Benediktas Vanagas: „Mus moko tik pralaimėjimai“

Benediktas Vanagas / Tomo Kaunecko/ Edgaro Buiko nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-02-21 18:36
Kai nieko nelaimi, esi niekam nebeįdomus? Dakaro neįveikusio „General Financing team Pitlane“ komandos piloto Benedikto VANAGO (39) neįmanoma įžeisti. „Galima tik įSIžeisti“, – filosofiškai, bet smagiai pradeda pokalbį Benediktas. Interviu žurnalui „Žmonės“ rengtas maždaug dvi savaitės po Dakaro ralio.

Nedažnai išgirsi šią mintį, ypač tokioje jautrioje patyčių atmosferoje, kokia tvyro mūsų šalyje. Kaip atradote šią mintį?

Knygas skaitydamas nieko neišmoksi – jose gali patvirtinti tik tai, ką jau esi patyręs. Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“ gali skaityti kas dešimt metų ir kas kartą šioje knygoje rasi vis kitokių prasmių: dešimties metų vaikui tai – pasaka, naują vertę joje atranda dvidešimtmetis jaunuolis, dar kitomis akimis šią knygą skaito brandus keturiasdešimtmetis.

Šiek tiek keista, kad vyras, sportininkas mini „Mažąjį princą“ – gal tai greičiau jaunų, sentimentalių asmenybių skaitinys?

Tiesiog tai geriausiai visiems žinomas pavyzdys, kaip ir Džonatanas Livingstonas Žuvėdra ar Robino Sharmo „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“. Jei minėčiau sudėtingas filosofines knygas, ne visi suprastų, apie ką aš. Esmės tai nekeičia: visatoje egzistuoja dėsniai, su jais galime sutikti arba nesutikti, bet jie yra. Taigi: įžeisti neįmanoma, galima tik įsižeisti – tai mūsų pačių apsisprendimo klausimas.

Kaip ir laimės būsena. Skaičiau, rodos, Stanfordo universiteto tyrimą: mokslininkai nustatė, kad žmogus laimingas tampa sulaukęs 53 metų. Žmogus gimsta laimingas, tik paskui visuomenė apkrauna jį reikalingais ir nereikalingais dalykais, vėliau pradedama ieškoti laimės. Aštuoniolikametis galvoja, kad laimė yra meilė. Paskui – galbūt pinigai, santykiai, darbas, namas, draugystė. Apėjęs dešimtmečių ratą žmogus suvokia laimės neradęs. Tuomet pakelia akis į viršų ir suvokia: laimė – kitos dimensijos klausimas. Tada tarsi spragtelėjus pirštais tampi laimingas, nes tiesiog taip nusprendei. Paprasta? Taip, tai sekundės reikalas, kai žinai, kur ieškoti atsakymo. Tik apsisprendimas tokiam būti.

Tuomet kurią stadiją esate pasiekęs – pagal jūsų amžių iki laimės dar toloka?

Atsakyti galiu tik su kuo nors lygindamas. Aštuoniolikos metų maniau, kad esu labai suaugęs. Dabar balsu juokiuosi iš tuometės patirties, pozicijos, poelgių. Dabar nebesu toks dėl visko tikras ir kategoriškas kaip ankstyvoje jaunystėje, bet stiprybės turiu daugiau. Nežinau, kur esu dabar, bet tikrai kiekvieną akimirką savo kelyje.

Pasakykite, prašau, jums itin patikusios knygos pavadinimą.

Nepasakysiu, atmintis prasta – neatsimenu autorių, žmonių vardų ir gatvių pavadinimų. Būna – neskaitau kelerius metus, o paskui per pusmetį sugraužiu keliolika knygų. Nenoriu sufleruoti knygos, duoti recepto žmonėms, nes visatoje egzistuoja principas: kai yra mokinys – visada atsiranda ir mokytojas. Linkiu tapti mokiniu. Visata pati suras, kaip perteikti reikalingą informaciją, gal net ir knygos pavidalu.

Neįveikėte savo penktojo Dakaro. Vieni sako suprantą, kad technika lūžta, svarbu, kad žmogus nesulūžtų, kiti negaili kritikos. Visada atrodote santūrus, nesitaškote emocijomis. Kaip jaučiatės iš tiesų?

Įvairiai. Gyvenime turiu nemažai iššūkių, mano kelyje – plati pojūčių paletė. Bijai vilko – neik į mišką. Atrodo, kad aš į jį einu. Nuolatos. Pakeliui patiriu visko – gėrio, tylos, sutinku vilkų, meškų, gyvačių ir liūtų.

