Restoranai ir barai – vienas labiausiai per karantiną nukentėjusių verslo sektorių. Sušvelnėjus karantino sąlygoms, jiems labai reikia visuomenės pagalbos. Todėl šalies gėrimų rinkos lyderis „Švyturys Nealkoholinis“ ėmėsi iniciatyvos „Kviečia baras“: ja siekiama padėti vietiniam verslui vėl atsistoti ant kojų. „Tiesiog užeikite – kad ir dabar“, – kviečia svečių išsiilgę barai.
Barų „Piano Man“, „Alchemikas“ vadovas, „Nomads“ bendraturtis Šarūnas Čėsna šiame versle sukasi aštuonerius metus: karjerą pradėjo nuo barmeno darbo, o dabar vadovauja barams, generuoja idėjas ir pats jas įgyvendina. „Sumanau atnaujinti baro interjerą – skaičiuoju biudžetą, ieškau finansavimo, pats važinėju po interjero galerijas. Paskutinis mano darbas iki karantino – pertvarkiau „Piano Man“ virtuvę, atnaujinau techniką, – pasakoja. – Kadaise iššūkis buvo taisyklingai pripilti alaus bokalą, o dabar išmanau šią industriją iki smulkmenų. Suvokiu, kad sunkumai, su kuriais barai šiandien susiduria, yra didžiuliai ir atsigauti prireiks ne vienų metų.“
Karantinas „Piano Man“ užklupo Kovo 11-osios šventės įkarštyje. „Nutarėme, jog Lietuvoje per mažai švenčiamos valstybinės šventės – apsiribojama tik televizijos laidomis, paradu Katedros aikštėje ir karininkų chorais, – šypteli Šarūnas. – „Piano Man“ – socialiai atsakinga ir žmones įtraukianti erdvė, kurioje net solidūs politikai lankosi. Tad pasiryžome švęsti tautos šventę iš peties: išpuošėme barą trispalvėmis, didžėjai sudarė geros lietuviškos muzikos grojaraštį, vyko toks pat šaunus vakarėlis, koks būna per baro gimtadienį. O tada viskas nutrūko.“ Baras užsidarė: darbuotojai išjungė įrangą, išsidalijo maisto produktus, išsipilstė alų iš pradėtų statinių ir išsiskirstė. „Akimirką apėmė jausmas, kad užsidarėme visam laikui, – prisimena vadovas. – Darbuotojus teko atleisti, jie gavo visas išmokas, išsiskyrėme draugiškai: sutarėme, kad grįšime dar stipresni, nei buvome. Visgi grįžo ne visi – kai kuriems ši pertrauka buvo proga pakeisti profesiją.“
„Piano Man“ atvėrė duris, kai tik buvo leista dirbti lauko kavinėms. „Iš pradžių tedirbo keli žmonės: kai oras geras – jie eidavo į darbą, kai blogas – neidavo, – pasakoja Šarūnas. – Lankytojų atėjo gana daug. Greitai pritrūkome virėjų ir barmenų – suskubome didinti komandą, lyg ir įsivažiavome, bet tuomet vidury gegužės staiga prisnigo. Paradoksas: vasara ant nosies, o tu keikiesi, kad namie išjungė šildymą ir vietoj šalto alaus bokalo lauke labiau tiktų karštas vynas ir kalėdinė eglutė... Mus gelbėjo tai, kad žmonės buvo patyrę socialinį badą ir ėjo į lauko kavines net prastu oru. Labai ačiū Vilniaus savivaldybei, kad leido išplėsti lauko terasas. Norėčiau, kad taip liktų visam laikui: man patinka matyti gyvą Vilnių.“ Dabar oras gerokai malonesnis, o ir baro viduje jau galima priimti lankytojus. „Tik aplanko keistas jausmas, kai tu bendrauji su bičiuliais, o padavėja jau ragina keltis nuo kėdžių ir eiti į lauką, nes... laikas baigėsi. 22 valandą baras turi būti tuščias, – griežtomis taisyklėmis stebisi vadovas. – Ar tikrai reikia taip griežtai reguliuoti?.. Juk mes patys visada buvome už atsakingą alkoholio vartojimą: neaptarnaujame apsvaigusių žmonių, laikomės visų taisyklių. Apie higieną nereikia nė priminti: tiek dezinfekavome baro paviršius, kad nutrynėme laką nuo stalviršių. Tad gal verta mumis pasitikėti?“
Didžiausia Šarūno svajonė – kad gyvenimas grįžtų į įprastas vėžes. „Deja, tai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi, – atsidūsta. – Pats nuoširdžiai bandau grįžti prie įpročių, kuriuos turėjau prieš karantiną. Pavyzdžiui, kolekcionavau plokšteles: dabar gal ir ne tinkamiausias metas jas pirkti, bet einu ir perku, nes pardavėjui reikia iš kažko gyventi. Tas pats su kavinėmis: kavos galima išgerti ir namie, bet kartais reiktų pagalvoti apie žmones, kurie dirba kavinėse. Vartojimo ratas turi suktis, nes kai tik kuri nors vieta sušlubuoja, byra visa sistema. Jei kuo greičiau grįžtume prie savo įpročių, tai padėtų atsigauti viskam: ekonomikai, darbo rinkai ir mūsų nuotaikai.“ Baro vadovas įsitikinęs: „Švyturys Nealkoholinis“ iniciatyva „Kviečia baras“ puiki, o dar geriau būtų, jei gražus šūkis taptų realybe. „Įžengęs į barą, tu automatiškai netampi alkoholiku – čia yra ir vaisvandenių, nealkoholinių kokteilių, kavos, maisto. Skamba grojaraštis, kurį pats sudarinėjau kelerius metus. Baras nėra vien gėrimai – tai ir erdvė susitikti, praplėsti savo akiratį, – pabrėžia. – Taigi po tuo šūkiu „Kviečia baras“ slypi labai daug.“