Šį holivudinės romantikos, paslaptingo grožio, nepriekaištingo stiliaus įsikūnijimą garbino politikai ir kariškiai, rašytojai ir aktoriai. Atrodė, jog visas Marlene DIETRICH (1901–1992) gyvenimas kupinas žavėjimosi, gėlių ir aplodismentų. Tačiau tai – tik iliuzija. Legendinei aktorei ir dainininkei likimas lėmė tapti skaudžių XX amžiaus įvykių liudininke.
Baltapūke bestija ją pavadino anūkas Davidas Riva, 2001-aisiais pateikdamas nelabai kūrybingą, tačiau saugų, faktais patvirtintą biseksualios aktorės kinematografinį portretą pasaulio istorijos kataklizmų fone.
Jei tikėsime gana skandalingais jo mamos Marios Rivos prisiminimais knygoje „Mano motina – Marlene Dietrich“, išryškės visai kitoks paveikslas: gyva legenda vaizduojama kaip smulkmeniška, patologiškai egocentriška, kaprizinga, geidulinga, pavydi, pikta liežuvautoja.
Maria paneigė daugybę mitų apie Marlene ir net demonstratyvų jos antifašizmą. Duktė nesugebėjo atleisti motinai už tai, kad ši skyrė jai mažai laiko, glamonėjo tik prieš kameras ir, norėdama atrodyti jaunesnė, ilgai melavo apie tikrąjį jos amžių.
Nepaisant visko, Marlene Dietrich neatsitiktinai liko kino, apskritai XX amžiaus kultūros istorijoje.