44-asis JAV prezidentas Barackas Obama (59) papuošė naujausią užsienio leidinio „InStyle“ viršelį. Neseniai knygą apie savo vaikystę ir motinos bei tėvo vaidmenis, padėjusius formuotis jo asmenybei, parašęs B.Obama atvirame interviu prisipažino, kad jį visą gyvenimą supo vien tvirtos moterys.
„InStyle“ paklaustas apie tai, kokie yra „kiečiausi“ jo žmonos bei dukrų bruožai, Barackas Obama atsakė:
„Kiekviena iš jų turi ne vieną „kietą“ bruožą. Manau, visuomenė jau puikiai žino, kokias nuostabias viešas kalbas gali sakyti mano žmona Michelle. Tikriausiai nedaug kas nutuokia, ką reiškia dirbti su Michelle, kai ji „užsidega“ tuo, ką daro – kartais į tai būna įtraukiama ir bokso kriaušė. Tikrai nenorėtumėte netyčia pasimaišyti Michelle panosėje, kai ji treniruojasi – mano žmona itin stipri.
Sasha, kaip ją apibūdina jos sesuo Malia, yra be galo pasitikinti savimi ir nesileidžia niekieno gąsdinama – jai nedaro visiškai jokio įspūdžio medaliai, antpečiai ar socialinė padėtis. Jeigu Sashai atrodo, kad kažkas yra gerai arba blogai – ji taip ir pasakys. Kai ji buvo penkerių, mes bandėme ją įtikinti, kad paragautų ikrų, kai lankėmės Rusijoje. Sasha atkirto, kad ne, kadangi šie atrodo per daug keistai ir slidžiai.
Atsisakė tikindma, jog nevalgys net jeigu dėl to ir neteks deserto. Ji visuomet tokia – nukerta it kirviu ir jos nuomonės nepakeisi, toks jau Sashos charakteris.
Malia visuomet džiugi, jai niekas nekelia nuobodulio, ji dievina žmones, gyvenimą ir pokalbius – tai yra tikrai „kieta“ savybė, kuri atveria duris ir širdis, o tai padeda gyvenimo kelyje.“
Naujausioje savo knygoje „A Promised Land“, kurią pristatė „InStyle“ interviu metu, B.Obama pasakoja apie savo vaikystę, šeimą, kurioje augo ir tvirtos, griežtos savo motinos asmenybę.
„Negimiau politikų šeimoje. Mano seneliai iš mamos pusės buvo paprasti žmonės iš vidurio vakarų valstijų, turintys škotų ir airių kraujo. Jie buvo laikomi liberalių pažiūrų. Nors gimė Didžiosios Depresijos metu Kanzaso miesteliuose, jie labai mėgo viskuo domėtis ir klausytis žinių, visad stengėsi šviesti save. Anot jų, tai yra svarbi dalis – „būti gerai informuotu piliečiu“. Tačiau nei močiutė, nei senelis neturėjo nusistatę jokių griežtų pažiūrų ir nepataikavo tik vienai politinei doktrinai.
Jie daug dirbo ir rūpinosi, kad visos sąskaitos būtų apmokamos laiku: močiutė dirbo vietiniame banke, o senelis – gyvybės draudimo kompanijoje. Po metų, praleistų gyvenant Oklahomoje ir Vašingtone, jie persikraustė į Havajus 1960 – aisiais, kur, atrodė, niekas neskuba gyventi. Nuo riaušių ir protestų juos skyrė didžiulis vandenynas. Prisimenu vienintelį jų pokalbį apie politiką, kuomet Honolulu meras norėjo sunaikinti natūralią gyvūnų girdyklą tam, kad toje vietoje būtų atidaryta pajūrio kavinė – mano močiutė jam niekad už tai neatleido.“
Mano mama, Anna Dunham, buvo visai kitokia nei jos tėvai – ji turėjo itin tvirtą nuomonę
Knygoje rašoma, jog B.Obamos mama, Anna Dunham, buvo visai kitokia nei jos tėvai – ji turėjo itin tvirtą nuomonę. Ji buvo vienturtė, mokykloje skaitydavo prancūzų egzistencialistų kūrinius ir tuo metu itin populiarių bitnikų poetų veikalus.
Dažnai išvažiuodavo su draugais į San Franciską kelioms dienoms, niekam nieko nepranešusi.
„Kai buvau vaikas, dažnai girdėdavau iš mamos apie pilietinių teisių maršus ir kodėl Vietnamo karas buvo tragedija, taip pat apie moterų teises bei karą prieš skurdą. Kuomet išsikraustėme gyventi pas mano patėvį į Indoneziją, ji aiškino man apie korupciją politikoje, kokia ji yra bjauri ir kaip visi politikai vagia. Vėliau, kai man sukako dvylika, išvykome į mėnesio trukmės šeimos atostogas – keliavome po skirtingas valstijas. Mama tada liepė klausyti ir žiūrėti visas žinias bei teismų posėdžius apie Votergeito skandalą.“
Obama rašo, kad kartą, kai mama sužinojo, kad jis mokykloje su draugais užgauliojo vieną bendraklasį, ji pasisodino Baracką priešais save ir pasakė: „žinai, Bari (tokią pravardę buvo gavęs), pasaulyje yra žmonių, kurie galvoja tik apie save. Jiems visai nesvarbu, kas nutiks kitiems žmonėms, jei tik gaus tai, ko patys nori. Tokie žmonės žemina kitus tam, kad patys pasijaustų svarbūs. Ir yra tokie žmonės, kurie elgiasi priešingai – kurie jaučia empatiją ir pagalvoja, ar neįskaudins kitų žmonių prieš ko nors imdamiesi. Tad kokiu žmogumi nori būti tu?“ – paklausė ji, gręždama į sūnų akimis.
„Pasijutau kaltas. Kaip ji ir norėjo, tas mamos užduotas klausimas liko mano galvoje visam laikui.
Mano mamos pasaulis buvo kupinas galimybių taisyti „nusimušusius“ moralinius kompasus. Bet niekad nemaniau, kad ji įsitrauks į politiką. Kaip ir seneliai, mama įtariai žiūrėjo į skirtingas politines doktrinas, ji stengdavosi sau rūpimas temas išreikšti paprastesniais būdais.
Mano mamos pasaulis buvo kupinas galimybių taisyti „nusimušusius“ moralinius kompasus
„Pasaulis yra sudėtingas, Bari. Todėl jis ir įdomus“, – tai mano mamos žodžiai. Nusivylusi karo veiksmais pietryčių Azijoje, ji savo didžiąją gyvenimo dalį praleido būtent ten, stengdamasi „sugerti“ į save vietinę kultūrą, tradicijas ir papročius bei pradėjusi gelbėti vietinius nuo skurdo. Bodėdamasi rasizmo, mano mama ištekėjo ne vieną, o du kartus už skirtingos rasės vyrų ir itin žavėjosi savo dviem juodaodžiais vaikais. Įkvėpta moterų teisių judėjimo, ji abu kartus paliko savo vyrus, kuomet jai imdavo atrodyti, kad vyras per mažai rūpinasi šeima ar kaip tik, rūpinasi per daug.
Mama siekė tokios karjeros, kokios norėjo ji pati, vaikus augino pagal savo standartus – apskritai, ji darė tai, ką norėjo.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad manimi nesirūpino – nepaisant finansinių sunkumų, mama ir seneliai sugebėjo mane išleisti į prestižinę Punahou mokyklą, o mintis apie galimybę man nestudijuoti koledže niekam net nebuvo kilusi. Tačiau niekas nesitikėjo, kad vieną dieną tapsiu JAV prezidentu.“
