Kai prieš septynerius metus per „YouTube“ pamačiau keletą režisieriaus Tado Vidmanto filmukų „Važiavimai su Beata“, negalėjau patikėti, kad yra tokių grynuolių, mokančių gyventi be kaukės, mąstyti ne taip, „kaip reikia“. Tada apie ją nieko nežinojau, tada ji dar neturėjo TV pramoginių laidų vedėjos patirties, nebuvo ragavusi radijo eterio, nebuvo parašiusi knygos „Vyvenimas“.
Ji buvo LMTA aktoriaus meistriškumo specialybės režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kurso absolventė. O šiandien? Šiandien ji – Beata Tiškevič.
Aktoriaus profesija jau savaime nulemia, kad būsi publikos matomas, tačiau jūsų viešumas pastaruoju metu itin asmeniškas, atviras ir nuoširdus.
Studijuodama pirmame magistrantūros kurse ir jau sukūrusi keletą vaidmenų Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, dairiausi tokio darbo, kuris būtų susijęs su mano specialybe, – juk liūdna žinoti, kad esi aktorė, o iš darbo teatre negali nei už butą susimokėti, nei kitų poreikių išreikšti, todėl priversta dirbti, pavyzdžiui, padavėja.
Taip galėjai gyventi mokyklos laikais, galbūt pirmaisiais studijų metais, bet ne įgijusi aukštąjį išsimokslinimą. Taigi kai gavau pasiūlymą kartu su Andriumi Rožicku vesti televizijos laidas „Auksinis balsas“, kiek vėliau – „Mėnulio fazė“, nedvejodama sutikau, nes žinojau, kad darysiu tai, ką moku. Su tuo atėjo ir žinomumas. O būti nuoširdžiai su publika, nebijoti atrodyti tokiai, kokia esu, – mano prigimtinis dalykas, nei jis išmokstamas, nei kaip nors pagaminamas. Viešumas daug kainuoja, bet ir daug duoda.
Kartais su savo patirtimis jaučiuosi kaip kunigaikštis Myškinas (iš Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“), o kartais kaip koks pitonas, kuris minta stambesniais už save gyviais ir prisikirtęs jų ilgai virškina, tačiau galiausiai viskas atrodo normalu ir ramu. Gaila, kad norintys išgarsėti nepamąsto (nes niekas nekalba) apie tai, kas bus, kai jau pasidarys žinomi. Atlaikyti publikos dėmesį nepalyginti sunkiau, nei jo siekti.
Kalbėti apie įvairių rūšių priklausomybes, traumas žinomi žmonės pradeda tik tada, kai jas būna perėję, tačiau retas kuris užbėga įvykiams už akių. Stengiuosi nesigailėti dėl nieko, kas įvykę, nes prisiminus slogesnes emocijas pasidaro liūdna, tačiau turiu pripažinti, kad žinomumas iš manęs daug pareikalavo. Aš nežinau, kas yra privatus gyvenimas, ir neįsivaizduoju, kaip gyvena žmonės, jį turintys. Jie gali turėti slaptų meilužių, gali šlaistytis neblaivūs – ir niekam tai neįdomu, nesmalsu. Nesakau, kad man tų dalykų reikia, bet... jeigu reikėtų? (Kvatoja.)
Ne vienas kalbintas aktorius yra teigęs, kad rinktis „matomą“ profesiją skatina nesąmoningas noras įveikti savo drovumą ir uždarumą.
Nežinau, nesu tikra, ar vaikas iš prigimties gali būti drovus ir baikštus. Manau, tokį suformuoja žalojanti aplinka, kurioje jis auga: baimė, patyčios, šeimyniniai konfliktai, nuolatinis žeminimas ir namie, ir mokykloje – tokie dalykai neleidžia augti laisvam, verčia gūžtis, o kartais, nutaikiusi momentą, smurto auka pati ima smurtauti ir kurti patyčias.
