Ne visi jį laikė genijumi. Pablas Picasso architektą dėjo į šuns dienas. George’as Orwellas jo bažnyčią lygino su vyno buteliais ir vadino vienu bjauriausiu pasaulio statinių. Prancūzijos ministras pirmininkas Georges’as Clemenceau, pamatęs La Pedrera, pareiškė kad kojos nebekels į miestą, kurio valdžia toleruoja tokius pasibaisėtinus daugiaaukščius. Filosofas Miguelis de Unamuno vadino jo kūrinius „girtu kliedesiu“, o neurologas Oliveris Sacksas jais iliustruodavo paskaitas apie tikus – Tureto sindromą. Tačiau net didžiausi skeptikai negalėjo paneigti, kad Barselona – Antonio Gaudi sukurtas miestas.
Antonio Gaudí i Cornetas (1852–1926) visada turėjo daug priešų. Kažkada dėl to buvo kaltas maestro charakteris, o dabar – jo laurai. Kai turistų skaičius 30 kartų viršija miesto gyventojų skaičių, barseloniečiams tai tampa labai didele problema. Kas dėl to kaltas? Aišku – kas. Į Barseloną žmonės plūsta ne apsipirkti ar pasimaudyti – visi piligrimų maršrutai veda į Gaudí vietas.
Rašantys apie jį būtinai jaučia pareigą paminėti, kad pasakiškų statinių nebūtų nė kvapo, jei Gaudí būtų gyvenęs kitu laiku ir kitoje vietoje. Iš tiesų Paryžiuje ar Niujorke niekas nebūtų palaikęs beprotiškų idėjų ir dar mokėjęs už jas. Tenykštė buržuazija netampė liūto už ūsų: jos prabangos supratimas buvo siejamas su saugumu, praktiškumu, konservatyvumu. O Barselonos turčiai buvo atskiras straipsnis. Jie samdė Gaudí, kad gautų patį keisčiausią namą, – geidė perspjauti Europos madas ir nušluostyti nosį vietos konkurentams. Ir nušluostydavo; tik – be didelio džiaugsmo. Gaudí negerdavo su užsakovais kavos, kad sužinotų, kaip jie gyvena, kokių įpročių, lūkesčių turi, tad jo kurtuose namuose kartais trūkdavo elementaraus komforto ir žmonės ten ilgai neištverdavo.
Kai jis statė Casa Batlló, į veiksmo vietą dažnai atvykdavo šeimininkė, kurios svajonė buvo elegantiškas muzikos salonas; ji vis bandė delikačiai užsiminti, kokį įsivaizduoja. Gaudí išklausydavo, patylėdavo. Bet kai namas buvo baigtas, madam Batlló pamiršo geras manieras: „Gal išprotėjote?! Muzikos kambaryje net fortepijonas netelpa! Kur gros mano mergaitė?“ Architektas nesileido į diskusijas: „Jei fortepijonas netelpa, nupirkite jai smuiką.“ Gaudí buvo fanatikas: gavęs užsakymą eidavo link tikslo kaip tankas. Architektui buvo svarbu netramdyti vizijų. Nors ne visos jos virto realybe: šiandien Gaudí minimas tik kaip 19 pastatų autorius, nors jis (ir jo studija) turėjo 75 užsakymus. Ir tai – neskaičiuojant baldų, kurių projektuoti niekam kitam nepatikėdavo...
Monografijų apie Gaudí – daug, netilptų lentynoje, bet jos – kaip būrimas kavos tirščiais. Net artimiausi žmonės nežinojo, koks jis: geras ar blogas, paniurėlis introvertas ar sąmojingas linksmuolis. Juolab Gaudí neatpažįstamai keitėsi: iš arogantiško dabitos virto religiniu fanatiku, kurį vieniems norėjosi nudobti, kitiems – kanonizuoti. Anot kažkurio amžininko: „Kai jis tik pradėjo statyti bažnyčią, darbininkams vadovaudavo neišlipdamas iš automobilio, tačiau ilgainiui tapo labai religingas, ėmė gyventi kaip asketas.“ Bet ar šios žinios ką nors keičia? Net jei Gaudí būtų serijinis žudikas, jo statiniai labiau įrodytų ne materijos, o Dievo buvimą...
Verslo planas
Antonio gimė kažkaip dramatiškai. Gaudí šeimoje jis turėjo būti penktas vaikas, bet kol motina jo laukėsi, mirė du kiti – penkiametė duktė ir dvimetis sūnus. Ašaromis sulaistytas nėštumas buvo sunkus, gimdymas – dar sunkesnis. Todėl Antonio pakrikštytas vos nukirpus bambagyslę: tėvai nesitikėjo, kad jis išgyvens, ir norėjo išgelbėti bent kūdikio sielą. Vaikas išgyveno, bet buvo tikras ligų maišas. Gydytojai nelabai suprato, kas jam yra, todėl visas Antonio negalias vadino reumatu. Ir nesuko galvos, kokie vaistai jam padėtų: ligoniui buvo taikomas universalus sveikatinimo metodas – madinga kunigo Sebastiano Kneippo vegetarinė dieta.
Nesigilinsime į Antonio vaikystę, bet kai kurie faktai svarbūs. Pavyzdžiui, tai, kad jo tėvas Francescas ir dar tuntas giminaičių buvo kalviai; architektas sakydavo, esą jiems turi būti dėkingas už tai, kad gerai jaučia daiktų apimtį. Svarbus buvo ir Antonio ligotumas – jis lėmė uždarą būdą. Menininko charakteris gedo priklausomai nuo savijautos, o šioji ilgainiui negerėjo: kai vyras tapo religingas, prie jo vegetarinės dietos prisidėjo ilgalaikiai pasninkai, kurie kartais baigdavosi ligoninės palatoje.
Ligi šiol spėliojama, kurioje Katalonijos vietoje Gaudí gimė – Riudomse ar Reuse. Tačiau gerai žinoma, kur jis pirmą kartą pasijuto architektu. Trylikametis su dviem vyresniais draugeliais – Eduardu Toda (vėliau jis tapo diplomatu, egiptologu) ir Josepu Ribera aptiko per pilietinį karą sugriautą Pobleto vienuolyną. Ir nutarė restauruoti. O kad tai būtų įmanoma, sukūrė didingą verslo planą, prieš kurį blanksta Ilfo ir Petrovo Vasiukai. Neva Eduardas parašys knygą apie vienuolyną, su gautais pinigais bus galima pradėti darbus; dalį jų trijulė investuos į ūkį – pardavinės daržoves, veis žirgus, augins karves, o kai į Pabletą ims plūsti žmonės, pastatys viešbutį, organizuos įvairias pramogas ir taip toliau. Jaunieji entuziastai pamiršo tik vieną dalyką: kad vienuolynas – valstybės nuosavybė... Tačiau negalima sakyti, kad iš to išėjo šnipštas. Baigęs diplomatinę karjerą, Toga išleido knygą apie Pabletą ir tapo jo atkūrimo fondo prezidentu. Na, o Gaudí pasijuto esąs architektas.
Arogantiškas periodas
Vis dėlto jis nutarė pasimokyti ir išvyko į Barseloną. Aukštojoje architektūros mokykloje žiovaudavo per paskaitas, kurios jam nepatikdavo, ir nenustygdavo vietoje, kai dėstomas dalykas (tarkim, perspektyva ir iškreipti paviršiai) sudomindavo. Dar – labai daug skaitė, nors tai neišeidavo knygoms į naudą: kad galėtų skaityti kada panorėjęs, bet nereikėtų tampytis storo leidinio, Gaudí ryte išplėšdavo tiek knygos lapų, kiek tilpdavo į kišenes.
Per baigiamuosius egzaminus dėstytojas apie Gaudí pasakė: „Jis – arba genijus, arba – beprotis.“ Vyruko talentu niekas neabejojo, tačiau profesorius trikdė jo arogancija. Gaudí į visus žiūrėjo iš aukšto; kalvio sūnus, taip ir neišmokęs naudotis servetėle ir neskiriantis pagrindinio patiekalo lėkštės nuo desertinės, mokėjo atrodyti pranašesnis už kitus. Pasakojama, kad kai dėstytojas savo studentus nuvežė pažiūrėti Eugène’o Viollet-le-Duco restauruojamos Karkasono pilies, Gaudí taip skyrėsi iš bendramokslių, kad vietos gyventojai susirinko pareikšti jam pagarbos, palaikę pačiu Viollet-le-Ducu.
Jau studijų metais Gaudí dirbo ir neblogai vertėsi. Už gautus pinigus kūrė dabitos įvaizdį. Rūkydavo cigarus, darydavosi manikiūrą, mūvėdavo laikos odos pirštines, o parduotuvėlės, kurioje užsakydavo skrybėles, šeimininkas turėjo medinį Gaudí galvos modelį, kad nevargintų garbingo kliento ir šilko cilindrą ar šiaudinę kanotjė pasiūtų be jo. Kostiumai ir paltai buvo tik geriausi, batai – taip pat. Tiesa, šiuos pirmiausia pranešiodavo brolis Francescas, kad tikrasis jų savininkas išvengtų nuospaudų.
Pirmasis oficialus užsakymas, kurį gavo Gaudí, buvo Karališkosios aikštės žibintai. Juos ir šiandien galima apžiūrėti. Darbdaviai buvo patenkinti, architektas – ne: norėjo septyniskart didesnio honoraro, nei jam buvo pasiūlyta. Derybos truko ilgai, suma kiek padidėjo, bet godumas Gaudí brangiai kainavo – jis niekada nebegavo miesto užsakymų. Na, bet langas užsivėrė, durys atsidarė. Menininkas atsitiktinai susipažino su labai įtakingu ir charizmatišku žmogumi – komersantu Eusebi Güelliu.
Architektas tikėjo, kad pusė jo kūrybinės sėkmė priklauso nuo darbo stalo. Šis buvo panašus į karstą, kaustytas metalu su išspaustais vijoklių raštais, paukščių, gyvačių, bičių ir dar kažkokios faunos reljefais. Aišku, kad toks įstabus daiktas rastas ne parduotuvėje – jį gamino pagal Gaudí brėžinius. Dirbtuvėje, kur tai vyko, menininkas ir sutiko Güellį, o šis kažkodėl patikėjo nieko doro dar nesukūrusiu stileiva. Ir patikėjo ilgam: komersantas tol finansavo Gaudí darbus, kol pritrūko pinigų. Bet jų užteko kone geriausiems architekto kūriniams – Güellio parkui, Güellio vyno rūsiams, Güellio paviljonams, Güellio rūmams, Güellio kolonijos kriptai...
Lyrinis intarpas
Sunku patikėti, bet mizantropas Gaudí buvo porą kartų įsimylėjęs. Pirmoji jo pasija buvo ypatinga moteris. Josefa Moreu (saviems – Pepita) grojo pianinu, dainavo, dirbo prancūzų kalbos mokytoja, atrodė subtili, trapi būtybė. Bet – tik atrodė. Ji buvo laisvamanė, išsiskyrusi, bendravo su anarchistais ir masonais; negana to, piktino dorus katalikus vaikštinėdama po paplūdimį su kelių nesiekiančiu maudymosi kostiumu. Ir šiaip nesibaidė nuotykių. Dar visai jauna Pepita pabėgo iš namų su meilužiu, o šis, lošėjas ir girtuoklis, paliko ją be grašio kažkokiame Šiaurės Afrikos uoste. Mergina nesutriko, grojo bare prostitutėms ir jūreiviams, galiausiai neištvėrusi telegrafavo tėvui, kad ištrauktų ją iš tos skylės... O Gaudí taip ilgai slėpė savo jausmus, kad kai galiausiai visas išraudęs pasiūlė Pepitai ranką ir širdį, ši atsakė jau susižadėjusi su kitu.
Antras Gaudí bandymas užmegzti romaną irgi buvo nesėkmingas. Amerikietė, kuriai ketino pirštis, tiesiog grįžo į JAV, gal net neįtarė, kad buvo mylima. Vyrui to pakako, jis nutarė, kad paprasčiau mylėti Dievą. Architektas ėmė vengti moterų, vėliau – patologiškai jų nekęsti; nuožmiai užsipuldavo savo pagalbininkus, jei kurį pamatydavo gatvėje su pana.
Pranašo akys
Gaudí buvo patrauklus vyras. Sulaukęs trisdešimties, išmetė savo pižoniškus kostiumus, atrodė kaip respektabilus buržua, o ir barzdoje atsirado žilė. Gerai sudėtas, romėniško profilio, jis turėjo patikti moterims, negana to, atrodė solidus, patikimas. Gal tik jo žydros, nejudrios akys kiek gąsdino: kaip kažkas pakomentavo: „Atrodo, kad jis žvilgsniu gali stumdyti daiktus ir žmones.“ Tas žvilgsnis tikrai buvo ypatingas, nes pakeitė Barselonos horizontą.
O buvo taip. Knygininkas Josepas María Bocabella inicijavo Šv. Šeimynos bažnyčios statybą ir ilgai rinko tam lėšas. 1882 metais prasidėjo darbai; paradui vadovavo architektas
Francisco de Paula del Villaras. Tačiau greitai išaiškėjo, kad jis nesusitvarko net padedamas konsultantų. Bocabella blaškėsi, nežinojo kur rasti tinkamą specialistą. Atsakymas atėjo sapne: Šv. Šeimos bažnyčią išgelbės jaunas mėlynakis architektas su „pranašo“ žvilgsniu. O kitą dieną Bocabella kaktomuša susidūrė su Gaudí... Gal tai ir legenda, bet 1883-iaisiais architektas ėmėsi darbo, po kelių mėnesių išsikovojo, kad jam būtų duota kūrybos laisvė. Ir pradėjo keisti miesto horizontą. Jam buvo tik 31-i, bet baigti bažnyčiai vis tiek pritrūko laiko.
Aišku, Gaudí statė ne vien ją. Užsisklęsti bažnyčioje jam neleido Güellis, jo giminaičiai ir kiti turtingi buržua, kuriems vyro reitingus labai pakėlė Šv. Šeimynos projektas. Gaudí tapo madingas. Jis niekada nelaimėdavo viešųjų konkursų (šaukštas deguto į medų), bet žmonės, kuriems nerūpėjo, ką mano ekspertai, tiesiog mėgavosi jo estetika: Gaudí spalvomis, jo nenustygstančiomis formomis, aistra florai ir faunai, net – medicinai. Vienas britų medikas (mūsų amžininkas) labai nustebo, kad gaudiškos arkados primena žarnyną: „Iš kur Gaudí žinojo, kaip jis atrodo; juk žarnas imta zonduoti tik praėjus pusei šimtmečio, o čia parodyta tai, kas matoma tik darant echoskopiją.“
Visų pasakiškų namų savininkai galėjo ilgai porinti, kaip riejosi su architektu ir kaip jis jų neklausė. Net Güellių šeima jo statytuose rūmuose išgyveno vos keletą metų. Nors siurrealistinė aplinka buvo mažiausia bėda. Nenuorama architektas sukeldavo ir kitų problemų. Pavyzdžiui, Casa Figueras (dabar – Salvadoro Dalí muziejus) savininkė susitaikė, kad jos namas virto viduramžišku bastionu. Tik nuolankiai meldė maestro, kad ant bokšto pastatytų žaibolaidį, o tas atsikirsdavo, neva čia visada geras oras. Bet moteris buvo atkakli, architektas nusileido, o po kelių dienų į bokštą kirto žaibas. Dar nemalonesnė istorija įvyko su Casa Milà (La Pedrera) savininkais. Jie iškart pamatė, kad Gaudí pasileido į lankas, ir vis lindo prie architekto, kvietė ieškoti kompromiso. O kai darbas buvo baigtas, Gaudí jiems pateikė papildomą sąskaitą už viršvalandžius – ginčams sugaištą laiką. Milo atsisakė mokėti, menininkas kreipėsi į teismą ir laimėjo ieškinį. Viskas baigėsi tragikomiškai: kad atsiskaitytų su Gaudí, šeimininkams teko imti kreditą ir užstatyti naująjį namą. Jiems beliko pasidžiaugti, kad neteko papildomai mokėti milžiniškos baudos, mat Casa Milà neišsiteko privačioje valdoje ir okupavo gerą gabalą miesto žemės. Bet šiuokart Gaudí parodė ambicijas: įtikino miesto tarybą, kad tai – ne namas, o meno kūrinys, todėl reikia tik džiaugtis, kad jis – didelis.
Architektui buvo sunku suprasti, kas žmones trikdo. Jis nuoširdžiai laikė save realistu. Realizmo proveržių išties būta, apie tai – daug anekdotų: kaip Gaudí migdė asilą, kad galėtų padaryti jo gipsinę išlieją, ar kaip pasodino asistentą ant drėgno cemento, idant suprastų, kokios įdubos reikia, kad Güellio parko suolai būtų patogūs. Visos jo formos buvo gamtinės, tik virsdavo fantastika. Jo statybininkai nesinešiodavo nei brėžinių, nei piešinių, kad žinotų, ką veikti: joks popierius negalėjo perteikti architekto idėjų, tik jis pats, viską rodantis pirštu ir slankiojantis iš paskos.
Prašviesėjimas
Jaunystėje Gaudí mokėjo slėpti savo išgyvenimus. 1876-aisiais mirė jo mama ir brolis Francisco, po trejų metų – sesuo Rose. Kiekvieną netektį Antonio sunkiai ištverdavo, laidotuves lydėdavo ilgi depresijos periodai. Negana to, jis, dar studentas, tapo Rose dukros globėju, o tai buvo nelengva, nes mergaitė buvo protiškai neįgali. Bet jis pirko skrybėles ir cigarus, daug keliavo, priklausė kažkokiems klubams ir judėjimams, tryško energija. Gaudí ir tada buvo religingas, to reikėjo jo įvaizdžiui. XIX amžiaus pabaigoje katalikybė tapo madinga; intelektualai ją siejo su dekadansu, dendizmu, homoseksualumu ir kitu „tamsiu jausmingumu“. Bet ilgainiui neigiami krūviai kaupėsi, su moterimis buvo atsisveikinta, ir lašas po lašo Gaudí (ne gėjus) įtikėjo, kad savo aistras gali patenkinti per meną, o meilės vertas tik Dievas.
Stebint iš šalies, architekto gyvenimas vis tamsėjo. Gaudí išsikraustė iš prašmatnaus namo Güellio parke į kambarį, kurį užleido Šv. Šeimynos bažnyčios skulptorius Lorenzo Matamala. Bet vieną vakarą jiedu Güellio parke nepamatė duobės ir į ją įkrito: svetingas šeimininkas ilgam atsidūrė ligoninėje, kiek mažiau nukentėjęs nuomininkas išsikraustė į savo dirbtuvę Šv. Šeimynos bažnyčioje. Jis visai išsižadėjo pasaulietinio gyvenimo, dukart per dieną eidavo į pamaldas. Drabužių maestro nebepirko ir nežinia, ar bent prausdavosi; jo badmiriavimą ir žaliavalgystę irgi galėjo lemti asketiškos sąlygos – juk nečirškinsi kiaušinienės bažnyčioje.
Tą šiltą dieną jis ėjo per gatvę. Atsargiai peržengė vienus bėgius, o kai pasiekė kitus, pamatė, kad tiesiai į jį lekia tramvajus. Gaudí metėsi atgal ir atsidūrė ant pirmųjų bėgių. Gal jis laukė, kol viešasis transportas pasitrauks iš kelio, gal neprigirdėjo, bet kai pastebėjo, kad priešinga krytimi irgi važiuoja tramvajus, ir tiesiai į jį, buvo per vėlu. Kai skardinis monstras jį nubloškė, o įvykio liudininkai bandė stabdyti taksi, bet vairuotojai nurūkdavo neatsigręždami: to betrūko – vežioti valkatas! Gaudí ilgai gulėjo ant grindinio, galų gale pasipainiojo policininkas ir kažką privertė paimti sužeistąjį.
Architekto pasigedo Šv. Šeimynos parapijos klebonas. Jis apėjo visas ligonines; rado ir tą antisanitarinę vietą, į kurią buvo vežami visi valkatos. „Ar pas jus Antonio Gaudí?“ – paklausė kunigas. „Iš kur?! Jei jis būtų, čia knibždėtų reporterių ir viskas būtų apversta aukštyn kojomis. O jau aš tai tikrai žinočiau. Ne, jo nėra“, – tikino gydytojas. Bet architekto draugas buvo atkaklus ir galiausiai išsiaiškino, kad birželio 7-osios vakarą buvo atgabentas varganas senis be dokumentų; beliko patikrinti – Gaudí ar ne Gaudí. Sutrikęs gydytojas tuoj pat išrūpino architektui atskirą kambarį, bet tai jo nebeišgelbėjo...
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.