Laimėjimai mums nieko neduoda, moko tik pralaimėjimai, jei tik tai nėra destruktyvu ir sugebi išgryninti pamoką. Mano gyvenime buvo ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, pastaruosius penkerius metus esu giliai paniręs į apmąstymus, sakyčiau – daugiau filosofinius.

Nieko didingo pasaulyje nėra sukurta būnant komforto zonoje. Nieko. Niekada. Norėdamas ką nors sukurti, turi atiduoti daug savęs ir tai nebūtinai yra malonumas.

Per pirmuosius keturis Dakarus turėjau patirčių su laiminga pabaiga. Penktasis... buvo laiminga pradžia ir susimąstyti verčianti pabaiga. Dabar, kai su šiuo jausmu pagyvenau porą savaičių, pradedu įžvelgti ir teigiamų dalykų. Blogos patirties nėra – visa tik gera. Ji gali būti neskani, pastarojo Dakaro atveju yra būtent tokia, bet man ji suteikė galimybę nerti dar giliau.

Kur nerti – į automobilių sporto subtilybes?

Ne, automobilių sportas – tik viena spalva plačiame jų spektre, jis tik įrankis. Dakaro patirtis padėjo pažinti save ir paakino nerti giliau į gyvenimo gelmes. Dakaras – geriausiai šiuo metu Lietuvoje išreklamuotas išbandymas. Nesvarbu, ką veiki, – visur susiduri su iššūkiais: kopti į Everestą, auginti vaikus, kurti verslą, siekti karjeros. Todėl galime teigti: kiekvienas turi savo Dakarą.

Tai kodėl sugedo tas „Toyota Hilux“ bolido išminamasis sankabos guolis?

Vienas iš NASA (JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos – red. past.) projektų, kainavęs milijardą dolerių, žlugo dėl dešimties centų vertės varžto kokybės. Tai ne mūsų komandos, tai automobilį rinkusios įmonės klaida – žmogiškasis faktorius.

Edgaro Buiko nuotr.
Edgaro Buiko nuotr.

Jau kam nors dėl to nulėkė galva?

Atsakysiu, kai žinosiu atsakymą.

Kaip vertinate kolegos Antano Juknevičiaus pasirodymą Dakare – juk važiavo tokio lygio automobiliu, kokiu šiose varžybose kažkada važiavote ir jūs? Ralyje jis užėmė 21-ąją vietą – aukščiausią Lietuvos, Latvijos, Estijos lenktynininkų istorijoje.

Nuoširdžiai džiaugiuosi Antano laimėjimu, sakyčiau – net gyvenimo pasiekimu. Jei kalbėtume apie techniką... Kai ruošiesi varžyboms, svarbu kiekviena detalė, bet Dakaras yra tokios lenktynės, kai net pats galingiausias variklis nebūtinai tau suteikia pranašumo. Dakaro unikalumas – daugiabriauniškumas. Jis visada atskleidžia silpniausią vietą. Ir per ją kerta. Tai pati geriausia gyvenimo mokykla.

Jūsų technika dar blaškosi po Europą. Ar spėsite į Pasaulio ralio maratono taurės („FIA Cross-Country Rally World Cup“) varžybas vasario 24 dieną Rusijoje? Šiose varžybose iki šiol nevažiavo nė vienas lietuvis. Dakaras – žinomiausios planetos lenktynės, o Pasaulio taurė yra aukščiausio rango 11-os etapų serija, vykstanti trijuose žemynuose.

Technika buvo paruošta jau Pietų Amerikoje, po Dakaro. Šiuo metu rūpinamės ją perkelti iš Prancūzijos į Rusiją. Yra penki procentai abejonių iš šimto, kad galime ir nespėti.

O jūs miegate naktimis?

Taip, miegu naktimis ir šį gyvenimo etapą vertinu labiausiai (šypteli). Mokslininkai tiria, kas tuo metu vyksta, tikrai tikiu, kad verda kitas gyvenimas. Jei norite paklausti, ar ramiai miegu, atsakymas – taip. Būdavo anksčiau, kad pabudęs naktį spręsdavau klausimus, dėliodavau įvairiausius scenarijus. Dabar miego laikas – miegui. Išmokau klausimus spręsti tik tuomet, kai tą reikia daryti. Kitu laiku stengiuosi galvą laikyti tuščią. Tai nepaprasta užduotis, bet šie gebėjimai ištreniruojami.

Varžybų metu savą Dakarą, be jūsų, greičiausiai turi ir šeima – žmona Giedrė, 19 metų sūnus Nojus, gal tik pavasarį trejų sulauksiančios Aleksandros nepaliečia bendras jaudulys. Jus karštaisiais periodais šeima palieka ramybėje – neprašo nupirkti pieno, klijuoti naujų sienų apmušalų, nueiti kartu į kiną?

