Radijo ir televizijos laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis prieš porą metų buvo neišvengiamai lyginamas su aktoriumi Vytautu Šapranausku – ne kartą yra jį pavadavęs tiesioginiame eteryje. Abu skirtingi ir abu panašūs. Nors Mindaugas beveik dvidešimčia metų jaunesnis, jį jau galima vadinti eterio vilku.
– Vakar žiūrėjau laidą, kurios vedėja pristatydama herojus su apsimestiniu nuoširdumu balse ir tam tikra intonacija vis nutęsdavo, kad štai toks ir toks yra „paprastas kaimo žmogus“. Jums tai tinka? Esate iš Pupinių kaimo Telšių rajone.
– Kai buvau pirmakursis, vaikštinėdamas Gedimino prospektu su vienu mokslo draugu, žemaičiu iš Telšių, jausdavau šiokią tokią gėdą, mat jis itin garsiai šnekėdavo žemaitiškai. Tuomet man atrodė, kad tai labai blogai. O Pupinių kaimo apskritai niekas nežinodavo, todėl prisistatydavau, kad esu iš Varnių. Jei tai nepadėdavo, aiškindavau apie „Bliuzo naktis“ ir M. Valančių. Kai trūkdavo kantrybė, sakydavau, kad esu iš Telšių rajono.
– O paskui ėmėte didžiuotis, kad esate iš provincijos? Visi vėliau didžiuojasi, bet kažkodėl mauna iš jos ir negrįžta.
– Jei trokšti ką nors veikti ir ieškai saviraiškos – važiuoji į didesnį miestą, nes pasilikęs kaime ar mažesniame, kad ir gražiame, miestelyje gali ilgainiui apkerpėti kartu su palinkusiomis pušimis ar pradėti labai svyruoti prie vietinės parduotuvės. Taip dažnai nutinka jauniems ir genialiems kūrėjams. Bet – nebūtinai. Juk Lietuva nėra tokia, kokia rodoma tose asocialinėse televizijų laidose, kur visokie baisumai mums vakarais pateikiami. Galvoju: o koks čia moralas? Ar norima, kad pamatęs išsigąstum ir imtum manyti, jog metas bėgti, ar kad pradėtum kompleksuoti, jog visi mes tokie – pagiringi, apsidaužę, besiplūstantys, ar čia reikia džiaugtis, kad esi dar šiek tiek geresnis?
– Bet savo kaimo nepamirštate?
– Parlekiu aplankyti tėvų, trijų seserų, brolio – visos didelės savo genties. Ir jaučiuosi, kaip grįžęs į tikrą taborą: su antrosiomis pusėmis ir vaikais mūsų susidaro gal trisdešimt. Nesu išlepintas, nors jauniausias šeimoje – per tuos metus, kai augau pas tėvus, nepatyriau didelio lepulio. Paskui lepinausi pats. Pavyzdžiui, krepšiniu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kultinių užeigų ambasadorius Kristupas Baublys
– Beje, „Google“ pateikia vieną krepšinio puslapio nuorodą, kur skelbiamas krepšininko Mindaugo Stasiulio svoris – 82 kg ir ūgis – 185 cm. Teisingai?
– Labai iškreipti faktai. Per tą laiką pakito ne tik svoris, bet ir ūgis. Dabar esu trylika (!) kilogramų sunkesnis, o mano ūgis – 189 cm. Taip ir parašykit – esu ne koks vidutinis lietuvis, o statistiškai aukštesnis. Dėl svorio labai kremtuosi, matot, net nevalgau, tik kavą geriu. Krepšinį žaidžiu apyprasčiai, bet lepinuosi sirgdamas už krepšininkus. Esu toks fanas, kad kai jie žaidžia, kaimynai gretimame name mane visada girdi. Daug kas dabar užsiima visokiom keistom veiklom: vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, kaituoja, bastosi po Indiją, medituoja, prisiklijuoja prie riešų kažkokius velnio aparatus, rodančius, kiek jie nubėga ar nueina, koks jų pulsas, o paskui tą visą reikalą skelbia feisbuke. Ir aš norėčiau kokią panašią beprotybę turėti, kaip nors užsikabliuoti, bet esu tinginys, grįžęs namo tik pamėtau į krepšį – kieme turiu lentą. Išlipu iš mašinos, trisdešimt kartų įmetu ir tik tada einu namo. Dar mėgstu būti vandenyje ar ant vandens. Vieną kartą plaukiau jachta „Ambersail“ į Gdanską – iš 20 žmonių per audrą tebuvome keli, kurių nekamavo jūros liga, kurie nevėmė per bortus, ant bortų ir bičiuliams ant nugarų, taigi planuoju dar paplūduriuot.
– Jau namą pasistatėte?
– Jau. Įkurtuvės atšoktos, baltos sienos nutepliotos. Dabar triūsiu aplink namą: galiu ką nors nupjaut, prikalt, nulaužt, pataisyt.
– Daug vargo buvo?
– Neįtikėtinai daug. Atsibundi naktimis, nes prisimeni, kad koks nors kreivarankis statybininkas yra palikęs stoge skylę, o kai pradeda lyti, sapnuoji kliokiančius upelius, nors ten gal tik šiek tiek varva. Visą laiką esi kovinės parengties: tikrini, žiūri, seki, prižiūri, ar viskas gerai padaryta, kariauji su statybininkais, kurie gadina tau nervus, nes jie – ne šio pasaulio žmonės. Jie yra NSO – neatpažinti statybų objektai. Daugumos (ne visų, buvau sutikęs ir puikių profesionalų) toks būdas ir toks gyvenimas: jie nori kai ką padaryti tep-lep, o paskui tą viską gražiai paslėpti – sluoksnis po sluoksnio. Be to, yra tiesos tame vulgariame anekdote: „Kodėl statybininkai patinka moterims? Todėl, kad jie ilgai nebaigia...“ Kita vertus, jei vyras nori pasitikrinti, ar jis – tikras vyras, verta statytis namą ir aktyviai dalyvauti procese „nuo–iki“. Įgyji tokios nuostabios patirties, kad gali kalbėti ne tik apie Mozartą, bet ir apie varžą. Tik kad supykęs neišmokau kalbėti jų kalba – keiktis, rėkauti ir grasinti užmušti; kažkodėl pasitelkdavau ironiją ir juokelius, bet jų arba nesuprasdavo, arba už tai labiau gerbti tikrai nepradėdavo.
– Dirbate nuo septintos ryto iki vakaro: iš pradžių „M-1“ „Ryto šou“, paskui einate garbingas programų direktoriaus pareigas. Vedate renginius, dirbate televizijoje, visaip kaip ariate toliau, o prieš porą metų sakėte, kad labiausiai norėtumėte turėti daugiau laiko sau.
Dabar kartais atsisakau ir pelningų pasiūlymų, nes supratau, kad tokie honorarai neturi jokios prasmės, jei jų net nėra kada išleisti.
– Dabar kai kas pasikeitė. Nebeturiu tiek darbų, kad nebegalėčiau jų pavežti. Prieš tai kokius septynerius metus ar daugiau ėjau visur, kur kvietė, – tiesiog nemokėjau pasakyti „ne“. Dabar kartais atsisakau ir pelningų pasiūlymų, nes supratau, kad tokie honorarai neturi jokios prasmės, jei jų net nėra kada išleisti. Svarbu, kad užtektų pagrindiniams poreikiams. Dirbu mažiau, bet vis tiek girdžiu: „Kaip tu viską spėji?“ Man labai įstrigo bičiulio palinkėjimas per gimtadienį. Jis jau buvo stipriai vyno paragavęs, atsistojo ir sako: „Tu esi durnas. Linkiu tau susiprotėti: ką nors, be darbo, dar paveikti, pabūti su draugais, kur nors išvažiuoti, o ne kartoti: „Ne, negaliu.“ Taip, tie žodžiai mane truputį supurtė...
– Vytautas Šapranauskas yra kalbėjęs apie visas jėgas išsunkiantį eterį, apie tai, kad jis būna labai laimingas penkiolika minučių po jo, suvokdamas, kad pagaliau baigėsi tie dainų ar šokių projektai... Buvo metas, kai jums reikėdavo jį pakeisti, kartais galbūt net nepasiruošus.
Kaip bebūtų keista, man patikdavo toks iššūkis. Niekada galvoje neskambėjo: „O Jėzau, negaliu, nenoriu, bijau, ne dabar...“ Gal todėl, kad buvau tų laidų, kuriose dirbdavo Vytautas, gerbėjas, pažinojau komandos narius, žiūrėjau laidas, žinojau jų struktūrą. Bet tada dar naiviai maniau, kad užtenka tiesiog prieš kamerą susakyti tekstą, truputį pajuokauti, ir viskas. Tik dabar pradėjau suprasti, KIEK daug padarydavo Šapras. Ir kai dabar pats dirbdamas „Šok su manimi“ vedėju stengiuosi atsipalaiduoti ir improvizuoti, jaučiu, kad darosi vis sunkiau ir sudėtingiau nei tuomet, kai turėdavau jį pakeisti. Ir kankinu save, ir keikiu, ir ieškau, ką dar galima padaryti. Mat tada jis būdavo tiesiog iškūrenęs tą laidą kaip pirtį, ji net be jo neatvėsdavo – tereikėdavo įmesti vieną kitą malką, o dabar tą pirtį kūrenti turiu pats. Vytas buvo ir televizijos korifėjus, o tam reikėjo milžiniškos patirties. Tik dabar suprantu, kad man viskas tik prasideda... Kad reikia dar augti ir priaugti, kad net pasisveikinimas „labas vakaras“ būtų toks, kurio žiūrovai lauktų, klausytųsi lyg draugo, o paskui neperjungtų kanalo. Nevaidinu – sudėtingi tai reikalai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ignas Jonynas: „Esu abejojantis žmogus“
– Bet ilgai tiesioginiame eteryje dirbantys žmonės kartais pasijunta kaip įkalinti amžinai besisukančiame rate: jaudulys nemažėja, nuovargis didėja...
– Yra tiesos. Taip, aš jaudinuosi prieš bet kokius renginius. Bet turbūt labiau – prieš įmonių renginius, nes ten niekada nežinai, su kuo susidursi, o susiduri su siena, kurią kaskart turi išgriauti. Tik nuo tavo stiprybės, nuo tavo pirmų žodžių priklauso, kaip tau pavyks. Jei neturi patirties, tave gali tiesiog sugraužti – tos keturios ar penkios valandos virsta begaline kančia.
– Kurios profesijos žmonės labiausiai nepramušami?
– IT specialistai. Jie gyvena ne šiame, ne mūsų, pasaulyje. Jie tiesiog būna susiinstaliavę į silkę ar penkis alaus ir nieko aplink negirdi. Žaviuosi skandinaviško kapitalo įmonių darbuotojais: jie motyvuojami, ugdomi, jiems suteikiama galimybių tobulėti, todėl jie labai kūrybiški, labai atviri ir visai kitokie – gražu žiūrėti. Kartais taip siautėja, kad atrodo lyg mutantai, kurie iškart priima pramogų viešpatį į save.
– O man kaip mutantai atrodo absoliučiai visi rytinių radijo laidų vedėjai. Kaip įsipučiate pozityvumo niūrų ir šaltą, nieko gero nežadantį rytmetį žvaliai versti iš patalų bambančią tautą?
Mes juk esame radijo ligoniai. Daugelis mūsų yra kviečiami į televiziją ir ten pritampa, bet beveik nebūna atvirkščiai.
– Tiesioginis eteris vos tik įsijungus mikrofoną smogia gero adrenalino dozę: jis kaip medus. O kai tas medus susimaišo su gyvenimo mėšlu (tamsa, skuba, stresu, miego trūkumu, bjauria nuotaika), išeina visai geras žvalinamasis kokteilis. Nes ką nors gero be jo galėtum išspausti iš savęs tik tada, jei keltumeisi pusę dešimtos, lėtai išgertum kavos gražioje terasoje ir dar būtų atostogos. Bet kai susimaišo tie du nesuderinami komponentai, išeina visai neblogas dalykas. Todėl rytinis eteris yra labiausiai užvežantis ir įtraukiantis dalykas. Mes juk esame radijo ligoniai. Daugelis mūsų yra kviečiami į televiziją ir ten pritampa, bet beveik nebūna atvirkščiai. Ateina kokia nors gražuolė iš televizijos, kur prieš kamerą vaiposi ir lūpas pučia, o čia, radijuje, vieninteliai ginklai – balsas ir tekstas. Gali kaip nori lūpas pūsti: jei tris minutes nekalbėjai – sudegei. Tave veja sekundės, turi suspėti bėgti paskui jas kaip ant bėgimo takelio. Nespėsi – tave numes. Subliūkš silikonas ir iširs garbanos.
