„Baltos drobulės“ įkūrėja V.Ribinskaitė kviečia nebijoti mirties ir keičia laidojimo apeigas

Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.
Autorius: Astra Petkūnaitė
Publikuota: 2020-09-17 18:00
Buvusi „Happeak“ bendraturtė, o dabar prekės ženklo „Son de Flor“ įkūrėja Vaida Ribinskaitė paskutiniu metu kalba apie kitokią kūrybą, nei esame įpratę girdėti. Kartu su seserimi „Baltą drobulę“ įkūrusi Vaida interviu Žmonės.lt ragina atsigręžti didžiausiai savo baimei į akis – pažvelgti į mirtį ir pergalvoti išėjimo iš šio pasaulio tradicijas.

Pakalbėkime apie mirtį – dalyką, kurį visi taip atkakliai ignoruojame, nors tai vienintelis užtikrintas dalykas gyvenime. Kaip jūs prisijaukinote mirties temą?

Kai kūriau „Baltą drobulę“, supratau, kad mirties temos niekaip negalime atskirti nuo gyvenimo. Kai priimi mirtį kaip faktą, kuris tikrai įvyks, gyvenimas pasidaro tikras „Carpe Diem“ (iš lot.k. – skink dieną, mėgaukis kiekviena akimirka). Kai supranti, kad gyvenimo bet kada gali nelikti, imi jį labai vertinti. Kai gyvenome arčiau gamtos, mirtį priėmėme labai natūraliai, bet dabar mes jos bijome.

Net istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad mes, kaip tauta, mirdavome labai lengvai, nes buvome įsitikinę, kad po mirties ateina kažkas kitko arba kad gyvenimas mirtimi neužsibaigia. Mirtis yra labai įdomi tema, kurią mes esame pamiršę ir į kurią nesigiliname. Man atrodo, kad, jeigu mes gyvenimą priimsime absoliučiai visą, jis taps pilnavertiškesnis, o mes patys būsime daug laimingesni.

Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.
Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.

Mirtis ir po jos sekanti laidotuvių tradicija yra temos, kuriomis diskutuoti gana sudėtinga, nes kartais žmonės itin jautriai reaguoja į nusistovėjusių taisyklių klibinimą. Ar jūsų veikla sulaukė kritikos, neva bandote griauti tradiciją?

Turiu pripažinti, kad kažkokios įspūdingos kritikos nesulaukiau. Kaip tik sulaukiau daug palaikymo ir žinučių su žmonių istorijomis ir patirtimis. Yra tikrai nemažai žmonių, patyrusių skausmingas netektis, kurie sakė, kad mato prasmę tame, ką aš kalbu. Neatėjau politizuoti ar daryti pareiškimų, mano tikslas yra atverti kitą požiūrio kampą. Aš neinu į tai per karą, neneigiu žmonių požiūrių, nes tai yra jų pasirinkimas.

Nebijojimas mirti man suteikė drąsos gyventi.

Aš tik sakau, kad galbūt reikia daugiau drąsos, kad atidarytume kitas duris. Gal kažkam bus įdomu, kas ten už jų, gal kažkas ten pasiliks... Mano žinutės sklaida yra ganėtinai tolerantiška ir prieš nieką nekovojanti, gal dėl to ir žmonės draugiškai reaguoja. Aš puikiai suvokiu, kur mes, kaip valstybė, žmonės, tauta ir kultūra, esame, todėl neatmetu tradicijos reikšmės ir svarbos. Iš istorijos matyti, kad žmonėms keičiant dievus žlugo ištisos civilizacijos.

To pagrindo ir saugumo iš žmonių nenoriu atimti, bet nenoriu priimti visko už gryną pinigą. Šiuo metu pas mus daug kas yra pagrįsta tikėjimu, o ir aš pati labai mėgstu žodį „nežinau“. Sunkiausia bendrauti su žmonėmis, kurie yra įsitikinę viskuo, ką galvoja. Juk tai, ką galvoji, ne visada yra tiesa.

Fotogalerija:

Kai buvau devyniolikos, palaidojau labai artimą žmogų. Tuomet mano gedulas kilo iš viską apimančios baimės ir ego. Dabar, mąstau, kad jau mokėčiau tinkamai gedėti ir išreikšti liūdesį...

Tu tuomet gedėjai taip, kaip tau tuo metu pavyko gedėti, tiek, kiek savyje buvai suakumuliavusi išminties bei patirties. Tada kitaip būti ir negalėjo, nes buvai ten, kur buvai. Taip pat yra ir su mumis, kaip tauta. Man norėtųsi, kad būtume labiau mąslūs ir viską kvestionuotume, nes tada greičiau augtume. Paleidusi „Baltos drobulės“ projektą galvojau, kad sutiksiu daug daugiau bendraminčių, bet jie, pasirodo, yra ganėtinai tylus ir nesiafišuoja.