Visa tai patyriau savo kailiu, todėl mano viešas kalbėjimas apie tai radijo laidose, socialiniuose tinkluose nėra atsitiktinis ir laužtas iš piršto. Jautresnį, kūrybiškesnį žmogų smurto ir patyčių aplinka įkalina baimėje ir užrakina visas duris, kad jis atsivertų. Manau, nuo mažens buvau jautri ir kūrybiška, o terpė, kurioje augau, buvo atgrasi ir šalta – tokia konfrontacija ir sukuria vidinį konfliktą, kuris galiausiai tave uždaro ir pasmerkia vienatvei. Vienu metu tyčiojasi iš tavęs, tampi auka, bet vos tik sulauki progos – tu pats tyčiojiesi iš kitų ir kitus darai aukomis.
Uždaras ratas. Sovietinių kareivinių psichologija. Nesakau, kad augau prastoje šeimoje, nesakau, kad kasdien jausdavausi auka mokykloje, tačiau tie vadinamieji mažo žmogaus standartai („būk tylesnis už vandenį ir mažesnis už žolę“) veikė destruktyviai, žudė bet kokį individualumo pasireiškimą, neleido jaustis laisvai. Todėl labai dažnai elgdavausi kaip drovus ir kompleksuotas žmogus, tačiau nemanau, kad tokia esu iš prigimties.
Tik patekusi į aplinką, kurioje patyriau tikrą, o ne deklaruojamą meilę, pradėjau augti ir skleistis – pražydau. Nenorėčiau pabrėžti savo istorijos kaip unikalios – ne. Ji – pati banaliausia, viena iš tūkstančių. Užaugę seksistinėje, homofobiškoje aplinkoje, mes iki šiol nemokame reikšti savo jausmų ir nesuprantame, kad bendravimo pamatas yra mūsų emocinis intelektas.
Anksčiau manydavau, kad problema esu aš pati, bet kai viešai prakalbau ir kai sulaukiau šimtų laiškų iš jaunų žmonių, kurie prisipažino patyrę tą patį, ką ir aš, supratau, kad tai yra sistemos, kurios produktai esame, problema. Situacija palengva keičiasi į gera, nors dvylikametės vis dar išgyvena, kad yra storos ir į jas nekreipia dėmesio vaikinai; kitos kamuojasi dėl anoreksijos, bulimijos, o vaikinams vis dar svarbu pasirodyti, kokie jie kieti, nenugalimi, tačiau bijantys būti pažeidžiami, būti savimi.
Socialiniai tinklai, kur veikiate kaip nuomonės lyderė, neretai mums uždeda antveidį: vienokias mintis reiškiame feisbuke, instagrame ir kitokie esame realybėje...
Jie paprasčiausiai leidžia nupiešti tam tikrą įsivaizduojamo žmogaus portretą. Iš mano įrašų, diskusijų žmonės mane įsivaizduoja vienokią, o susitikę realybėje galbūt mato kitokią, nors aš niekada nevaidmainiauju ir esu tokia, kokia esu. Kai esi nuomonės formuotojas, tavo sekėjai puoselėja tam tikras viltis ir lūkesčius, tikisi išgirsti tai, ką galbūt norėtų išgirsti. Ar turiu juos pateisinti? Iš dalies – taip, tačiau aš nenoriu jiems pataikauti, nenoriu, kad jie būtų mano elgesio ar minčių šeimininkai.
Kai kas įsivaizduoja, kad visada esu linksma ir moku visus linksminti, o kai pamato kavinėje, kaip mudu su partneriu (režisieriumi Sauliumi Baradinsku, aut. past.) dėl ko nors įnirtingai ginčijamės, galbūt esu ne pačios geriausios nuotaikos, suprantu, šiek tiek nustemba, nors dažniausiai vis tiek prieina ir paprašo kartu nusifotografuoti. Išmokau pasakyti „nenoriu“ – tai nebuvo lengva: juk atstumti žmogų, sukurti įspūdį, kokia tu čia pasikėlusi, man vis dar baisu, kita vertus, nenoriu kiekvieną akimirką jaustis kaip publikos tampoma marionetė ir visiems visada šypsotis.
