Klaipėdietis Filipas Butkinas puikiai pažįstamas Lietuvos jūrų muziejaus lankytojams. Su įspūdingiausiais jūrų gyventojais jis dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir Saudo Arabijoje, Graikijoje, Bahreine, Turkijoje ir kitose šalyse. Yra treniravęs ir pavojingiausius gyvūnus žemėje – orkas, dar vadinamas banginiais žudikais. O tokių specialistų šiuo metu pasaulyje daugiau nėra.
Kaip prasidėjo jūsų karjera? Kaip užsimezgė pirmoji draugystė su jūrų gyventojais?
Tai atsitiko labai netikėtai, nes apie šią profesiją anksčiau nieko nežinojau. Mano tėvai svajojo, kad baigęs mokyklą tapsiu inžinierius arba medikas. Iš pirmo karto įstoti į mediciną nepavyko, o tėvams ant sprando sėdėti nesinorėjo, todėl reikėjo kažkur įsidarbinti. Vaikystės draugo mama, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, tuo metu buvo Ryšių su visuomene skyriaus vedėja, priėmė mane į muziejų, kad prižiūrėčiau gyvūnus, parūpinčiau jiems žuvies, plaučiau baseinus. Niekas nesitikėjo, kad jūrų gyventojai mane taip įtrauks, kad net pamiršiu medicinos studijas.
Sakykite, jūs treniruojate ar dresuojate gyvūnus? Paaiškinkite šių žodžių skirtumus. Kuris iš jų labiau taikytinas jūsų veiklai?
Lingvistiškai šie žodžiai reiškia tą patį, tačiau kolegoms šių žodžių reikšmė skiriasi. Tik paskatinimą ir draugystę, bet ne prievartą apibūdina žodis treniravimas. Gyvūnų mokymas, naudojant prievartą ar botagėlį, apibūdinamas žodžiu dresavimas. Tai tarsi mūsų pačių, dirbančių su gyvūnais, žodinis susitarimas.
Ar šeima palaiko jūsų sprendimą dirbti tokį pavojingą darbą? Ar pritartumėte savo vaiko norui treniruoti jūros gyventojus?
Su žmona taip pat susipažinau Lietuvos jūrų muziejuje, tai buvo tarsi labai gražus darbinis romanas. Kadangi susipažinome toje pačioje aplinkoje, buvo nesunku priimti vienas kito gyvenimo būdą. Mano žmona visada mane palaiko, o kai reikia ji nevynioja žodžių į vatą ir visais atvejais tiesiai šviesiai pasako, ką galvoja. Jei vienas iš trijų mano vaikų norėtų sekti mano pėdomis, aš tam netrukdyčiau. Anksčiau nebūčiau tam pritaręs, tačiau mano požiūris laikui bėgant šiek tiek pasikeitė, tikiu, kad jei vaikas pasirinks šį ar kitą kelią, vadinasi, jis bus gerai apsvarstęs savo žingsnius ir turės tam reikiamą argumentaciją. Svarbiausia, kad suvoktų, jog tai yra jo sprendimas ir pasirinkimas.
Kokie vėjai jus nunešė į Maskvą dirbti su vienais pavojingiausių jūros gyvūnų žemėje – orkomis?
Orkos yra labai jautrūs, išmintingi ir protingi jūrų gyventojai. Jie unikalūs, neturintys sau lygių.
Tai buvo viena iš gyvenimo avantiūrų. Kai jau galvojau apie darbą su orkomis, apie Maskvą nieko nežinojau. Tuo metu ten jau buvo pradėtas statyti vienas iš didžiausių Europoje okeanariumų. Dirbau su kolegomis iš Lietuvos jūrų muziejaus Atėnuose su delfinais. Yra toks vidinis uždaras puslapis treneriams, jame buvo užsiminta, kad ieškomas treneris darbui su orkomis Rusijoje. Juokais vienas treneris iš Italijos pasakė, kodėl man tenai nenuvažiavus ir nepabandžius. Mes visi pasijuokėme, tačiau vėliau supratau, kad noriu pabandyti, todėl paskambinau į Rusiją, susitariau ir atvykau čia. Penkias minutes pasikalbėjome ir sukirtome rankomis.
Kokios savybės reikalingos žmogui, norinčiam treniruoti orkas?
Svarbiausia – pagarba visiems gyvūnams, jos nusipelnė visos gyvos būtybės. Orkos yra labai jautrūs, išmintingi ir protingi jūrų gyventojai. Jie unikalūs, neturintys sau lygių. Niekada jų nepriversi daryti tai, ko jie nenori, gali tik pabandyti juos kažkuo sudominti. Jeigu jiems esi įdomus, sugalvoji įdomią užduotį ir jei tai praskaidrina jų kasdienybę, vadinasi, radai kažkokius bendrus sąlyčio taškus ir gali kartu judėti į priekį. Jeigu jiems bus neįdomu, jie ignoruos tave ir viską, ką darysi, todėl nieko negalėsi padaryti ir neatkreipsi jų dėmesio. Orkų nesulyginsi nei su delfinais, nei su irklakojais, nei su jokiais kitais gyvūnais. Svarbiausia – orkoms jausti pagarbą ir meilę. Vėlgi ta meilė gali būti interpretuojama įvairiai, galbūt daug kas gali suabejoti, ar treneris yra nuoširdus ir myli gyvūną, kuris yra nelaisvėje.
Kaip mąsto orkos? Kaip jas treniruojate?
Bet kokią psichinę žmogaus būseną orkos greitai pastebi ir įvertina, t. y., jos jį nuskanuoja. Jeigu tavo nuotaika bloga, nevaldai emocijų, esi suirzęs, tai juk natūralios kiekvieno žmogaus, net ir pačio stipriausio, emocijos, tuomet tą dieną geriau iš gyvūnų nieko neprašyti, tiesiog leisti sau su jais pasiglamonėti ar juos pamaitinti. Jei eisi prie gyvūno kurti naujų elementų su bloga nuotaika, patirsi nesėkmę. Šie gyvūnai puikiai suvokia, kad jie neprivalo būti atsakingi už tavo vidinę būseną. Tai kiekvieno asmeninė problema, kurią, eidamas pas gyvūnus, turi palikti už durų. Darbas su orkomis man pačiam yra tarsi atradimas. Kiekvieną dieną aš vis labiau suprantu, kokios jos yra nežemiškos būtybės.
Svarbiausia – pagarba visiems gyvūnams, jos nusipelnė visos gyvos būtybės.
Ar yra pasitaikę pavojingų nutikimų treniruojant orkas? Kaip tokios situacijos susidaro, kas paskatina gyvūną pulti jį treniruojantį žmogų?
Šiokių tokių užpuolimų būdavo. Jeigu orka norėtų nužudyti, ji tai padarytų. Visi menki užpuolimai, susiję su manimi, buvo tik perspėjimai. Įsivaizduokite gyvūną, kurio ilgis yra šeši metrai, sveria dvi tonas, o kiekviena iltis po trylika centimetrų. Jei toks gyvūnas norėtų, jis nušluotų nuo žemės paviršiaus bet ką, kas yra šalia jo.
Orkų pasaulyje yra matriarchato taisyklės. Aš dirbu su patinu. Kaip patelė lieps, taip patinas ir padarys. Mano situacija iš pažiūros gali atrodyti gana kebli. Ta grėsmė gali būti skirta nebūtinai man, nes kažkoks nepasitenkinimas gali kilti ne tarp manęs ir to gyvūno, su kuriuo aš dirbu, o tarp patino ir patelės, su kuria aš nedirbu. Ji gali paprašyti mano patino įspėti mane arba pareikšti kažkokį nepasitenkinimą ir jis tai padarys, nors pats gali nieko prieš mane ir neturėti. Jis yra tarsi karys, kaip jam lieps, taip jis ir padarys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nerandate laimės? Rašytojas Alex Monaco žino, kodėl
Ar jūrų gyventojų trenerio darbas yra gerai apmokamas? Ar darbo riziką atperka atlygis?
Visi, dirbantys šį darbą, yra fanatikai. Tie, kas ateidami čia galvoja apie pinigus arba tikisi gerai užsidirbti, ilgai neužsibūna. Tie, kas lieka, negalvoja apie pinigus. Pinigai nėra pagrindinis dalykas, skatinantis žmones dirbti gyvūnų treneriais. Visose šalyse gyvūnų trenerių atlyginimas yra daugmaž vienodas. Skirtumas tik vienas, su kuo dirbi – delfinais, irklakojais, orkomis. Tai yra natūralūs karjeros kilimo laiptai. Orkų treneriai yra karjeros viršūnė, todėl atitinkamai atlyginimas yra didesnis nei irklakojų ar delfinų trenerių.
Kai kuriose šalyse dėl šiaurės jūrų liūtų agresyvumo draudžiamas bet koks tiesioginis trenerio kontaktas su jais. Iš kur tiek ryžto ir drąsos treniruoti šią gyvūnų rūšį? Esate bebaimis ir mėgstate avantiūras?
Mano kaip trenerio karjeros pradžia prasidėjo būtent nuo šių gyvūnų. Jūrų liūtai yra pirmoji mano meilė, tikiu, visam gyvenimui.
Jūrų liūtai turi ypač didelį savisaugos instinktą, todėl į nepažįstamus objektus reaguoja puolimu.
Beveik visose valstybėse yra uždraustas tiesioginis kontaktas su jūrų liūtais dėl pavojaus, nes jie niekuo nepasitiki. Jie turi ypač didelį savisaugos instinktą, todėl į nepažįstamus objektus reaguoja puolimu. Kai buvau jaunas, galima sakyti, gyvenau kartu su šiais gyvūnais. Tai buvo ir avantiūra, ir noras įrodyti sau bei kitiems, kad galiu tai padaryti. Sakykime, tai buvo savo tikslų patenkinimas. Pasitaikydavo ir užpuolimų, susiūtomis žaizdomis jau kitą dieną sugebėdavau ateiti į darbą ir toliau treniruoti jūrų liūtus. Bet toks yra visų trenerių, dirbančių su šiais gyūnais, kelias. Visi jie praėjo tuos pačius etapus.
Kokie skirtumai tarp gyvūnų, gyvenančių laisvėje ir nelaisvėje?Dažnai šį klausimą sau užduodu. Jeigu kalbame apie gyvūnus, kurie gimė nelaisvėje, jie nežino, kas yra laisvė. Šioje situacijoje trenerio užduotis yra paprastesnė – nesudaryti negatyvios aplinkos tam gyvūnui, ir tiek. Gyvūnas, kuris atkeliavo iš laisvės, tikiu, prisimena akimirkas laisvėje. Tokioje situacijoje trenerio uždavinys yra sunkesnis – jei jau taip įvyko, padaryti viską, kad gyvūnas jaustųsi komfortiškai nelaisvėje tokiomis sąlygomis, kokios yra. Reikia pripažinti, kad laisvė visada yra geriau negu nelaisvė. Tai nenuginčijama tiesa ir tikrai ne atradimas. Esu iš tų žmonių, kuris pasisako už gyvūnų gyvenimą laisvėje.
Delfinariumas nėra blogis – tai galimybė žmonėms pažinti jūrų žinduolius, juk nedaug kas gali keliauti prie vandenyno, pasisamdyti katerį ir išplaukti stebėti jūrų gyvūnų natūralioje aplinkoje. Netgi jei ir būtų suteiktos tokios galimybės daugumai žmonių, tik pagalvokite, kas liktų iš tos natūralios aplinkos. Tikiu, kad laikui bėgant delfinariumai taps labiau pritaikyti gyvūnams ir žmonėms.
Ar tiesa, kad esate ne tik profesionalus treneris, bet ir fotografas? Tai jūsų pomėgis, aistra ar dar vienas darbas?
Taip, aš esu profesionalus fotografas. Kuo skiriasi profesionalus fotografas nuo mėgėjo? Mėgėjas tampa profesionaliu fotografu tuomet, kai gauna pirmąjį honorarą. Pirmiausia tai buvo mano pomėgis, vėliau profesionaliai fotografavau madą ir vestuves, dabar fotografiją pasilikau savo malonumui. Šiuo metu galiu sau leisti rinktis, ką fotografuoti, o ko ne. Galbūt pasirodys keista, bet jūrų gyvūnų nefotografuoju.
Kokios žmogaus, kiekvieną dieną susiduriančio akistatoje su pavojingiausiais jūrų gyventojais, svajonės?
Norisi atrasti vidinę ramybę, kurios paieškose vis dar esu.
Kalbėjosi Kristina Brazaitė