Supratau, kad žmonės stovi ant pirmo laiptelio, o mano pasiūlyta idėja – ant trečio. Galime būti drąsūs, bet didžioji dauguma žmonių, matyt, to antro laiptelio tiesiog negali peršokti. Nebijoti mirties – didelė vidinė kelionė. Išsivadavimas iš mirties baimės nereiškia, kad aš imu ir viską čia pat baigiu. Nebijojimas mirti man suteikė drąsos gyventi.

Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.
Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.

Viename interviu kalbėjote apie nematomą, bet planetos labai jaučiamą laidotuvių tradicijų pasekmę – gamtos taršą.

Laidojimas yra didžiulis verslas ir labai daug žmonių yra suinteresuoti, kad jis tokiu ir liktų. Po artimojo mirties žmogus yra vedamas vidinio noro sugrįžti į konkrečią vietą, todėl mums ir reikia to paminklo ir vietelės, į kurią galėtume ateiti. Bet, jeigu nueitumėme į mirusio žmogaus mėgstamas vietas, jo ten būtų daugiau nei tame jam nepažįstamame žemės lopinėlyje. Tikiu, kad reikia stoti priešais savo baimę, pasižiūrėti jai į akis ir paklausti savęs, ar taip elgiamės iš inercijos ir tradicijos? Kodėl neapsvarstome kitokio būdo? Juk galima šalia savo mylimos vietos pasodinti medį, kuris simbolizuotų išėjusį žmogų.

Kiek mes karstų ir gėlių į žemę prilaidojame, kiek pristatome paminklų ir kiek žemėje lieka nereikalingo „triukšmo“?

Man atrodo, kad mes, lietuviai, vis dar esame stiprūs pagonys. Ši filosofija į mane taip stipriai įaugusi, kad verčia manyti, kad mūsų gyvenimas neapsiriboja vienu kūnu. Tu savo atminties, kuri tęsiasi tūkstančius metų, taip lengvai iš savęs neištrinsi. Grįžtant prie ekologijos temos, pagalvokime, kiek mes karstų ir gėlių į tą žemę prilaidojame, kiek pristatome paminklų ir kiek ten, žemėje, lieka nereikalingo „triukšmo“?

Lietuvoje dar nėra surinktos statistikos, tačiau, pvz., Amerikoje šie skaičiai yra didžiuliai – žemėje palaidoti tūkstančiais tonų visko – nuo plieno iki medžio ir betono. Tiems patiems karstams pagaminti yra kertami medžiai. Ir, kai pagalvoji, vardan ko? Kad kelias dienas patarnautų ir viskas? Aš tiesiog klausiu – kam to reikia?

Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.
Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.

Kokias tuomet paslaugas teikia jūsų įkurta „Balta drobulė?“ Kuo jos kitokios?

Galiu pilnai pasirūpinti išėjusiojo kūnu iki pat jo palaidojimo, tiks mūsų procesas kitoks. Kai žmogus miršta, mano supratimu, nereikia teatro, nereikia dažyti kūno, jo rengti ir išstatyti visų apžiūrai. Žmogus išėjo, tad tiesiog su juo atsisveikinkime. Mes paimame kūną ir be jokių šermenų jį kremuojame. Žinoma, viskas vyksta labai pagarbiai, kuo mažesnėmis sąnaudomis ir kiek įmanoma draugiškiau aplinkai.

Kai mirusįjį kremuojame, jo pelenus parvežu šeimai. Vietoje šermenų siūlau daryti mirusiojo išlydėjimo šventę. Į vietą, kurioje žmogus mėgo lankytis, tai gali būti teatras, kavinė ar kita vieta, mes pakviečiame jo draugus ir visi kartu susirinkę prisimename, koks nuostabus žmogus jis buvo. Mylimo žmogaus netekę artimieji galbūt turės progą išėjusį žmogų dar kartą pamatyti visų susirinkusių draugų ir bičiulių akyse.

Mes, lietuviai, vis dar esame stiprūs pagonys.

Tą energiją, kai verkiame, noriu paversti į džiaugsmo energiją. Te išėjusysis gyvena ne kaip tas pašarvotas kūnas, kurį matei paskutinį kartą ir jau neatmatysi, o kaip tas gyvas, besišypsantis, verkiantis ir visoks kitoks, koks jis buvo...

O jūs apie savo laidotuves pagalvojate?

Kartais pagalvoju, kad vienintelis dalykas, kurį norėčiau po savęs palikti, tai yra garso takelis, kuris galėtų groti man išėjus. Bet kuo daugiau galvoju, tuo labiau džiaugiuosi savo gyvenimu, jo spalvingumu, drąsių sprendimų gausumu. Mes mirštame kiekvieną dieną, todėl aš save kiekvieną dieną laidoju per gyvenimo džiaugsmą.

Mes eksportavome dievą į kažkur, kad nusimestume atsakomybę už savo gyvenimą ir džiaugsmą, o kas gali pasakyti, kad šis gyvenimas, kurį gyvename, yra ne rojus? Gal tik mes patys jį paverčiame pragaru, nes neprisiimame atsakomybės už gyvenimą?

Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.
Vaida Ribinskaitė su seserimi įkūrė projektą „Balta drobulė“ / „Joana Burn Photography“ nuotr.

Kažkada važiavau troleibusu ir stebėjau jame sėdinčius žmones. Kai kurie buvo tokie liūdni, prislėgti ir nelaimingi, lyg nebeturintys vilties. O štai kai kurie, atrodo, vos baigia mokyklą ir jau sužimba visos jų galimybės, talentai, atrodo, lyg turėtų savyje iš praėjusių gyvenimų atsineštos patirties, kuria ir naudojasi. 

Mes tikrai labai daug kalbame apie tai, ką matome, ir labai mažai kalbame apie tai, ką jaučiame. Sunkūs mūsų, kaip lietuvių tautos, patirtis, mentalitetas ir suvokimas. Mes tik po truputį pradedame tyrinėti psichosomatiką, energiją ir kt. Aš, kai žiūriu į save, klausiu, kiek aš esu aš, o kiek esu ta informacija, kuri sudėta į mane, kuri supa mane nuo tada, kai aš gimiau, pradedant mama, tėčiu, darželiu, mokykla, draugais... Tada pradedi klausti savęs, ar aš galiu tikėti viskuo, ką galvoju?

Juk aš esu labai ribota atmintis. Aš ir apie karmą paskutiniu metu galvoju kaip apie tokį paveikslėlį – mes žinome, kad vikšrelis gyvena kokone, kad paskui jis jį pramuša ir išskrenda drugeliu. Bet būdamas vikšreliu kokone jis nežino, kad gali būti drugeliu. Karma yra tas kokonas – mus apsupusi atmintis. Ir mes esame ten, kur esame, nes mes esame tokie, kokie esame. Karma yra aktyvi. Nėra taip, kad atėjo dievas, uždėjo mums karmą ir turime ją nešti. Ten, kur esame, atsidūrėme savo noru, bet dabar, kai tą suvokiame, klausimas, kiek esame pasiryžę perplėšti tą kokoną, peraugti patys save ir virsti drugeliais.

Bus labai sunku ir baisu, bet tu esi savo gyvenimo vairuotojas. Jeigu tu nusprendei, kad tu vairuoji ten, tai prisiimk atsakomybę ir būk tenai, bet neverk, kad kažkas tau uždėjo karmą. Tiek daug žmonių yra aukos vaidmenyje, atidavę atsakomybę už savo gyvenimus į kažkieno kito rankas. Tiesiog gaila tokio gyvenimo, nes jis lieka neišgyventas. Juk gyvenimas yra tokia nuostabi proga.

Neprisiimame atsakomybės už savo gyvenimus, o vėliau ir už tai, kokį atminimą norime po savęs palikti.

Mes sakome, kad esame drąsūs, bet spekuliuojame šiuo žodžiu. Aš gyvenu burbule, kuriame mane supa sąmoningi ir kritiškai mąstantys žmonės, bet, kai pasižiūriu į bendrą tendenciją, apima absoliuti neviltis. Esame tapę vartotojiškais, paviršutiniškais, mums trūksta kalbos apie vidinę aristokratiją bei inteligenciją. Mes kažkaip visai ne ta kryptimi einame. Kartais norisi imtis iniciatyvos ir kažką keisti, norėtųsi pramušti ledus, eiti į platesnę visuomenę, atkreipti žmonių dėmesį į vertybes.

Gaila, kad mes neturime vertybinių lyderių, neiškyla asmenybės, kurios sugebėtų sužibėti tame purve, kuris mus užlies. Man atrodo, kad mes esame paskendę kažkokiame liūne. Štai ir artėjant rinkimams matosi, kaip viskas yra korumpuota, bet ir alternatyvų kažkokių nėra. Man atrodo, kad dabar gali būti tik blogiau. Atrodė, kad ateis nauja karta ir viskas pasikeis, bet kaip laukėme, taip ir laukiame tos kartos. Todėl aš renkuosi daryti tą mažą pokytį bent savo šeimoje ir aplinkoje.

Nors valstybės lygiu mano pokytis bus mažas, bet gal mano vaikai užaugs fainais žmonėmis. Kažkur girdėjau labai įdomią mintį, kad vaikus auginame tam, kad sekanti karta būtų geresnė nei išeinanti. Kai nusprendi auginti žmogų, turi misiją – kad tas žmogus užaugtų didesnis žmogus, nei esi tu pats.  

Naujausi straipsniai