Balio Sruogos anūkė Aušrinė Byla, hipišką jaunystę leidusi Čikagoje, subūrusi populiarią merginų regio muzikos grupę Niujorke, devynerius metus dėsčiusi kūrybinį rašymą vyrų kalėjimuose, o dabar mokanti anglų kalbos Vilniuje, spindi gyvenimo džiaugsmu: jos dienos pilnos įspūdžių.
Turbūt Aušrinė įpratusi labiau klausytis, nei kalbėti, nes bute senamiestyje, kur ji leidžia savo dienas su dviem katinais ir retkarčiais – mokiniais, mums kalbantis dažnai nusėda tyla. Ilgai čia gyveno ir birželio pradžioje mirusi jos mama Dalia Sruogaitė.
Veriantis Aušrinės žvilgsnis iš anapus stalo su daugybe preciziškai nudrožtų pieštukų ir švariais popieriaus lapais, santūri kalbos maniera ir retas šypsenos šešėlis – jaučiuosi atėjusi pas mokytoją, bet tokią, kuriai nebijai prisipažinti, kad neišmokai užduotos pamokos...
– Ar viskas, apie ką kadaise svajojote, išsipildė?
– Svajojau apie merginų regio grupę – pavyko. Mano idėja buvo tokia, kad visos turi ir groti, ir dainuoti. Ir jokių vyrų grupėje.
– O svajonių darbas?
– Studijavau literatūrą – siekiau magistro laipsnio. Irgi pavyko.
- Prasiveržė senelio genai?
– Iš dalies. Gerai rašo mano dukra Alina. O mama Dalia Sruogaitė prieš porą metų atsisėdo prie kompiuterio ir parašė atsiminimus apie bėgimą iš Lietuvos, karo metus, pokarį. Dėl savo šviesios galvos ir puikios atminties ji buvo tikras lobis muziejininkams. O aš per savo gyvenimą girdėjau šimtus gerų istorijų, bet užrašyti jų neturiu didelio noro... Geriau jau skaityti, tačiau skaitau nelietuviškai, be to, ne tiek ir daug. Daugiau laiko praleidžiu žiūrėdama gerus filmus, turiu didelę jų kolekciją, vis ką nors įdomaus atsiunčia JAV gyvenantis brolis. Anksčiau, Amerikoje, mane supo muzika, dabar – filmai.
– Visada įsivaizdavote save mokytoja, dėstytoja?
– Ko gero. Kai gyvenau Čikagoje, dėsčiau gimnazijoje, kai persikėliau į Niujorką – vyrų kalėjime. O dabar dėstau anglų kalbą patiems įvairiausiems žmonėms.
– Dirbti kalėjime jaunai žaviai moteriai turbūt reikėjo drąsos?
– Kai subyrėjo muzikos grupė, ieškojau darbo. Radau skelbimą laikraštyje, kad ieškoma dėstytoja dirbti su žmonėmis, nebaigusiais vidurinės mokyklos, tik kur – nebuvo nurodyta... Atėjus į pokalbį pasakė, kad darbas – vyrų kalėjime. Iškart dingtelėjo: tai, ko gero, bus saugiau nei mano ankstesniame darbe – prieš tai dėsčiau Čikagoje, gimnazijoje, kur mokėsi tik juodaodžiai, o tarp jų buvo ir linkusių nuolat nusikalsti.
Merginos irgi nebuvo pavyzdingos mokinukės. Pamenu, pastebėjau padidėjusį vienos keturiolikmetės mokinės pilvą, paklausiau, gal nėščia, o ji tik gūžtelėjo pečiais: „Jo, čia jau antras!“ Toje gimnazijoje vis apsilankydavo policija ir vis ką nors išsiveždavo, taigi pamaniau, kad vyrų kalėjime bus net saugiau... Taip ir buvo – dirbau keliuose vyrų kalėjimuose. O moterų kalėjime ilgai neišbuvau.
– Kodėl?
– Su vyrais daug lengviau bendrauti. Buvau baltoji moteris, kaliniai – daugiausia juodaodžiai ar kitų rasių atstovai, taigi jie mane labai gerbė už drąsą. O moterų kalėjimuose milžiniškas psichologinis krūvis, nes kalinės moterys turi daug daugiau problemų, pradedant paliktais vaikais, baigiant mylėtais vyrais ar sąvadautojais. Dauguma jų palūžusios, nevaldo emocijų. Be to, moteriai patekti į kalėjimą palyginti sunku, taigi, ten kali ne pačios mieliausios būtybės... Su vyrais man nebuvo sunku.
– Net iš pradžių?
Su savo studentais kaliniais kalbėdavausi kaip su bet kuriais kitais žmonėmis, ir jie ilgainiui įsišnekėdavo apie gyvenimą – išgirdau begalę jaudinančių istorijų.
– Pamenu pirmąją darbo dieną: mane veždamas šefas vis atsargiai klausinėjo, kaip aš jaučiuosi, koks mano požiūris į žmones, sergančius AIDS. Pasirodo, tame kalėjime visi kaliniai ta liga sirgo... Tada buvo 1989-ieji, apie AIDS nebuvo labai daug žinoma, tačiau Niujorke jau visi turėjome ja susirgusių pažįstamų. Na, o tame kalėjime vėliau visi mano studentai mirė.
Ir ten, ir kitur su savo studentais kaliniais kalbėdavausi kaip su bet kuriais kitais žmonėmis, ir jie ilgainiui įsišnekėdavo apie gyvenimą – išgirdau begalę jaudinančių istorijų. Turbūt išmokau daugiau nei jie. Man ten buvo gyvenimo mokykla, jiems – literatūros ir kūrybinio rašymo pamokos...
Kas antrą mėnesį leisdavome kalinių kūrybos žurnalą: jį redagavau, pasitaikydavo ypač gabių žmonių – pora jų tikrai būtų galėję tapti rašytojais, jų gebėjimai mane išties stebino. Bet laikui bėgant supratau, kad kalėjime dirbti man jau per sunku, pradėjau mokyti anglų kalbos naujuosius emigrantus. Prieš tai dar juk į anglų kalbą verčiau Balio Sruogos „Dievų mišką“ – visos mano buto sienos buvo nukabinėtos nuotraukomis. Tad pasijusdavau iš vieno kalėjimo grįžusi į kitą: romano tematika sunki, konclagerio gyvenimas, o kur dar ypatinga leksika, visokie Sruogos „klipatos“ ar „ruskeliai“ – kaip juos išversti į anglų kalbą? Kaip perteikti tos knygos skonį? Ironiją, kalbos vingrybes, ritmiką? Dirbau trejus metus.
– Anksti paragavote tikro gyvenimo: matėte daug jo pusių, ne tik teigiamų...
– Bet aš ir pati niekada nebuvau labai geras vaikas. Išėjau iš tėvų namų ir pradėjau gyventi savarankiškai, kai tik suėjo aštuoniolika. Namie man buvo sunku, tėvai dažnai kraustėsi, kas porą metų turėdavau adaptuotis vis naujoje mokykloje, be to, jaučiausi visai kitokia nei jie – buvau jau iš kartos, kuri augo ir gyveno su šūkiu: „Sex & Drugs & Rock & Roll.“ Tėvams tada buvo svarbu lietuvybė, o man – būti „amerikone“: laisva, hipiška, protestuojančia prieš karą ir neteisybę, pasinėrusia į patinkančią muziką. Buvau kaip reikiant pasiutusi... Turbūt todėl ir labai jauna ištekėjau – kad galėčiau gyventi savo gyvenimą.
– Ne iš didelės meilės, o iš laisvės poreikio?
– Būtent. Mano pirmasis vyras lietuvis buvo kariškis – jį perkėlė į Arizonos valstiją, ten baigiau universitetą, o po kelerių metų išsiskyrėme. Buvo hipių laikai, rengėmės pagal tuometinę madą, kuriai dar įtaką darė Arizonos indėnų stilius: pamenu, audavausi aukštus mokasinus, nešiodavau daug indėniškų papuošalų.
– Bet... Gal kažkada svajojote: bus šeima, vaikų?
– Ne! Niekada nenorėjau vaikų dėl vienos priežasties: žinojau, kiek tėvai kentėjo dėl mano ir brolio paauglystės nuotykių, tad visai netroškau to išgyventi pati. Bet kai suėjo 35-eri, staiga su tuometiniu vyru, muzikantu ir dailininku, nusprendėme: reikia vaikų! Prieš tai vartojau narkotikų, nebuvau abstinentė, taigi nerimavau, ar pavyks išsivalyti organizmą. Bet abu nutarėme: su narkotikais baigta! Laikėmės vienas kito. Kaip tik tada su grupe išvažiavome gastrolių, pasikeitė aplinka, labai sunku nebuvo. Ir netrukus gimė dukra Alina. Laikotarpis buvo įdomus – dažnai keliaudavau su grupe, tad dukrą dažniau prižiūrėdavo vyras.