Šeima man leidžia gyventi savo gyvenimą, ir tai labai vertinu. Kita vertus, niekada nebuvau kitoks, nuo mūsų santykių su Giedre pradžios niekas nepasikeitė. Ji žinojo, už ko teka.

Edgaro Buiko nuotr.
Edgaro Buiko nuotr.

Sūnų domina jūsų veikla? Ar atidžiai sekė Dakarą?

Mano sūnui automobilių sportas neįdomus, jam labiau rūpi mano patirtis ir kelias. Keistai nuskambės, bet, tiesą pasakius, automobilių sportas ir mane nėra labiausiai dominanti sritis. Artimai mane pažįstantys žmonės žino, kad nediskutuoju apie naujausius automobilių gamintojų modelius, nes aš jais tiesiog nesidomiu. Automobilių sportą privalau išmanyti kaip profesionalas – tai mano darbas, bet namuose nepamatytumėte nė vieno atributo, susijusio su mašinomis.

Net kalendoriaus su nuogomis merginomis darbo kambaryje?!

Ne (juokiasi), užtat biure yra visko daug – laimėtų taurių, diplomų. Mūsų veikla – sporto rinkodara ir diplomatija, ne patys automobiliai.

Sūnus – abiturientas, ar jums patinka jo ateities pasirinkimas?

Šiuo metu Nojus baigia apsispręsti, ką norės studijuoti. Nepavydžiu jauniems žmonėms, nes kryptį pasirinkti yra svarbu, bet į ją pataikyti sudėtinga.

Jums buvo lengviau?

Skirtingi laikmečiai suteikia kitų galimybių. Puikiai pamenu, kaip mano tėvai sakydavo, jog esame kitokie. Tą patį galėčiau pasakyti apie sūnaus kartą – tikrai ji ne tokia, kaip mūsų. Tik mano tėvai manydavo, kad tas kitoniškumas yra trūkumas, o aš manau, kad pasaulis tiesiog nuolat keičiasi. Aš esu savo tėvų gyvenimo pasekmė, sūnus – manojo. Kiekviena karta sukuria kitas gyvenimo aplinkybes naujajai kartai, dėl to viskas kinta, tai neišvengiama.

Kokį patarimą galėtumėte duoti savo sūnui, jo bendraamžiams?

Nemanau, kad išgirs. Nesutinku su posakiu „Kvailys mokosi iš savo klaidų, o protingas – iš svetimų“. Nesutikau nė vieno tokio išmintingo, kuris mokėsi iš svetimų klaidų. Tik grėblys į nuosavą kaktą suteikia skausmo, priverčiančio susimąstyti ir pasidaryti išvadas. Antrą kartą užminti ant to paties grėblio tikrai būtų neišmintinga. Bet pirmas smūgis privalomas, tik jis moko.

Naivu klausti, bet ar atkreipėte dėmesį, pavyzdžiui, į saulėlydį Dakare, ar visuomet būnate tik susikaupęs į tikslą?

Greičiausiai būna tokių akimirkų, bet jos nėra tokios reikšmingos. Dakare man svarbiausia – ekstremalių išbandymų metu galimybė pažinti save.

Dakare nebedalyvausite?

Planavau jame dalyvauti penkerius metus. Tai įgyvendinta. Tačiau jaučiuosi darbo neatlikęs iki galo, tai verčia susimąstyti. Dar neturiu atsakymo, ar dalyvausiu šeštajame Dakare, kai turėsiu – pranešiu.

Ar erzina gerbėjai, vakarėlyje bandantys su jumis pabendrauti, pasidalyti techninėmis žiniomis, gal net paklausti patarimo, kokį automobilį geriau įsigyti?

Nežinau, kas yra atostogos. Tačiau taip pat nežinau ir kas yra darbas. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Gaila žmonių, kurie turi daug dirbti tam, kad tik mažą savo laiko dalį galėtų skirti atostogoms. Siūlau pamėgti tai, ką veiki, tada niekada nebereikės eiti į darbą.

Kai gaunu daugiau dėmesio, nei sugebu susidoroti, padeda supratimas, kurie žmonės man iš tiesų svarbūs, o su kuriais tik užtenka būti mandagiam. Mėgstu į klausimus atsakyti įsigilinęs, o vakarėlyje tokios galimybės nėra. Gaunu didelį kiekį laiškų, sulaukiu tiek komentarų, kad visa tai apdoroti nesugebu ne tik aš, bet ir mano komanda. Tad visų iš anksto atsiprašau – tiesiog fiziškai neturiu galimybės kiekvienam skirti dėmesio.