Kai tapau viešu asmeniu, įsivaizdavau galinti visą Lietuvą padaryti laimingą ir to siekiau, kartais galbūt nuskriausdama, apvogdama save pačią. Laikui bėgant, supratau, kad pirmiausia pati turiu jaustis laiminga. Ir jei noras padėti darosi priverstinis, varginantis, sekinantis, man pačiai neteikia džiaugsmo, ko jis tada vertas, kam reikalinga tokia auka? Taigi iki šiol vis dar mokausi išgirsti save. Pirmiausia – save.
Jei mano pasidalyta patirtis, išsakytos mintys ir išreikštos emocijos kam nors padėjo, parodė kryptį, labai džiaugiuosi, tačiau niekada neprisiimu viską išmanančio guru vaidmens. Būna, gatvėje žmonės prieina, nori apsikabinti, bet ar dėl to gerai jaučiuosi? Nepasakyčiau, nes esu pernelyg uždara ir jautri kūniškam kontaktui, todėl labai retai galiu taip arti fiziškai prisileisti žmogų. O kad tai padaryčiau, reikia laiko jam prisijaukinti ir pažinti.
Vis dar mokausi, kaip pasakyti, kokia kūno kalba duoti ženklą, kuris leistų nepažįstamam suprasti, kad vis dėlto man svarbus fizinis atstumas. O socialiniuose tinkluose pastebėjau vieną tendenciją: kai parašau kokią nors dramatiškesnę išpažintį, sekėjų ratas iškart išauga, bet jei imu kalbėti apie itin pozityvius dalykus, jų ženkliai sumažėja. Parašiusi knygą „Vyvenimas“, atrodo, nusipurčiau negatyvių dalykų ir pradėjau gyventi nepalyginti pozityviau. Atgimiau iš naujo.
Fizinis kontaktas ir viešai išsakyta itin privataus gyvenimo patirtis – sakytumėte, vienodai intymu ar tai labai skirtingi dalykai?
Man – labai skirtingi. Tačiau man visada būdavo keista, kodėl žmonės yra tokie užsidarę, susikaustę, įkalinę savo mintis ir emocijas, pagaliau – kodėl visko bijo? Bijo kalbėti apie skyrybas, apie boso priekabiavimus, bijo prisipažinti suklydę. Kaip sakydavo mano kurso vadovas režisierius Eimuntas Nekrošius, „bijo do bijo“. Ir visi nori atrodyti tobuli, sėkmės palytėti.
Tokio siekio iki šiol nesuprantu. Nuolat jutau spaudimą: tu taip nekalbėk, tu taip nesijuok, tu taip nesirenk, žiūrėk, kaip stovi, žiūrėk, kaip sėdi, paisyk, kas dera mergaitei, vėliau – kas dera televizijos laidų vedėjai, aktorei. Taigi nuolat buvau tramdoma ir grūdama į kažkokius narvelius, stalčiukus, o siūlomas taisyklių paketas ir šiandien, kai jau man trisdešimt, kai, anot sociumo, turėčiau jau subręsti, man atrodo kaip baisi nesąmonė.
Sovietmečio auklėti tėvai mums perduoda tai, ko formaliai patys purtėsi ir nenorėjo priimti. Jie svajojo apie laisvę, bet mums primetė nežmonišką psichologinę nelaisvę. Mane gali apvogti, iš manęs gali viską atimti, tačiau visada priešinsiuosi, kad nebūtų pasikėsinta į mano vidinę laisvę. Dar ne taip seniai galvojau, galbūt aš pati esu kažkokia ypač keista, kad nuolat sulaukiu internete pašaipių komentarų.