– Motinystė jus kaip nors pakeitė? Gal tapote ramesnė, sėslesnė?
– Ne, niekaip! Ir toliau grojau savo grupėje, daugelis jos narių moterų gyveno kartu su mumis, taigi vis kas nors galėdavo pabūti su dukra, jei norėdavau kur nors ištrūkti. Mes išsilaikėme aštuonerius metus, gastroliavome po Karibų salas, po Ameriką. Buvome unikalios – penkios baltosios moterys grojo juodaodžių muziką! Reklamavomės taip: „All white, all female reggae group.“
– Jums sekėsi?
Mes galėjome kalbėti apie moterų problemas – ką šiais laikais reiškia būti moterimi. Grupei atidaviau labai daug širdies, todėl kai ji iširo, buvo sunku.
– Niujorke mūsų klausydavosi pilnos salės, šiltai priėmė Jamaikoje, regio tėvynėje. Tai buvo disko laikai, tik disko mums nebuvo įdomus, o regis – politinė muzika. Mes galėjome kalbėti apie moterų problemas – ką šiais laikais reiškia būti moterimi. Grupei atidaviau labai daug širdies, todėl kai ji iširo, buvo sunku. Žinote, netgi sunkiau negu skyrybos su vyrais! Nors su Alinos tėčiu išsiskyrėme, kai jai tebuvo ketveri, puikiai pasidalijome rūpinimąsi dukra: vieną dieną ji būdavo pas mane, kitą – pas savo tėvą. Su juo mes gražiai draugavome, bendravome, palaikome ryšius iki šiol.
– Bijojote tokių pat maištaujančių vaikų, kokia buvote jūs. Turėjote bėdų dėl dukros?
– Buvau pasirengusi viskam. Kadangi paauglystėje pati buvau pabėgusi iš namų, tėvai ieškojo su policija, nebuvau pavyzdingo elgesio vaikas, manęs jau niekas nebegalėjo šokiruoti: nei įvairiaspalviai plaukai, kaip kažkada mano, nei pašėlęs maištingas charakteris. Bet Alina buvo visiškai kitokia nei aš paauglystėje – rami ir gera. Ji atkakliai siekė šokėjos karjeros, lankė specialią Menų gimnaziją, daug dirbo. Šįmet Motinos dienos proga gavau gražų laišką – ji rašė, kiek daug iš manęs išmoko, ir visa tai stengiasi perteikti savo beveik trejų metų sūnui. Tai man didelis komplimentas.
– Buvote iš tų gerų mamų, kurios vakarais vaikams skaito arba seka pasakas?
– Vieną vasarą, kai Alina išvažiavo į stovyklą, įrašiau į kasetę visą graikų mitologiją. Dukra klausydavosi mitų prieš miegą ir jie taip ją sužavėjo, kad turėjau pažadėti: kai baigs gimnaziją, važiuosime į Graikiją. Taip ir padarėme.
– Jus kaip nors veikė giminės istorija?
– Buvau labai artima su močiute Vanda Sruogiene – istorike. Kurį laiką net gyvenau su ja, o ne su tėvais, jos paveikta net norėjau tapti archeologe. Žinojau, kad ji labai mylėjo Balį, kito vyro nė nemėgino ieškoti. Tai dramatiška meilės istorija: išėjęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Balys Sruoga taip ir nespėjo susitikti su pasitraukusiomis į Vakarus, o paskui į Ameriką žmona ir dukra. Aš gimiau praėjus metams po jo mirties Vilniuje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pianistė Ksenija Knorre: prisijaukinusi vienatvę
– Prieš penkiolika metų atsikraustėte į Lietuvą. Apsispręsti turbūt nebuvo lengva?
– Mama gyveno Čikagoje, aš – Niujorke. Nė viena nenorėjome važiuoti pas kitą, tad nutarėme pamėginti kitą variantą – Lietuvą. Kai atvažiuodavome sovietmečiu, čia turėdavome daug draugų. Atrodė, bus paprasta. Bet nebuvo.