– Esate literatūrologas. Tai reiškia, kad kadaise studijavote mažiausiai tarp šimto gyvybingų merginų ir keleto liaunų vyrukų. Ką duoda kelerius metus trunkanti tokia apsuptis?
– Vyrai filologai dažniausiai atrodo išsekę, šiek tiek paliegę, sakytum, vadovaujasi kažkokia keista filosofine doktrina, kuri verčia kankintis. Dažniausiai tai būna nestandartiniai, sunkiai gyvenimui pritaikyti vyrai, palyginti su tiksliuosius mokslus studijuojančiais raumeningais vyrukais. Bet mūsų rate buvo lituanistų, poetų, dabar jau ir vieną kitą knygą išleidusių, kurie nebuvo praradę sveiko proto ir sveiko požiūrio į gyvenimą, su kuriais netgi pažaisdavome krepšinį, tad mano aplinka buvo šiek tiek kitokia. Aišku, būdamas šalia gerų poetų, užkompleksavau taip, kad pats nieko net į stalčius nerašiau, tik paskui pradėjau čiupinėti eseistiką, o dabar radijui rašau dainų žodžius ir eiliuoju viską, ką tik reikia. Bet tai ne didis menas. O pulkai merginų mane paveikė keistai. Jų buvo tiek daug, kad atsirado kažkoks lygiavertiškumo su merginomis kompleksas ir begalinė pagarba joms – kartu mokėmės, kartu korektiškai bendraudavome, linksmindavomės. Taigi santykiai buvo be galo draugiški, nebuvo tokio ryškiai išreikšto seksizmo: dabar imam jas, jos ima mus ir visa kita. Kai aplink daug moterų dėmesio, tu nebetampi grobuonimi, nemėgini gerai prasisukt, pasiautėt...
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Jonutis: „Menas visada bus po ko nors“
– Nors akimirką įsivaizdavote save lietuvių kalbos mokytoju ar mokyklos direktoriumi?
Žmonės, būriai, bohema – man tai labai patiko ir patinka iki šiol. Tik laiko nebėra.
– Apie darbą mokydamasis kažkodėl negalvojau, man rūpėjo, kaip įdomiai prastumti laiką. Vasaromis nugarą lenkdavau savo kaime, nevažiuodavau užsidirbti, nelėkdavau prekiauti, nes vis maniau, kad dar šiek tiek ir tėvai gali mane išlaikyti... Žmonės, būriai, bohema – man tai labai patiko ir patinka iki šiol. Tik laiko nebėra. Na, o apie mokyklą pagalvodavau, kad būtų visai gerai ten būti alfa patinu tarp gausybės mokytojų moterų. Būtų toje mokykloje dar koks nors užsilikęs darbų mokytojas vyras, bet ir tas, pamatęs, koks konkurentas ateina, norėtų po savo zeimeriu lįsti. O vyresniųjų klasių mokiniai iškart susidomėtų gera literatūra ir poezija. Tačiau porą kartų atlikau praktiką ir supratau, jog tie vaikai taip toli nuo mano filologinio mąstymo, kad mes turbūt niekada nepriartėsime vieni prie kitų ir niekuo jų nesudominsiu, nieko jiems neįkalsiu į galvas, kuriose prikalta kitko. Ai, tiek to. Gal kitą kartą, gal kada nors... Visai norėčiau vėl pamėginti.
– Noriu jus pacituoti: „Meilė neturi virsti idile, tai gyvas ir nepastovus procesas. Tik tada gali pajusti visą jos galią.“ Čia prieš vestuves su žmona Karolina...
– Viešpatie, čia aš sakiau? Ne koks rašytojas? Hm... Atseit, meilėje turi būti visko? Ir lietuviškos kančios? Gal buvau kankinamas ar paveiktas psichotropinių vaistų? Na, bet sutikčiau – seniai praradau viltį, kad viskas turi būti idiliška. Nes idilė – tai lyg užrūgęs tvenkinys. Taigi, pritariu ir pasirašau.
– Esate sakęs, kad būsimoji žmona į jus dėmesį atkreipė, kai į naktinį klubą įžengėte su storu žaliu megztiniu. Gal jis buvo dar ir su briedžiais?
– Ne, tik žalias. Ir, aišku, visai ne klubinis. Užėjau pažiūrėti, kaip mano draugas linksminasi. Įsivaizduokite – medkirtys ateina į klubą. Beveik su benzopjūklu, sunkiais batais. Toks ir buvau – sunku neatkreipti dėmesio...