Juk augau šeimoje, kurioje tėtis išgerdavo ir kurioje buvo smurto, kurioje gūždavausi ir vengdavau, kad niekas apie tai nesužinotų. Šiandien atsitiesiau ir supratau: Lietuvoje tikriausiai nėra šeimos, kurios nebūtų palietusios priklausomybės, savižudybės ar kitos problemos, todėl mes turime apie tai kalbėti ir keisti tokį tėvų palikimą. Savo asmenine patirtimi pasidalijau knygoje „Vyvenimas“. Jos labai laukiau, bet sykiu ir bijojau – kokia bus sociumo reakcija, o jei visi ims šaukti: „Durnė!“?
Reikėjo subręsti, kad įsisąmoninčiau, jog taip šaukdamas jis šaukia apie save, o ne apie kitą. Tai, kaip žmogus reaguoja į nuoširdžią kito išpažintį, charakterizuoja jį patį. Jeigu tau svetimo atvirumas skausmingas, nepatogus, vadinasi, ir tavo paties atvirumas lygiai taip pat pažeidžiamas. Vis dar mokausi atsiriboti nuo pašalinių reakcijų.
Daugelis merginų ir moterų sudegina begalę neuronų, išgyvendamos dėl netobulo kūno...
Kūno neatskirčiau nuo sielos. Kūno terapeutė Indrė Šimėnaitė vienoje mano kuriamo projekto „Nebegėda“ tinklalaidėje yra pasakiusi, kad teigimas, jog nemėgsti savo kūno, prilygsta pasakymui, jog nemėgsti savęs. Juk kvaila mąstyti, kad aš pati esu puiki ir savimi patenkinta, tačiau mano kūnas yra šlykštus ir jo nekenčiu. Jei visuomenė ir valstybė mūsų psichinei sveikatai ir emociniam intelektui skirtų panašų dėmesį, kokį skiria kad ir, tarkime, šaligatviams, jei kiekvienam žmogui būtų prieinama psichoterapija, padėtis akivaizdžiai keistųsi.
Emocinis intelektas reikalauja didelių pastangų: aš iki šiol naudojuosi psichoterapeuto paslaugomis, lankau įvairius seminarus, daug skaitau, klausau begalę tinklalaidžių – visa tai darau tik todėl, kad išmokčiau atpažinti savo emocijas, išmokčiau jas reikšti. Jau riboju buvimo socialiniuose tinkluose laiką, stengiuosi nebendrauti su toksiškais žmonėmis, kuriems turiu polinkį lengvai pasiduoti ir kurie lengvai gali nutempti mane žemyn.
Meditacijos, važiavimas dviračiu, bėgimas, plaukimas – tai maloni kasdienos rutina. Atsisakiau valgyti mėsą, nevartoju alkoholio, nerūkau – šie pokyčiai taip pat ugdo ir padeda jaustis geriau. Labai dažnas manęs klausia, kaip būti sėkmingam? Atsakymas vienas: toks tapsi tik ugdydamas emocinį intelektą ir drausmingai laikydamasis nusistatyto režimo. Pažįstu daug pasiekusių, bet perdegusių ir nelaimingų žmonių. Kodėl?
Nes jie tikslus įgyvendino pasikliaudami tik protu, bet atmesdami jausmus. Protas, kūnas ir širdis turi eiti koja kojon. Kasdien. Baisiausia, kai paklūsti tėvų, visuomenės spaudimui ir pasiduodi projektuojamas rinktis profesiją, gyvenimo būdą, partnerį... Atrodo, kad tau, kaip orientacininkui, įduotas į rankas planas, kompasas ir tu privalai pasiekti taškus A, B ir C.
Kad jaustum vidinę šventę, nebūtina skristi į egzotišką kraštą ir gyventi prabangiame viešbutyje – toks gali jaustis keliaudamas su mylimu žmogumi ir miegodamas miegmaišyje. Antai Sauliui sakau: „Nupirk nealkoholinio putojančio vyno.“ O jis: „Ar mes ką nors švęsime?“ – „Gal ir švęsime...“ Parneša. Pagaminu ką nors skanaus, apsirengiu gražią suknutę, pasidažau – ir štai mes jau švenčiame.
Švenčiame tai, kad mums gera savo chaotiškuose namuose. Laimės nereikia laukti – ji ne Godo, kuris gal ateis, o gal ir neateis. Kai dar vaidinau teatre, prisimenu, pasidėdavau ant stalo telefoną ir galvodavau: o jei dabar paskambintų Nekrošius? O jei Koršunovas? O jei Castellucci? Koks naivus tikėjimas ir laukimas, kai savo gyvenimo vairą atiduodi į didžių režisierių rankas. Aš nemėgstu sėdėti ant savo gyvenimo galinės sėdynės, jei tuo metu noriu būti prie vairo.
Laimė – nesibaigiantis, niekada neužbaigiamas procesas. Jei turiu universiteto diplomą, namą, vyrą, vaiką, gerą automobilį, galimybių keliauti, tai dar nereiškia, kad jausiuosi pasiekusi pilnatvę ir būsiu laiminga. Nėra laimingo gyvenimo šablono, tikiu, kad visų keliai į laimę yra labai unikalūs ir skirtingi. Kita vertus, gyvenimo būdo žurnaluose skaityti laimingų žmonių istorijas, tegu ir gerokai pagražintas, sutirštintas, nepalyginti maloniau, nei būti atakuojamai žinių apie kriminalinius įvykius. Pagaliau man ne taip ir įdomūs svetimi gyvenimai, nes per maža laiko, kad deramai įsigilinčiau ir į savąjį.
Neretai teigiamų emocijų suteikia ir materialūs dalykai, galimybė jų įsigyti: juk kaip svarbu, kad „balionėlis džiugintų“.
Žinote, už ką labiausiai esu dėkinga tėvams? Už tai, kad užaugau šeimoje, kurioje niekada nebuvo finansinio stabilumo. Girdėdavau, kaip virtuvėje močiutė mamai dėstydavo kulinarijos planus: rytoj ketina kepti bulvių plokštainį, poryt planuojami bulviniai blynai, o užporyt eilė bulvių košei... Trys skirtingi nuostabūs patiekalai, dėl kurių nejutau, kad mūsų stalas prastesnis nei kitų šeimų.
O nuolatinis pinigų stygius mane išugdė, kiek įmanoma, būti nepriklausomą nuo jų. Kaip ir nuo daiktų: itin stilingi prabangūs batai niekada neatrodė kuo nors geresni už pigesnius ir paprastesnius. Daug vėliau supratau, kad geriausia investicija – į savęs pažinimą ir savo vidinio pasaulio turtus.
Tiesa, paauglystėje labai norėjau madingai rengtis. Ir dėl to, kad negalėjau, kaip kitos panelės, nešioti „Zara“ ar „Mango“ drabužėlių, jaučiau šiokią tokią gyvenimo skriaudą, tam tikrą diskomfortą ir alkį, kol atradau dėvėtų drabužių tinklą „Humana“.
Kai instagrame sulaukiau didelio būrio sekėjų, viena internetinė parduotuvė pasiūlė projektą – natūrinius mainus: už reklamą socialinėje medijoje kas mėnesį galėdavau išsirinkti už kelis šimtus eurų drabužių, batų, aksesuarų. Ištvėriau vos tris mėnesius – persisotinau. Intoksikacija: į tuos spalvingus madingus daiktus negalėjau net žiūrėti, draugės stebėjosi, kaip taip įmanoma, tad viską išdalijau ir grįžau prie paprastučių ekologiškų dėvėtų apdarų.
Reikėjo vieno šilto kokybiško megztinio, kuris tiktų keliems mano garderobo deriniams, dar dviejų trijų komplektų įvairiems gyvenimo atvejams – ir gana! Pabandžiau būti stiliaus ikona ir supratau, kad nesu ja, neįdomu ja būti. Todėl iš įvairių projektų užsidirbusi ir susitaupiusi solidesnę sumą... ištekėjau (prieš penkerius metus susituokė su azerbaidžaniečių režisieriumi Rufatu Hasanovu, aut. past.).
O paskui, praėjus porai metų, – nusivylimas, skyrybos, jaučiausi palaužta ir sugniuždyta. Žlugo lūkesčiai ir visi parašyti ir neparašyti scenarijai. Kai skyrėmės, man buvo 26-eri, o atrodė, kad jau nugyvenau visą gyvenimą. Bet tada sulaukiau savo atgimimo: kai pradėjau gilintis į savo jausmus, ieškoti atsakymų, kas esu, ko noriu iš gyvenimo, kur mano vieta po saule, oriai atsitiesiau.
O iš vedybinės patirties gavau neįkainojamą dviejų žmonių santykių universitetą, todėl to nevadinu nesėkme, nes, kurdama kitus santykius, jau turėjau nepalyginti tvirtesnį pagrindą. Be iliuzijų, labiau pamatuotą ir pasvertą. Nepraradau prigimtinio bruožo svajoti, tačiau nebesu skraidantis balionėlis ir jaučiu po kojomis žemę. Svajonės be plano – tik debesys.
Sukūrėte internetinę platformą „Nebegėda“: negi iš tiesų nebeliko dalykų, dėl kurių turėtume rausti?
„Nebegėdai“ netrukus bus vieni, ir man tai didelis džiaugsmas, nes dar prieš metus buvome tik dviese su partnere Kotryna Bass ir nė neįsivaizdavome, į kokią didelę komandą ir bendruomenę šis projektas išsirutulios. Vien mūsų instagramo paskyroje – jau per 45 tūkstančius. O prie paties projekto dirba daugiau nei dešimt žmonių. Kas savaitę leidžiame po naują tinklalaidę „Sultys“, kur stengiamės dalytis žiniomis apie santykius, lytinį gyvenimą, kūną – žodžiu, ta informacija, kuri žmonėms galėtų palengvinti gyvenimą ir santykį su savimi.
Taip pat turime internetinę parduotuvę su įvairiomis prekėmis kūnui ir malonumams, dar – rašome tekstus, organizuojame renginius. Nors ir negalėčiau pasidalyti konfidencialia informacija, kurią mums patiki žmonės, tačiau aišku viena: mums visiems dar tiek daug yra ko išmokti – net jeigu žmogui jau 40, tai dar toli gražu nereiškia, kad jam pavyksta kurti santykius, išsakyti savo poreikius ar gali pasitikėti savimi.
Dominuojantys tabu ir neva uždraustos temos mūsų nepriveda prie gero – nenuostabu, kad pradedantys lytinį gyvenimą, bet apie tai neturintys žinių nesisaugodami neretai pridaro klaidų. O ką jau kalbėti apie emocinį intelektą ir apie tai, ką reiškia sveiki santykiai, leidžiantys jaustis laimingiems. Mėgautis savo seksualiniu gyvenimu, išsakyti savo poreikius, žinoti, kas tau patinka, nėra gėda. Deja, daugeliui moterų tai – tabu. Jos įsitikinusios, kad seksualinis gyvenimas – labiau pareiga vyrui, pačiai malonumo tikėtis nelabai verta. Tai – praėjusių amžių nuostatos. Mes keičiame jas.
„Nebegėda“ teikia erdvę žmonėms atverti savo sunkumus ir iššūkius: publikuojame atviras istorijas apie vaisingumo sutrikimus ir ką išgyvena poros, su tuo susidurdamos, kalbame, ką reiškia gyventi sergant nepagydoma odos liga arba ką daryti, jeigu niekada nesi patyrusi orgazmo. Rasos Jusionytės vedamose tinklalaidėse žmonės atsiveria apie nenusisekusius santykius ir apie klaidas, kurių jie nekartotų.
