Traškūs išorėje, purūs ir minkšti viduje, patiekiami su mėgstamiausiais padažais, vaisiais ir kitais priedais, burnoje tiesiog tirpstantys vafliai nepalieka abejingų.
Išsikepkite stirtą vaflių vėlyviems ir truputį tingiems savaitgalio pusryčiams – užtikriname, kad skanesnę dienos pradžią sugalvoti būtų nelengva.
Kiek žinoma, vafliai pradėti kepti XIII amžiuje. Istorija pasakoja, kad kadaise kalvis, įkvėptas medaus korio formos, nukalė tokios pačios formos keptuvę. Netrukus tokiose keptuvėse iškepti stori ir gražūs vafliai užkariavo kepyklėles ir parduotuvėles. Sakoma, kad religinių švenčių metu vaflių pardavėjams buvo leidžiama pardavinėti juos net prie bažnyčios išėjimo.
Belgiški vafliai – viena garsiausių ir populiariausių kepamų vaflių rūšių pasaulyje. Nors šiais laikais dauguma belgiškus vaflius kepa su kepimo milteliais, tačiau tai – amerikiečių indėlis į receptą. Tikrų tradicinių belgiškų vaflių tešla buvo kildinama mielėmis. Be to, iš pradžių jie buvo vadinami ne belgiškais, o Briuselio. Jų išradėjais galima vadinti porą iš Briuselio, Belgijos, – Maurice’ą Vermeschą ir jo žmoną. Jie pirmieji į paprastą tešlą įdėjo mielių, o pačius vaflius kepė taukais išteptose ketaus keptuvėse. Gardūs kepiniai taip patiko šeimos draugams ir giminėms, kad buvo nuspręsta pristatyti skanumyną 1960-aisiais Briuselyje vykusioje pasaulinėje parodoje. Vafliai sulaukė tokios didelės sėkmės, kad netrukus šeima atidarė kelis restoranus, o po kelerių metų, 1964-aisiais, pristatė savo kepinį dar vienoje pasaulinėje parodoje, tik šįkart Niujorke. Tąsyk vaflius pirmą sykį nuspręsta pristatyti kaip belgiškus, nes amerikiečiams Briuselio vardas buvo negirdėtas ir pernelyg sudėtingas.
Iš tiesų visiems puikiai žinomus vaflius reikėtų skirstyti į dvi rūšis: Briuselio ir Lježo vaflius. Briuselio vafliai, kurie pasaulyje dažniausiai vadinami belgiškais, yra purūs viduje ir traškūs išorėje, stačiakampio formos, patiekiami su milteliniu cukrumi, vaisiais ir plakta grietinėle. Nors Amerikoje vafliai kepami su kepimo milteliais, tradiciniams vafliams turėtų būti naudojamos mielės. Būtent dėl mielių šie jie įgauna dar daugiau purumo, yra storesni ir tuo pačiu lengvesni. Na, o Lježo, rytų provincijos Belgijoje, vafliai – ovalo formos, plonesni, tankesnės tekstūros ir mažesni už Briuselio vaflius. Paprastai jie būna traškūs, valgomi be priedų, kartais patiekiami ir šalti.
Pasaulyje belgiškus vaflius įprasta patiekti pusryčiams, tačiau Belgijoje jie dažniausiai valgomi kaip užkandis ar desertas. Nors tradiciškai vafliai pagardinami sviestu arba milteliniu cukrumi, vaisiais ir grietinėle, šiandien galite rinktis iš gerokai daugiau pagardų: šokolado, riešutų, sirupų, įvairių saldžiųjų padažų, ledų ir kitų gardėsių, dėl kurių minkštučiai vafliai tampa dar skanesni. Be to, atkreipkite dėmesį, kad pačio recepto sudėtyje nėra cukraus. Jeigu valgytumėte juos vienus, tikriausiai trūktų jo, tačiau su priedais saldumas būna idealus.
Tam, kad namuose iškeptumėte puikius tradicinius belgiškus vaflius, reikia visai nedaug: vaflinės, gero recepto, šiek tiek laiko ir kantrybės (kadangi recepte naudojamos mielės, teks šiek tiek palaukti, kol tešla pakils) bei įvairių priedų, su kuriais patieksite vaflius. Visgi bene svarbiausia šiame sąraše yra vaflinė. Tam, kad jūsų vafliai būtų traškūs išorėje ir minkšti viduje, jie turi iškepti greitai, per kelias minutes. Taigi, jei vaflinė bus kokybiška, įkais greitai ir tolygiai, tuomet viskas pavyks puikiai!
Belgiškus vaflius kepė, ragavo ir aprašė Asta Černė