– Kodėl? Buvo sunku save išsirauti ir persodinti?
– Todėl, kad svečiuotis ir gyventi – ne vienas ir tas pats. Niekas mūsų čia labai nelaukė. Visi turėjo savo gyvenimą, savo vaikystės draugų, savo bendravimo ratą. O mano jaunystės draugės liko Amerikoje. Retkarčiais važinėjome vienos pas kitas, paskui atsirado pora draugių ir Lietuvoje, tik kad jos labai užimtos, dar dirba, nors ištaikome kur nors nueiti. Iškart pradėjau dėstyti tuomečiame Pedagoginiame institute, atsirado privačių studentų, o dabar anglų kalbą dėstau dar ir Vilniaus dizaino kolegijos studentams. Taigi turiu, su kuo pasijuokti! Pastebėjau – pas mane pasilieka tik linksmi ir malonūs studentai, o nemalonūs kažkur dingsta!
– Kartais vaikus išauginusios ir išleidusios į gyvenimą, savais vyrais nusivylusios lietuvės sako, kad vargu, ar jų gyvenime bebus kas gražaus...
Kartais, kai norisi nuo visko atitrūkti, užsidedu ausines, įsijungiu gerą filmą ir panyru į absoliučiai kitą pasaulį, kuriame vėlgi pilna naujų įspūdžių.
– Aš niekada taip nemaniau. Mano dienos pilnos įspūdžių: net jei niekur neinu, jų atneša įdomieji mano studentai, su kuriais kalbamės apie viską, nes juk mokau šnekamosios anglų kalbos.
Kartais, kai norisi nuo visko atitrūkti, užsidedu ausines, įsijungiu gerą filmą ir panyru į absoliučiai kitą pasaulį, kuriame vėlgi pilna naujų įspūdžių. Arba keliauju. Su dukra mes keliautojos, kažkada skaičiavau, kad apkeliavau daugiau kaip 40 šalių, kai kuriose buvau po kelis kartus.
– O kur norisi grįžti?
– Kai gimė anūkas – į Niujorką. Skrendu ten mažiausiai triskart per metus. Nors tas miestas kadaise mane išsunkė: jis brangus, jame labai sunku gyventi, jis tarsi iščiulpia iš tavęs visas jėgas. Jam atidaviau 25 savo gyvenimo metus, bet turėjau tikslą. Jei neturi didelio tikslo, kraustytis į Niujorką – visiškas absurdas. Mano tikslas tada buvo muzika, muzikos grupė. Aš jį pasiekiau. Be to, kaip sakė Frankas Sinatra, jei tau pasisekė Niujorke – pasiseks visur...
Prieš išvažiuojant į Lietuvą man Niujorke pasidarė itin sunku. Supratau, kad ilgiau jame nebeištversiu, ir kai tik Alina baigė gimnaziją, kitą dieną išskridome į Lietuvą. Paskui iškart – į Graikiją, kaip buvau jai žadėjusi. Alina Lietuvoje ištekėjo, išsiskyrė, kurį laiką gyveno įvairiose Europos šalyse, galiausiai įsikūrė savo vaikystės mieste Niujorke. O šokėjos karjera kažkada po traumos baigėsi – dabar ji pradėjo naują gyvenimą: vadovauja vienam Niujorko vaikų klubui, kur vaikai supažindinami su kūryba ir menu, ir jai tai labai prie širdies.
– Įtariu, ko jums šiek tiek trūksta: Vilniaus kavinės nusėstos dvidešimtmečių, o brandesnio amžiaus dama, užsukusi ten vakare, pasijunta, kaip ne laiku į paauglių vakarėlį atėjusi teta...
– Taip, sutinku. Kitose pasaulio vietose vis vien surasi savo amžiaus žmonių, o čia... To tikrai trūksta. Už kampo – Vilniaus gatvė, kurioje pilna barų, bet į juos neinu.
– O vyrai? Sulaukiate komplimentų?
– Žinote, aš nieko neieškojau. Taip, Amerikoje lengviau susipažinti, daug lengviau bendrauti, bet čia visai nenorėčiau turėti seną lietuvį vyrą... Gyvenu gana uždarai, bet puikiai jaučiuosi. Namie dažniausiai ramu ir tylu – dabartinė negyva elektroninė muzika man neįdomi, geriau jau užsidėsiu ausines ir pabėgsiu į kitą, kino, pasaulį...