Beata Tiškevič. Anoniminių darboholikų klubas

Beata Tiškevič. T. Kaunecko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-06-18 12:47
Netikėtai kavinėje sutikta pažįstama manęs klausia: „Na, o ką tu dabar veiki?“ Įsitempiu, surimtėju ir pradedu berti: „Dirbu komunikacijos agentūroje, filmuojuosi dviejose televizijos laidose, vedu dvi radijo laidas, rašau tekstus žurnalams, vaidinu spektaklyje ir... ką čia dar...“

Susikremtu, nes nerandu, ką čia dar aš veikiu. Atrodo, kad taip mažai.


Ji į mane žvelgia išsigandusi: „Ir kaip tu viską spėji?“ Susimąstau. „Nespėju“, – sakau ir parodau į servetėles, chaotiškai išmėtytas ant stalo, nosies purkštuką ir „Coldrex“.

Pažįstama nerimastingai nusišypso.


Nauja žmonių banga – darboholikai. Jie baisesni už alkoholikus, nes savo liga jie didžiuojasi. Socialiniuose tinkluose su dideliu pasididžiavimu 23 val. nakties gali parašyti: „Work work work“.

Apie 22 val. jie tau atsiunčia pasirašytą sutartį. Susitikimą paskiria 7.30, nes 8 val. turi jau kitą.


Labai sunku atpažinti šią priklausomybę, nes mūsų visuomenė ja žavisi. Kaip gražu: žmogus dirba ir užsidirba! Žmogus dirba VISĄ LAIKĄ. Žmogus dirba net per pasimatymą. Žmogus dirba sėdėdamas prie stalo su šeima. Koks gražus dirbantis žmogus!

Nauja žmonių banga – darboholikai. Jie baisesni už alkoholikus, nes savo liga jie didžiuojasi.


Žinoma, pastebėjau, kad tiek daug dirbančios moterys yra mažiau gražios nei vyrai. Kai potencialiam kandidatui į savo širdį pasakau, kad susitikimui laiko turėsiu tik šeštadienį maždaug nuo 16 iki 18 val., nes nuo 19 val. turiu anglų kalbos pamoką, o vakare norėčiau laiko skirti savišvietai – knygoms ir filmams, tas potencialus kandidatas pasipučia, įsižeidžia ir bėga šalin.

O štai daug dirbantys vyrai tampa dar geidžiamesni. Atsimenu lyg šalies himną daug kartų girdėtus moterų susižavėjimo šūksnius: „Bet jis toks užsiėmęs!“ Niekada nieko panašaus negirdėjau apie moterį. Nebent: „Ta durnė ir vėl persidirba.“


Užsiėmusiems vyrams norisi nešti pietus į darbą. Norisi jų siekti. Baisu jiems ne laiku paskambinti, nes gali būti, kad tuo metu jie tvarko savo SIAUBINGAI svarbius reikalus. Norisi prie jų prisiderinti. Laukti, kada pagaliau baigs darbus, o vėliau ilgai ir svajingai klausytis apie naują pastatų kompleksą, kuriam sutartį kaip tik šiandien pasirašė...


Aš irgi esu darboholikė. Labai mėgstu didžiuotis savo darbais. Labai mėgstu girtis, kad tai, ką pasiekiau, užsidirbau pati. Turėdama temperatūros, nusibalnojusi kelius, rašydama tekstus rytais prieš darbą, kurdama naujas idėjas naktimis ir neturėdama laiko pavalgyti. Dirbdama vieną darbą, atėjus kūrybinėms mintims, labai greitai užsirašau jas į užrašų knygutę ir, grįžusi namo, imuosi jų. Visą savo laisvą laiką užpildau jeigu ne darbais, tai veikla. Plaukimas, anglų kalbos pamokos, knygos – visada reikia TO-BU-LĖ-TI. Kokia didvyrė... ar ne?


Iš tikrųjų tai aš labai bijau. Užaugau neturtingoje šeimoje. Jeigu vieni batai suplyšdavo, tėtis patepdavo juos „Moment“ klijais, užremdavo tą vietą fotelio koja ir kitą rytą juos jau audavausi į mokyklą. Jeigu suplyšdavo kuprinė – į mokyklą eidavau su prekybos centro maišeliu. Jeigu skaudėdavo dantį – tekdavo palaukti, kol turėsime daugiau pinigų nueiti pas odontologą. Nuolatos gyvenau baimėje, kad kas nors nutiks ir tada reikės leisti pinigus. Kad ta padraika klasės auklėtoja vėl sumanys kokią ekskursiją, o aš jau nebesugalvosiu, ką jai pameluoti, nes tai ekskursijai tikrai neturėsime pinigų.


Taigi, daug dirbdama aš bėgu nuo nepritekliaus. Užsidirbu visoms įmanomoms situacijoms į priekį, kad tik, suplyšus batams, man nereikėtų jų klijuoti „Moment“ klijais. Kad tik, pavargusi nuo miesto triukšmo, galėčiau sau leisti pabėgti į bet kokią trokštamą kelionę.


Labai bijau nuo ko nors priklausyti. Visuomenėje vyrauja tas neigiamas stereotipas „barakuda“ – moteris, kuri naudojasi vyro pinigais tam, kad pati išgyventų. Pati nė neketina dirbti, tiesiog būna graži. Bet yra ir kitas kraštutinumas – tai ta įsitempusi, lakstanti, nuvargusi, viena ranka atrašanti į emailus, o kita besipučianti nosį, rėkianti visam pasauliui: „Žiūrėkit, viską aš pati užsidirbau! Nė cento iš nieko nepaėmiau! Aš nuo nieko nepriklausau!“ Žaviuosi stipriomis moterimis ir pati esu tokia, bet žinau, kad pinigai apkabinti negali.


Šiuo metu neturiu šalia savęs artimo žmogaus. Turiu daug puikių žmonių aplink, bet mūsų santykiai labiau paremti intelektiniu pasitenkinimu. Man trūksta artimumo. Pastebėjau, kad dalis darboholikų artimumo ieško darbe. Ten yra viskas – pripažinimas, reakcijos į tave, dėmesys, ten esi reikalingas (ypač per deadline’us), tavęs ten laukia, pagiria, tave supa tokia rezervuota žmogiška šiluma... Tai tarsi toks primityvus artimų santykių muliažas. Bet jis gąsdinantis, nes vos tampi nedarbingas, visa tai išnyksta ir esi tuoj pat pakeičiamas kitu sraigteliu.


Labai sunku pastebėti savy darboholiką. Labai sunku atsisakyti papildomų darbų ar papildomų pinigų. Ypač kai mes taip mylime žmones, kurie niekada nepasako „ne“, kurie viską suspėja, nuolatos yra guvūs ir energingi.


Paskambina man draugas, klausdamas, kaip gyvenu. Atsakau: „Žinok, labai daug dirbu.“ Jis man atsako: „Nu ir debė.“


O nuo ko bėgate jūs daug dirbdami?

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai