Benediktas Vanagas – apie šaulio priesaiką, Vytį ir kasdienį ritualą

Autolenktynininkas Benediktas Vanagas davė šaulio priesaiką / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-01-29 17:30
Jis nemedžioja, nes negalėtų šauti į žvėrį. O į priešą? „Ranka nesudrebėtų“, - patikina Šaulio priesaiką davęs autolenktynininkas Benediktas Vanagas (40).

Jis turi tiek socialinių įsipareigojimų, kad jiems tenka skirti pusę savo laiko. Štai, pavyzdžiui, visuomenei nelabai žinoma, kad Benedikto ir jo šturmano Sebastiano Rozwadowskio komanda į Dakarą simboliškai pajuda nuo palaimintojo Mykolo Sopočkos hospiso vartų – vyrai yra šių ligonių globos namų ambasadoriai.

Esate labai užimtas, bet prisiėmėte dar vieną „reikia“, „privalau“?

Turiu alergiją: dažniausiai nedarau to, ką daro visi, štai neturiu „iPhone“ – ne todėl, kad tai blogas telefonas, tiesiog einu į kitą pusę, kai kyla masinė psichozė. Tapti šauliu apsisprendžiau seniai, tiesiog nedariau to su pirma banga, žinoma, – gerbiu tai padariusius. Mano geras bičiulis, žurnalistas Edmundas Jakilaitis nuveikė nemažą darbą, kad apsispręsčiau.

Su Lietuvos kariuomene dirbu daugiau nei trejus metus – esu jos ambasadorius, nuolat skatinu visuomenės sampratą, kad turime būti pasiruošę ginti tėvynę, jei to prireiktų. Dabar esu ir Šaulių sąjungos Tauro kuopos Pirmo būrio Pelėdų skyriaus narys.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Su būrio broliais esame nusprendę per metus bent 10 kartų dalyvauti specialiuose mokymuose. Laisvė nėra duotybė, ją ginti – mūsų atsakomybė. Ginklas visada paskutinė priemonė, tačiau pritariu pagrindinei karybos taisyklei: nori taikos – ruoškis karui.

Tapęs šauliu, įdėjau savo indėlį į idėją Lietuvoje suburti 50 tūkstančių ginkluotų ir apmokytų šaulių, kurie laikydami ginklą namuose bet kurią akimirką, prireikus, stotų ginti savo šalį. Mane žavi Izraelio bei Šveicarijos pavyzdžiai, kai praktiškai visi vyrai moka valdyti ginklą bei žino karybos pagrindus. Reikia suprasti, kad bet kuri pasaulio kariuomenė gali būti stipri tik turėdama visuomenės palaikymą. Na, o 50 tūkstančių šaulių laikančių ginklą namuose bet kokiam agresoriui reikštų grėsmę iš bet kurio lango, laiptinės ar balkono.

Girdėjau teigiančių, neva kam ta priesaika, jei viduje esi nusprendęs tėvynę ginti – visa kita tik ritualai, žaidimas.

Anksčiau ir aš taip galvojau. Tačiau vienas lauke ne karys, todėl nusprendžiau prisijungti prie Šaulių organizacijos. Taip gali geriau koordinuoti savo veiklą. Priesaika – tai konkretus veiksmas, liudijantis apsisprendimą, o kiek tam suteiki pompastikos – ne esmė.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Priesaikos dieną jautėtės pakiliai?

Jaučiausi taip pat gerai, kaip ir bet kurią kitą dieną. Nors nemėgstu ritualų, man būtų užtekę ir tyliai padėti parašą, bet buvo gražu matyti apie 70 žmonių, duodančių priesaiką. Daugumos jų nepažįstu, tačiau jutau iš jų sklindančią šviesą – tą gali pasakyti pažvelgęs į žmogaus akis.

Turite ginklų kolekciją?

To nevadinčiau kolekcija, nes turiu tik tiek, kiek reikia namų ir tėvynės apsaugai, mudviem su sūnumi treniruotis. Ginklai nėra mano hobis, jiems nesimeldžiu, tai įrankis, kurio svarbą suprantu. Įsigijau pistoletą „Glock“ ir du pusautomačius. Pastarieji – aukščiausios kategorijos ginklai, kokius tik gali turėti civilis. Įdomi detalė: pagrindinio mano ginklo pavadinimas „Vytis“. Tad renkantis ginklą nereikėjo svarstyti – juk Vytis mane lydi nuo pirmojo Dakaro. Lietuviai yra sukūrę pasaulyje gaminamo ginklo AR15 modifikaciją ir suteikė jam „Vyčio“ vardą.

Medžiojate?

Ne. Negalėčiau šauti į žvėrį. Tai prieštarautų mano sampratai neskriausti silpnesnio.

Dovanokite, o į priešą šauti galėtumėte?

Neturėčiau problemų. Nešaučiau į moterį, vaiką, bet jei tai ginkluotas asmuo ir jis kelia pavojų valstybės saugumui – ranka nesudrebėtų.

Ypač vietinių skandalų kontekste visuomenė atrodo nejautri, pikta, net žiauri – ar tokią norisi ginti?

Kiekvienoje šeimoje yra kitaip mąstančių. Mūsų valstybė išgyvena unikalų laikotarpį: reikia suprasti, kad daugiau nei pusę šimto metų buvome okupuoti, gyvenome sudėtingomis sąlygomis, didžioji dalis stipriojo tautos genofondo buvo sunaikinta, atstatyti jį, pakeisti požiūrį reikia daug laiko, tai natūralu. Štai kodėl švietimas valstybėje turi būti pirmoje vietoje – aš su komanda prisidedu.

