Manikiūras žinomas jau daugiau nei tris tūkstantmečius. Žinoma, jog kinų karališkosios šeimos puošeivos turėjo ilgus nagus, o modernus blizgus nagų lakas pasaulį pasiekė po Pirmojo pasaulinio karo. Dabar moterys be šios grožio priemonės negali išgyventi.
Nagų puošyba – tūkstantmečių senumo patirtis
Pirmieji žinomi nagų lakai buvo gaminami iš bičių vaško, arabiškos gumos, kiaušinių baltymų, želatinos, pridedant natūralių dažų.
Pirmieji žinomi nagų lakai buvo gaminami iš bičių vaško, arabiškos gumos, kiaušinių baltymų, želatinos, pridedant natūralių dažų. Naudojamų rausvų spalvų paletei pigmentų suteikdavo rožių, orchidėjų lapeliai. Valdant Zhou dinastijai XI–VIII a. pr. m. e., nagus dažė įvairių, ne tik privilegijuotų klasių moterys. Tačiau spalva turėdavusi pasakyti tikslų moterų statusą. Pavyzdžiui, karališkosios šeimos dailiosios lyties atstovės nagus dažydavo aukso ir sidabro spalva, o žemesniosios klasės turtuolės pasigražindavo tik šviesiu rožiniu atspalviu. Beje, tai reglamentavo vietos teisė ir šios taisyklės nesilaikymas galėjo moteriai užtraukti rimtų pasekmių. Toji, kuri išdrįstų spalvinti aukso spalva – nusipelnytų mirties. Mingų dinastijos skonis (XIV–XVII a.) pasikeitė – jiems labiau patiko raudona ir juoda spalvos.
Kinai – nagų dažymo pionieriai
Taigi kinai yra nagų dažymo pionieriai, iš čia šis estetikos paprotys iškeliavo į daugelį aplinkinių šalių. Tačiau mums kiek artimesnė senovės egiptiečių civilizacija irgi pripažino tokį puošimąsi. Nors naudojo kitokius dažymo būdus, tačiau spalvos irgi turėjo savo reikšmes – jos informavo apie asmens socialinę padėtį. Pavyzdžiui, rudai raudonos spalvos augaliniais chna dažais nagus spalvinosi aukšto rango moterys, taip puoštis ypač mėgo Kleopatra. Na, o paprastos moterys nagams paryškinti panaudodavo ir uogas.
Kaip ir daugelis ankstyvųjų kosmetikos „produktų“, paprastieji nagų dažymo būdai nunyko žlugus Romos imperijai. Tik Renesanso epochoje, visuomenei išsilaisvinus iš religinių dogmų ir palaikant prekybinius ryšius su Vidurio Rytais ir Indija aristokratija pamažėl ėmė domėtis nagų dažymo priemonėmis ir šis puošybos būdas tik mažais žingsneliais skynėsi kelią į Vakarų moterų grožio sampratą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Specialistė: „Jei sutrumpinote plaukų dažymo laiką, nelaukite gero rezultato“
Blizgų nagų laką inspiravo automobilių dažai
Modernus blizgus nagų lakas pasaulį pasiekė po Pirmojo pasaulinio karo. Ir tai tiesiogiai buvo susiję su industrine revoliucija. Mat tokio iki šiol naudojamo grožio produkto atsiradimą inspiravo blizgių automobilių dažų gamyba.
1932 m. kompanija, pakeitusi pavadinimą į „Revlon“, ėmė prekiauti pirmaisiais nagų lakais.
Prancūzų makiažo meistrė Michelle Manard sumanė tuos dažus pritaikyti nagams. Jos darbdaviai įmonėje „The Charles Revlon Company“ suprato, jog šios idėjos realizavimas gali tapti pačia tikriausia aukso gysla, tad bendradarbiaudami su specialistais sukūrė netrupantį blizgų sodrių spalvų laką.
1932 m. kompanija, pakeitusi pavadinimą į „Revlon“, ėmė prekiauti pirmaisiais nagų lakais. Nuo tada moterys nenustojo lakavusios nagų, o ši puošybos detalė tapo neatsiejama nuo moteriško grožio. Tačiau dar porą dešimtmečių ne kiekviena dorovinga šeimos židinio kurstytoja drįso nutepti nagus blizgiais dažais.
Naujam grožio etalonui paplisti padėjo magiškosios galios Holivudas. Moterys, susižavėjusios filmais ir jų ikonomis, pamažėl išdrąsėjo. Tam postūmį suteikė 1940-ųjų kino žvaigždė Rita Hayworth, iš aktorių būrio išsiskyrusi raudonais ilgais nagais. Besižavinčiosios šiuo įvaizdžiu, ėmė kopijuoti ikonos stilių, ir taip dirbtinis grožis greitai įgavo sąsają su elegancija, mada ir prabanga.
Dirbtinius nagus patentavo odontologas
Savo istoriją turi ir dirbtiniai nagai, skirti toms, kurios negali džiaugtis ilgais ir sveikais savaisiais. Sugrįžtant į senovės Kiniją, žinoma, jog valdant Mingų dinastijai (XIV–XVII a.), moterys klijuodavosi nagus, bet tik kilmingosios. Tai buvo tarsi pareiškimas, jog jų rankos neskirtos nė menkiausiam darbui atlikti. Šiandien gal netgi juokinga, kad likę įrašai liudija, jog senovės graikų moterys dirbtinio nago plokštelei naudodavo netgi pistacijų riešutų kevalus.
Taigi iki 1954-ųjų nebuvo modernių specialiai pagamintų dirbtinių nagų. Šį daiktą pirmąsyk patentavo Fredas Slackas, odontologas, kuris netekęs dalies nago ieškojo būdų, kuo jį pakeisti. Eksperimentuodamas išbandė odontologijoje naudotą akrilą, kuris sukūrė puikiai atrodantį, tvirtą, pritvirtinamą nago paviršių. Tai netruko išpopuliarėti tarp moterų visame pasaulyje.
Nuo to laiko laimingasis odontologas, įkūręs įmonę „Nail Systems International“ tęsė darbus stengdamasis atrasti dar tobulesnį komponentų derinį dirbtiniams nagams sukurti.
Tačiau septintajame dešimtmetyje nagų kultas priblėso, tuomet vėl buvo grįžta prie natūralaus grožio kanonų. Bet kadangi šiuolaikinės naujovės leidžia moterims džiaugtis ilgalaikiu patogiu lakavimu, grožio ir stiliaus tendencijos sėkmingai tęsia senas spalvotų ilgų nagų tradicijas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ar žinote, kuo rizikuojate, jei sportuojate pasidažiusios
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!