin sveiką maistą ir moko žmones, kaip iš valgomų produktų pasigaminti odos priežiūros priemonių. Taigi menininkas yra gerose rankose.
Jei staiga pasaulyje dingtų tiulis, Shine’as nemirtų badu. Jis nemenkai uždirba ir iš daiktų dizaino, bendrauja su tokiomis stambiomis kompanijomis, kaip „Eurostar“, „British Telecom“, „Cord“ ir kt. Netgi yra padaręs išradimų. Pavyzdžiui – „amžiną žvakę“: jai degant, vaškas suteka į plastikinį cilindrą su dagčiu ir, nuėmus plastiką, ją vėl galima naudoti kaip naują. Tačiau tiulis vis dar tebėra Shine’o aistra. „Mano technika kinta, vis norisi, kad medžiaga būtų emocinga. Man tikrai patinka dirbti su tiuliu. Ir tai, kad jis veda atgal į madą, į mano pradžią, yra ironiškas, bet labai smagus dalykas.“