Beata Tiškevič. Ar jau planuojate vaikus?

Beata Tiškevič/Agnės Papievytės nuotr.
Autorius: Beata Tiškevič, aktorė, rašytoja ir platformos Nebegeda.lt bendraįkūrėja
Publikuota: 2020-03-07 18:25
Kai būdama 24-erių vienoje laidoje žurnalistei į klausimą apie vaikus atsakiau: „Aš nežinau, kam man reikalingi vaikai“, – sukėliau visuomenės pasipiktinimą. Anoniminiai ir neanoniminiai komentatoriai mane plūdo pasigardžiuodami: vadino nesusivokėle, nesuprantančia, kas yra tikroji moters prigimtis.

Man šiandien 30 ir dabar jau į klausimą „Kada vaikai?“ nebeatsakyčiau taip pat, tačiau, prieš išgirsdama jūsų palengvėjimo kupiną atodūsį, turėčiau pridurti, kad šia tema mano galvoje nelabai kas pasikeitė.

Dabar jaučiu dar intensyvesnį spaudimą, kuris iš netikėčiausių pakampių pasiveja mane ir įvairiausių žmonių lūpomis priremia prie sienos. Štai, pavyzdžiui, pažįstama, laisva ir nepriklausoma moteris, vyresnė už mane, taip pat neturinti vaikų, beišeidama iš vakarėlio, atsisveikindama su manimi, mesteli: „O žinai, tau labai tiktų vaikai“, pasisuka į duris ir išeina.

Nebekalbu apie vyresnio amžiaus tetas, kurios niekada nėra paklaususios, kaip jaučiuosi, apie ką svajoju, bet yra patarusios „greičiau gimdyti“. Kokius šimtą penkiasdešimt kartų.

Bet tau bent patinka vaikai?

Labai keistas tas moteriškas gyvenimas: persijungimas nuo to, kad pastoti būtų didžiausia tragedija, iki to, „kodėl dar nesilauki? jau laikas!“ įvyksta taip greitai, kad, matyt, aš dar nespėjau adaptuotis.

„Mandagesni žmonės, paklausę, ar jau planuoju vaikus, išgirdę mano sutrikusį mekenimą, tuoj pat pasitaiso ir klausia: „bet šiaip tau patinka vaikai?“, į kurį atsakymo irgi neturiu.

Vaikai yra žmonės. Jie nėra ypatinga mielų šuniukų rūšis, kurią galima būtų mėgti ar nemėgti.

Su vaikais mezgi santykį ir ryšį kaip ir su kitais žmonėmis.

Bet kai sutiksi TĄ vyrą...

...iškart pajusi, kad nori vaikų nuo jo! – užtikrintai skanduoja net mano draugės. Sutrinku, – ar dabar turėčiau abejoti savo santykiais? Savo meile partneriui? Ne, dėl savo jausmų ir santykių jaučiuosi gerai ir papildomi kriterijai pamatuoti jų „kokybei„ man nereikalingi.

Rašytoja Mona Chollet apie tokius įsitikinimus rašė: „Moterys, pareiškiančios, jog nenori tapti motinomis, dažnai išgirsta, kad dar nesutiko to vieno „tikrojo”. Atrodo, vis dar gyvas miglotas įsitikinimas, kad tik tokie lytiniai santykiai, per kuriuos moteris apvaisinama, yra tikri lytiniai santykiai, gal dėl to, jog jie vieninteliai įrodo, jog tokių santykių būta, jog tų santykių dalyvis yra „tikras vyras”, o dalyvė – „tikra moteris”.“

Tavo metų normalios moterys...

Kalbamės su pažįstama, pavadinkim ją Ema, kuri, būdama 36-erių, neturėdama jokių atžalų, savo amžinai viltingai nusiteikusiai mamai, pasakė, kad planuoja stoti į universitetą. Mama pašėlo: „Tu ką? Vėl? Tavo metų normalios moterys jau po antrą, trečią vaiką gimdo!“ Ema siaubingai nusiminė, pavėpusia lūpa siurbčiodama kavą, sakė man: „O gal rimtai su manimi kažkas negerai? Univeras? Ko aš ten lendu? Gal reiktų susirasti turtingą diedą, prigimdyt vaikų jam ir tupėt namuose? Tada mano mama būtų pagaliau patenkinta manimi.“

Mielos mamos, tetos, močiutės ir visi kiti žmonės, moterų gyvenimams turi savo vizijų.

Mes jus taip mylime, kad kartais iš to noro pelnyti jūsų meilę atgalios, esame pasiruošusios visas savo svajones ir tikslus suvynioti ir panaudoti vietoj tualetinio popieriaus.

Ir tuoj pat vykdyti tai, ką jūs mums paliepiate ir ko tikitės. Bet... ar taip turi atrodyti laisvo žmogaus gyvenimas? Ar ne tam mums jį padovanojote, kad galėtume laisvai jį kurti, žaisti? Jūs turėjote teisę savo klaidoms, eksperimentams, mes irgi ją turime. Ir kartais, kas jums atrodo klaida, tai yra mūsų svajonė.

Ar vaiką turėti privaloma?

Iš viso to klausimų, komentarų burbulo, susidarau įspūdį, kad vaiką moteriai turėti yra privaloma. Žinoma, nebent ji negalinti pastoti, tuomet, tikėtina, žmonės tai supras ir darniai tavęs pagailės.

Bet jeigu tai yra tavo pasirinkimas, laikykis, moterėle! Išgirsi tiradą komentarų, patarimų, pamąstymų, klausimų, gal net įžeidimų, – nes tokio pasirinkimo moteris savo gyvenime sveiku protu negali padaryti.

Man tai kelia nuostabą.

Kodėl žmonės nuvertina kitus būdus gyventi laimingą, pilnatvės kupiną gyvenimą?

Pavyzdžiui, Ema turės jau antrą aukštąjį, jos tikslas – daktaro laipsnis. Ji planuoja rašyti knygas ir aplikuoti į aukštą karjeros poziciją užsienyje. Yra daug būdų būti laimingai ir nugyventi šį gyvenimą turtingai: su vaikais, be vaikų, su partneriais, ar visai be jų, dirbant be atvangos, chillinant Balyje, siekiant asmeninių rekordų maratonuose ir t.t...

Finansiniai įsipareigojimai

Mes kalbame apie rimtą dalyką: apie atsakomybę visam gyvenimui. Man, pavyzdžiui, netinka požiūris: „dievas davė dantis, duos ir duonos„, nes daug mačiau tų šeimų, kuriems nedavė duonos. Mačiau kenčiančių moterų, kurios neturėjo ne tik ko valgyti, bet ir kur gyventi su savo vaikais. Tai visų pirma, galima pagalvoti ir apie didžiulį finansinį įsipareigojimą. Kaip teigia usatoday.com, JAV vaiko užauginimo kaina siekia apie 233 610 dolerių – į sumą neįskaičiuota koledžo kaina.

Emociniai įsipareigojimai

Mes su draugais juokaudami sakome, kad mūsų karta užaugo kažkaip. Vieni – po stalu per tėvų baliuškas, kiti su nostalgija alaus ir cigarečių kvapui, nes tai primena tėtį, treti – rinkdami alaus butelius po mikrorajoną (visai padorūs kišenpinigiai gaudavosi).

Žmonės, kurie eina savęs pažinimo keliu, lanko terapiją, lygindami savo vaikystės kontrastus su šiandiena, negali nustoti stebėtis. Bendraamžiai dalinasi, kad kai paklausia savo tėvų: „O kodėl tu mane mušei?“, tėvai atsako: „O ką, ir mane mušė! Ir visai neblogas užaugau.“ Mūsų kartos požiūris į tai, kas yra vaikai ir mūsų tėvų kartos požiūriai totaliai skiriasi, tad mums tenka savo patirtį perkratyti ir perrašyti ją iš naujo, o tai yra didelis vidinis darbas. Sąmoningesni žmonės suvokia, kad vaikų auklėti smurtu negalima ir, kad vaikas yra vertas lygiai tokios pat pagarbos kaip ir visi žmonės.

Taip pat tenka nemažai dirbti su savimi, nes tai, kaip mus augino vyresnė karta ir kokiomis taisyklėmis vadovavosi, šiandien daugybė dalykų veikia priešingai.

Mus augino šiek tiek su sovietiniu kvapu: neišsišok, patylėk, štai ateina autoritetas – lenkis jam, nesakyk jam „ne“.

O štai mes užaugome ir išvydome aplink save Europą: laisvą, drąsią, gerbiančią savo ir kitų žmonių jausmus, suvokiančią, kad žmonės yra labai skirtingi, tačiau visi yra verti pagarbos.

Taigi, mes suvokiame, kad nebegalime su savo vaikais elgtis taip, kaip tėvai elgėsi su mumis, tačiau to deramo pavyzdžio neturėjome, – o tai yra kartais toks sekinantis dalykas: sustabdyti visą per gimines nusidriekusią inerciją ir „išrasti„ savo sistemą: auginti vaiką be smurto, seksizmo, homofobijos, girdint jo jausmus ir atliepiant, auginti tvirtą, pasitikinčią savimi, savarankišką asmenybę... Natūralu, kad yra abejojančių, ar jiems pavyks tai padaryti.

Ar valgėte šiandien šakotį?

Ne? O kodėl? O kada planuojate valgyti? Rimtai klausiu. Nepatinka šakočiai?.. Gaila, nežinau, kas vyksta jūsų galvoje perskaičius mano šiuos klausimus, bet jeigu kažkas panašaus į: „ką?.. prie ko čia? Šakotį? Nežinau...“ Tai panašūs dalykai vyksta mano mintyse, kai išgirstu klausimą apie vaikus.

Aš nežinau. Neturiu jokio atsakymo. Apie tai daug nesusimąstau.

Ar galiu nesusimąstyti? Ar galiu neturėti paaiškinimų ir pasiteisinimų? Nes aš labai to norėčiau.  

Taip pat norėčiau, kad nereikėtų įrodinėti, koks puikus yra mano gyvenimas ir kaip man nieko netrūksta, kad tik įtvirtinčiau tokį gyvenimo scenarijų. Nenorėčiau rinktis barikadų pusės ar vienareikšmiškai šaukti: „Niekada neturėsiu vaikų!“ Ne. Aš tiesiog norėčiau leisti sau nežinoti ir pasidalinti savo planais šia tema tuomet, kai to norėsiu. O vietoj klausimo: „Ar planuoji vaikus?“, man kur kas šauniau skamba: „Ką planuoji dabar savo gyvenime?“ Ir, jei atsakymas į šį klausimą vieną dieną bus vaikai, aš taip ir atsakysiu.

Daugiau apie įvairiausius gyvenimo scenarijus skaitykite Nebegėda.lt

Naujausi straipsniai