Kai daugelis ploja per petį sakydami: „Šaunuolis, tu rodai Vytį pasauliui.“, atsakau: „Ne, Vytį rodau lietuviams, kad jie susitapatinę su Vyčiu taptų geriausiais savo srityje ir tuomet savo darbais garsintų mūsų valstybę“.

Noriu būti naudingas valstybei, bet suprantu, kad visko neaprėpsiu – ir taip 50 procentų laiko skiriu įvairioms socialinėms misijoms, dažnai nuskriausdamas kasdieninę savo veiklą. Esu apsisprendęs savo socialinę veiklą kreipti trimis kryptimis: Valstybingumo, ateities Lietuvos, skatinant jaunimą tapti geriausiais savo srities profesionalais, bei saugaus eismo, tai ko dažnai tikimasi iš lenktynininko. Valstybingumas – plati sąvoka. Ją skaidau į atskiras misijas: Vyčio – kaip pagrindinio valstybės simbolio puoselėjimo. Lietuvos kariuomenės – kaip laisvės garanto. Taip pat Lietuvos ir Lenkijos santykių. Kodėl domina pastaroji? Istoriškai Lietuva buvo stipri tik tuomet, kai turėjo gerus ir partneriškus santykius būtent su šiuo kaimynu. Turime netgi įspūdingą faktą, kad pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje po JAV buvo būtent bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Mums už nugaros – didinga 400 metų praeitis, šios realijos išlikusios ir šiai dienai. Tik bendradarbiaudami drauge mes galime būti stiprūs. Žinoma, reikia suprasti, kad Rytų kaimynė daro didelį darbą, jog gerų santykių su Lenkija nebūtų ir retsykiais tarp Lietuvos ir Lenkijos kylantis erzelis atsiranda ne be jos pagalbos.

Valstybingumo simbolis Vytis lydi visą jūsų veiklą, štai ketvirtus metus neakivaizdžiai Dakare dalyvavo tūkstančiai gerbėjų – lenktynių automobilį puošiančiame simbolyje sudėtos pageidaujančiųjų nuotraukos. Iš kur jumyse toks dėmesys būtent šiam ženklui?

Edgaro Buiko nuotr.
Edgaro Buiko nuotr.

Šeima man įdiegė aistrą tam, kuo gyveni. Jei nuoširdžiai, su Vyčiu susipažinau tik pirmajame Dakare. Jį žinojau, bet neturėjau giluminio ryšio. O pirmajame Dakare turėjau neeilinį iššūkį – mes labai daug klydome, tad sudėtingiausias planetos lenktynes tai darė dar sudėtingesnėmis. Kančioje kitaip pradėjau kitaip matyti šį simbolį, jis man pradėjo reikšti gilesnius dalykus. Į pirmajį Dakarą išsivežiau Vytį, galima sakyti, – beždžioniaudamas, gerai nesuprasdamas jo prasmės, tikroji pažintis prasidėjo kelyje.

Dabar man Vytis – svarbus simbolis, kurio negalima leisti nuvalkioti ir kuris tiksliai parodo, kas mes esame. Žmonės paprasti. Greičiausiai nedaugelis skaitė Bibliją, bet 10 Dievo įsakymų žino beveik kiekvienas. Taip ir valstybėje: nedaugelis skaitė Konstituciją, tačiau simbolio perteikiamos vertybės pasąmoningai aiškios visiems. Vytis parodo tris pamatines lietuvio savybes („lietuvis“ sakau ne tautine, o teritorine prasme) – kryptis, ryžtas, profesionalumas. Juk Vytis – tai kryptį turintis ir ryžtingai tikslo siekiantis profesionalas. Klausite, kodėl profesionalas, todėl, kad be kompetencijų jis dar ir naudojasi įrankiais – tai žirgas, kalavijas, skydas, šarvai.

Vytis jau sulaukė virš 5000 žmonių nuotraukų, taigi per Dakarą su mūsų komanda startavo daugiau nei 25 tūkstančiai palaikančiųjų.

Su kiekvienu Dakaru keitėsi ir mano dalyvavimo sudėtingiausiame pasaulio automobilių sporto iššūkyje motyvacija. Jei pradžioje norėjau tik siekti rezultato ir garsinti valstybę, tai dabar suprantu, kad visi lietuviai Dakare rodo puikų pavyzdį likusiems Lietuvoje: nesvarbu, jog esame iš nedidelės šalies Europoje, tačiau būdami profesionaliais galime kaip lygūs su lygiais kautis pasaulinėje arenoje.

Tad, kai daugelis ploja per petį sakydami: „Šaunuolis, tu rodai Vytį pasauliui.“, atsakau: „Ne, Vytį rodau lietuviams, kad jie susitapatinę su Vyčiu taptų geriausiais savo srityje ir tuomet savo darbais garsintų mūsų valstybę“.

Tiesą sakant, pralinksminote, kad žadintuvas įprastą rytą skamba 6.47 val. ir tai, kad pusryčiaujate tame pačiame restorane, net sėdate būtent į tą pačią vietą. Atliekate kokius nors ritualus prieš varžybas?

Kadangi mano pusryčiai vienoje Vilniaus kavinių prasideda 7.30 val., tai keliantis būtent 6.47 man reikia tik tiek laiko pasiruošti ir atvykti atlikti vienintelio tikro mano dienos pradžios ritualo, trunkančio jau daugiau nei dvidešimt metų – pusryčių.

Daugiau ritualų, skirtingai nei nemažai mano kolegų, aš neturiu. Mano gyvenimo sampratoje, vienintelis tikrai veikiantis ritualas – geras pasiruošimas tam, ką darai.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai