Vakar Beatos ir Tomo Nicholsonų šeimoje buvo ypatinga diena. Šeima susilaukė trečiojo vaikelio.
„Mūsų naujas brolis. Dabar jau trys vaikai pas mus šeimoje, brolis gimė vakar. Visas stiprus, gražus ir stebuklingas! Nesvarbu, kelintas vaikas, tačiau dieviškas džiaugsmas ir palaima visada ta pati“, - nuostabia žinia dalijosi laiminga motina, sulaukusi mažo berniuko.
Šeima savo vaikeliui davė Hario vardą. Berniukas gimė beveik 4 kilogramų svorio, tamsiaplaukis. Beata savo feisbuko paskyroje paskelbė, kad jie vaiką vadins Harrisonu arba Harry - angliškai, na, o lietuviškai berniukas bus Haris.
Beata prisipažino, kad jaučiasi puikiai ir šiuo metu poilsiauja Vilniaus universiteto Santariškių ligoninėje.
Dar prieš gimdymą Beata su žurnalu „Žmonės“ atvirai kalbėjo apie šeimą ir didžiausias gyvenimo vertybes.
"Gausi šeima ir yra pats didžiausias privalumas – gera jausti, jog turi savo komandą, - prieš kurį laiką sakė Beata. - Didelę komandą. Man didelis malonumas būti su šeima, ir tikrai žinau, kad kuo ji didesnė – tuo suteikia daugiau laimės ir meilės. Niekada nepamiršiu pilnatvės jausmo, kurį pajutau gimus Jurgiui. Pagaliau buvau išsipildžiusi ir užsipildžiusi – nieko panašaus nebuvau anksčiau jautusi".
Tarp Izabelės ir Jurgio – vos dvejų metų skirtumas, dabar jis tarp vaikų bus kur kas didesnis. Mintis, kad su Tomu ir vėl būsite jauni tėveliai, negąsdina?
Visiškai ne! Vaikų auginimas man nebuvo joks vargas, atvirkščiai – malonumas ir naujai atrastas gyvenimo džiaugsmas. Aišku, kai vaikams – dveji ir ketveri, ir tu su jais bandai atlikti kasdienius darbus, pavyzdžiui, važiuoji į parduotuves, gamini vakarienes ar bandai patenkinti kiekvieno poreikius, gyvenimas nebeatrodo vien rožinis. Bet galiu tik patikinti, kad kai vyresni žmonės sako, jog net nepastebėsi – ir tie vaikai užaugs, yra visiška tiesa. Vaikai užauga taip pat greitai, kaip ir bėga pats gyvenimas. Visada žinojau, o pastaruosius metus ir kalbėjau, kad du vaikai mums su Tomu – ne riba. Žinoma, galima visaip planuoti, o galutinį sprendimą priima Dievas, ir tu jį privalai priimti kaip didžiausią dovaną.
Regis, turėti tris ir daugiau vaikų po truputį tampa visai gražia mada...
Kai Londone auginau vaikus, aplinkui buvo tikrai nemažai šeimų, kuriose trys vaikai gimdavo vienas paskui kitą. Kai maniškiai buvo dar visai maži, jau žinojau, kad kada nors tikrai norėsiu trečio, bet – „ne dabar“, „gal truputį vėliau“... Izabelė gimė, kai man buvo dvidešimt septyneri, turėjau nuojautą, kad trečias vaikas gims, kai man bus trisdešimt septyneri. Taip ir nutiko. Jei ką, teoriškai turiu laiko ir dar vienam (šypteli)...
Pripažink, „daugiavaikė mama“ skamba išdidžiai!
Manau, šiais laikais modernūs žmonės nebevartoja tokios sąvokos kaip „daugiavaikė šeima“ – tai galbūt sovietmečio palikimas, kai du vaikai buvo norma. Dabar niekas į rėmus nespraudžia ir nenustatinėja, kiek vaikų dera turėti. Mano akimis, trys vaikai nėra daug. Rašydama „Mamų knygą“, į kurią įdėjau įvairių pasakojimų apie tikras mamas, susipažinau su šeima, kurioje augo septyni vaikai, ir, pamenu, buvau sujaudina tos šeimos darnumo, meilės bei gražaus bendravimo. Esu tikra, kad nė viena šeima, kurioje auga ne vienas ir ne du vaikai, nepasakys, jog gailisi, ir neaimanuos „kam reikėjo tiek prisigimdyti“.
Niekada nepamiršiu vienos labai religingos ir nuostabios mamos Caroline, su kuria susipažinau Londone, nuoširdaus apgailestavimo: „Kaip gailiuosi, kad neturėjome daugiau vaikų.“ Nors ji užaugino tris... Taip jau yra: visada gailimės dėl to, ko nepadarėme. Kita vertus, būčiau laiminga ir su tuo, ką man jau Dievas davė, – su savo dviem nuostabiais vaikais.
Kodėl dabar? Taip suplanavote ar planuoti palikote aukštesnėms jėgoms?
Ir taip, ir ne. Mes jau kokius dvejus trejus metus apie tai galvojome, pakalbėdavome, bet vis kas nors sutrukdydavo – tai kokia ilga šeimos kelionė, tai darbas. O šią vasarą tiesiog leidome sau nebesvarstyti... Visi mano vaikai ateina pakviesti – pirmiausia juos reikia prisikviesti savo širdimi.
Esi moteris orkestras, turi veiklos, kad užtektų dešimčiai žmonių. Kaip dabar dėliosi ją, darbus?
Esu reikli sau, kartu džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, kas man patinka ir kas mane įkvepia. Šie metai man ir vėl buvo labai darbingi bei stebuklingi: kuriu svajonių televizijos projektą „Keliauk ir ragauk“, pasirodė dvejus metus laukta indų kolekcija, kiekvienas žurnalo numeris yra vis geresnis, tuoj baigsiu tris mėnesius trunkančius sveikos mitybos kursus Londono „Leiths“ kulinarijos mokykloje, galvoju naujus picerijų „Jurgio ir Drakono“ valgiaraščius, iki gimsiant kūdikiui ketinu parašyti dar vieną knygą. Planų turiu ir turėsiu, bet darau tik tai, kas man patinka, kas mane tempia ir veda į priekį.
Viską sugalvoju pati, niekas man neliepia ir neprimeta – esu savo laiko ir ketinimų valdovė. Pirmieji vaiko mėnesiai man atrodo stebuklingi, todėl susilaukusi kūdikio ketinu daugiau pabūti namuose. Su Tomu esame savo laiko šeimininkai, todėl vaiką auginsime kartu. Leisiu sau kokius tris keturis mėnesius nieko naujo nesiimti, o žurnalui juk galiu sėkmingai vadovauti ir nuo sofos (šypteli).
Trys vaikai ir du šunys – planas maksimum?
Dar vieno šuns turėti kol kas neplanuojame, beje – kaip ir dar vieno vaiko (juokiasi). Pavasarį mūsų šeimoje bus jau septyni nariai, o septyni – visai gražus skaičius...