Mūsų tikslas – suvienyti žmones ir leisti jiems pasijusti ne vieniems su savo problema. Kai manęs klausia, ar dar yra dalykų, dėl kurių gėdijuosi, atsakau, kad tam tikras gėdos jausmas neišvengiamas ir netgi naudingas. Pavyzdžiui, pažeidinėti įstatymus, kenkti kitiems, žeminti ir skaudinti – tai yra gėda. O atvirai kalbėti apie nelengvas patirtis, dalytis savo mintimis ir žiniomis su pasauliu, užsiimti kūryba, siekti tikslų ir svajonių, pasakyti „ne“, reikšti savo poreikius – dėl viso to daugybė žmonių kenčia, nes gėdijasi šių dalykų. O iš tikrųjų juk gėda jų gėdytis, nes situacija darosi toksiška, ji mus valgo iš vidaus ir trukdo mėgautis gyvenimu.
Nors šiandien su teatru neturite nieko bendra, tačiau gyvenimo mokykla pas režisierių Eimuntą Nekrošių paliko pėdsaką?
Tai bene sudėtingiausias interviu klausimas. Juo labiau – kalbėti apie žmogų, kurio taip neseniai netekome. Jis buvo mano mokytojas, jaučiau jo tikėjimą manimi – o tai pats svarbiausias mokytojo bruožas. Jis mokėjo paskatinti, paraginti, įkvėpti. Režisierius labai vertino mano kitoniškumą, keistumą, paakino mane pačią patikėti, kad tai yra vertybės, kurių niekada neturėčiau slėpti ir gėdytis.
Jo kūrybiškumo pamokas, kūrybinio mąstymo modelius, kuriuos sunku konkrečiai įvardyti, nes jie neapčiuopiami, gal net nenusakomi, pritaikau gyvenime iki šiol. Reikėjo nemažai laiko, kad jį suprasčiau, kad bent priartėčiau prie to supratimo, bet kai suprasdavau, būdavo ypatingas jausmas. Režisieriaus nuomonė apie tai, ką aš darau, ar gerai darau, būdavo tokia svarbi, tokia autoritetinga, kad bijodavau jos net klausti. Vengdavau – o jei atsakymas bus neigiamas?
Taigi sugrius visas pasaulis. Eimuntas Nekrošius padėjo užaugti tokiai, kad suprasčiau ir įvertinčiau savo savarankiškumą. Iš jo spektaklių išėjau tik todėl, kad pasijutau nebegalinti ir nebenorinti būti su tokiu režisieriumi ir šalia tokio režisieriaus, pribrendau nebebūti jo meninių idėjų įrankis. Jo mirtis šokiravo ne tik todėl, kad staiga netekome didelio menininko, bet ir todėl, kad man visąlaik atrodė, jog Nekrošius, tas išminties kalnas, apskritai negali mirti. Jis mokė stebėti pasaulį.
Taigi esu akyla gyvenimo stebėtoja ir noriu visais pojūčiais jį pažinti: ar vaikščiočiau po Vingio parką, ar keliaučiau po Maroką, Jordaniją, Keniją (tai vieni mėgstamiausių kraštų), ar – savo sielos labirintais. Būtent per keliones su Sauliumi atradome ir patikrinome vienas kitą: ką tik susipažinę išskridome į Islandiją, gyvenome gana sudėtingomis sąlygomis, tačiau įgijome unikalios patirties.
Esame ir panašūs, ir skirtingi: mums abiem patinka kelionėse pažinti svetimą kraštą bendraujant su vietiniais, tačiau Saulius labiau linkęs užgriebti viską, kas įmanoma, visur „atsižymėti“, o man gana apsilankyti keliose vietose, gal net sėdėti ir mėgautis aplinka viename taške, kad patirčiau naujo krašto koloritą; taigi esu kaip keliaujantis „vokietis pensininkas“ (juokiasi). Saulius – puikus navigatorius, idealiai skaito žemėlapius, o aš jį ir save vedu kliaudamasi intuicija. Gyvenimo žygyje – taip pat.