Sklando gandų, kad jumis itin domisi moterys, girdėjau legendą, kad kai kurios net išsiskyrė su savo vyrais, tikėdamosi susieti gyvenimą su jumis, nepaisydamos to, kad esate sukūręs šeimą.

Pirmą kartą girdžiu, kad kažkas išsiskyrė tam, jog susietų gyvenimą su manimi. Nuoširdžiai – nesu to girdėjęs. Ar malonu moterų dėmesys? Niekada apie tai negalvojau. Žmonės daug ką šneka. Dažnai išgirstu istoriją apie save, ją pats tuo metu sužinau pirmą kartą. Aš tik esu savimi – autentiškas. Net nežinau, ką pasakyti.

Jūs turite tikrų draugų?

Draugas – ypač svarbus žmogus mano gyvenime. Pažįstu daug žmonių, turiu daug bičiulių, bet tikrų draugų yra vienetai. Nors gal taip ir neatrodo, tačiau labai mėgstu būti su savimi.

Kada yra tik jūsų laikas, kas jums malonu?

Pats geriausias laikas, o tokio gyvenime turiu mažiausiai, – kai galiu plaukti pasroviui ir nieko neplanuoti. Gyvenime esi vairuotojas arba keleivis. Aš 99 procentais esu tas, kuris formuoja srovės tėkmę. Taigi geriausia mano diena, kai galiu negalvoti, tik pasyviai stebėti, kur ji mane nuves.

Atostogos? Nežinau, kas yra atostogos. Tačiau taip pat nežinau ir kas yra darbas. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Gaila žmonių, kurie turi daug dirbti tam, kad tik mažą savo laiko dalį galėtų skirti atostogoms. Siūlau pamėgti tai, ką veiki, tada niekada nebereikės eiti į darbą.

Bet juk jus bent kartais apima nuovargis?

Nieko didingo pasaulyje nėra sukurta būnant komforto zonoje. Nieko. Niekada. Norėdamas ką nors sukurti, turi atiduoti daug savęs ir tai nebūtinai yra malonumas. Nebent kitiems gali būti malonu paskui stebėti tai, ką sukūrei. Galbūt malonu paskui atsigręžti ir peržvelgti nuveiktus darbus.

Ką jūs mėgstate? Tarkime, mielai juokinga, kad suaugęs žmogus jaučia silpnybę „M&M’s“ žirneliams.

Mėgstu gerą maistą. Išieškotą, subtilaus skonio, puikios išvaizdos, garso.

Garso? Turite galvoje muziką, kuri sklinda jums ramiai valgant?

Maistas turi daugiau dimensijų, nei mes manome. Tai ne tik vaizdas, kvapas, skonis, bet ir garsas. Net neabejoju, kad „M&M’s“ saldainiai nebūtų tokie mėgstami, jei ne juntamas traškesys juos kramtant.

Hmm... o kokį garsą gali skleisti bulvytė?

Bulvytė irgi turi garsą. Reikia nepamiršti, kad kramtydami kaulais jaučiame vibracijas, kurias girdime. Maistas turi garsą. Skirtingai paruoštos bulvytės skamba skirtingai.

Norite pasakyti, kad valgydamas galvojate apie tokius dalykus?!

Kai galiu mėgautis – taip. Tiksliau, ne galvoju – jaučiu. Kitu atveju tai – tik fiziologinio poreikio patenkinimas.

Jums patinka automobilio variklio garsas?

Ne visais atvejais, bet yra variklių, kurių garsas man patinka. Su elektrinių automobilių atsiradimu žmonija praras daug žavesio, bet gal tik man taip atrodo, naujos kartos kitokie poreikiai.

Į susitikimą atvykote basas įsispyręs į kailinius mokasinus. Žavinga. Galvojate ir rengdamasis apie kitas dimensijas ar galbūt drabužių derinius jums sudėlioja žmona?

Vadovaujuosi pojūčiais. Juk kojos su kojinėmis avikailio batuose jaučiasi gerokai prasčiau nei basos. O aš pojūčių žmogus. Noriu būti savimi, ir daugelis visuomenės normų, atleiskite, man nėra svarbios.

Ką pasakytumėte Benediktui Vanagui prieš startą Pasaulio ralio maratonų taurėje?

Nenoriu būti banalus, nežinau... Lengva pasakyti, ką reikėjo daryti po įvykusių faktų. Palinkėčiau nepamiršti daugiau mėgautis einant savo gyvenimo keliu.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai