Žinoma baleto šokėja Beata MOLYTĖ (39) pradeda naują gyvenimo etapą. Po 18 metų palieka Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir visą dėmesį skirs spektakliams, kuriuose šoka, bei savo vardo baleto mokyklai.
Ar balerinos skausmingiau jaučia bėgančius metus už kitas? Vien todėl, kad jų kūnas – darbo įrankis?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad metai nieko nereiškia, – be abejo, yra fiziologinių pokyčių, bet jei savo formą palaikai, jei prižiūri, puoselėji kūną, nesijauti blogai. Tačiau tai – kiekvienos dienos darbas. Aišku, ačiū amžinatilsį tėveliui – iš jo paveldėjau neblogus genus: ir ūgį, ir lieknumą.
Tai mėnuo atostogų atsipūtus, be jokio judėjimo salėje jums, ko gero, prabanga?
Maždaug penkerius metus neturėjau jokių atostogų. Pernai vienu metu rengiau du pagrindinius vaidmenis Anželikos Cholinos spektaklyje „Idiotas“ ir jaunos choreografės Aušros Krasauskaitės spektaklyje „Karmen“ – tada ir supratau, kad be poilsio neišsiversiu. Poilsio reikia ne tik kūnui, bet ir smegenims. Tos dvi savaitės visiškai atsiribojus nuo darbo, atostogos su vyru ir sūnumi man buvo tikrai didžiulis įvykis! Nes šeimai mamos, kuri yra šokėja, visada trūksta... Mūsų sūnui Leonardui greitai bus dvylika, jis krypsta į dailę ir muziką – nors šokiui turi visus duomenis, kol kas sako „ne“.
Per tiek metų turbūt ir vyras Renaldas apsiprato, kad savo planus visada tenka derinti prie jūsų?
Turiu labai supratingą vyrą ir jam esu be galo dėkinga už begalinį pasiaukojimą šeimai. Bet turbūt ir aš taip pat aukočiausi, jei reikėtų.
Aplink pilna pavyzdžių, kai iškilus sunkumų gyvenime vyrai paprasčiausiai pabėga... Arba išyra iki tol laikytos idealios šeimos.
Mano vyras dirba didžiulį darbą ne tik darbe, bet ir namie. Kai aš lakstau iš salės į salę, dažnai būnu kelyje iš taško A į tašką B, jis man padeda, supranta, palaiko, dažniausiai ir sūnumi pasirūpina, kol grįžtu į namus. Metams bėgant, tik stiprėja, o ne silpsta mūsų ryšys. Mūsų gyvenimas nėra vien tik pasaka – kartu esame išgyvenę ir sunkesnių momentų, bet būtent po visų išbandymų suvoki dviejų žmonių sąjungos prasmę. Dabar mes galime kalbėtis apie tai, ką anksčiau nutylėdavome, stengiamės vienas kitą išklausyti, vienas kitam patarti. Niekada nebuvo taip, kad ėmiau, supykau, trenkiau durimis ir išėjau. Didžiausia bėda, manau, yra ta, kad žmonės nemoka bendrauti – dažnai bijo vienas kitam ką nors pasakyti. O juk Dievo dovanos, kuriomis turime naudotis, yra matyti, užuosti, jausti, suprasti, kalbėti... Kai tampame tėvais, vėl ateina naujas etapas – mokymosi būti mama ar tėčiu. Aš ir sūnui sakau, kad jis – mano gyvenimo universitetas. Nė viena nežinome paslapties, kaip užauginti vaiką, kad jis taptų doru, geru, sveiku žmogumi. Belieka daug su juo kalbėtis. Ir tada matai, kad kartais net po kažkelinto karto jis priima tavo žodžius ir susimąsto.
Kai kurios balerinos bijo susilaukti vaikų, kai kurios tuos planus nukelia karjeros pabaigai, o jums nekilo tokių minčių?
Gal kam nors nuskambės juokingai, bet aš nesu karjeros žmogus. Taip, mūsų profesija subtili, o profesinis kelias nėra ilgas, bet niekada specialiai neplanavau, kad dabar – darbas, paskui – vaikas. Vaiko atėjimas – nenusakomas dalykas, man tai – gyvenimo prasmė, džiaugsmas ir pats svarbiausias darbas. Kartais grįžtu namo, Leonardas jau būna lovoje, manau, kad jau miega, bet jis visada laukia manęs ir pašaukia: turime ritualą pasišnekėti prieš miegą apie paprastus gyvenimiškus dalykus. Mes šeimoje visi labai daug šnekamės.
Visi jūsų vaidmenys – dramatiški, o herojės – stiprios: Ana Karenina, Nastasja Filipovna, Barbora Radvilaitė, Karmen. Joms sukurti reikia ir stiprybės, ir gyvenimiškos patirties, ar ne?
Manau, kad taip. Turbūt nebūčiau jų suvaidinusi be tam tikrų savo patirčių. Matyt, viskam ateina laikas, kiekvienas artistas su tam tikrais vaidmenimis ir pats užauga. Todėl norėtųsi, kad talentingais žmonėmis pasitikėtų ir duotų jiems reikšmingų vaidmenų, nes jie leidžia visapusiškai tobulėti. Kartais gaila, kad talentingas artistas lieka beveik nematomas – šoka ir prašoka visą gyvenimą, o juk kiekvienas pagrindinis vaidmuo – didžiulis įvykis biografijoje.
Jei tave pastebi, vėliau įvyksta grandininė reakcija – bet juk gali ir nepastebėti.
Čia jau režisierių, choreografų įžvalgos. Kartais jie rizikuoja, pasirinkdami mažai žinomą žmogų.
Prieš aštuonerius metus Anželika Cholina jus, nelabai žinomą Klaipėdos baleriną, pakvietė atlikti Anos Kareninos vaidmenį. Ir jūs sušvitote...
Nesijaučiu ypatinga, išskirtinė. Esu dėkinga savo mokytojai Anželikai, kuri manimi labai pasitiki, vis dar man leidžia ieškoti ir tobulėti, atrasti savyje naujų spalvų. Pastarosios suvaidintos herojės – Karmen ir Nastasja Filipovna – nėra mano vidaus vaidmenys – jie tolimesni mano prigimčiai nei Ana Karenina. Ji man buvo moteriškesnė, artimesnė, o anos dvi lyg ir tolimesnės. Bet, kai pagalvoji, juk visi turime labai daug savybių, kuriomis nesinaudojame realiame gyvenime ir net neįtariame jų turį. Kartais vaidmenys, kurių šiek tiek bijai, tarsi kažką viduje „atrakina“ ir išleidžia į laisvę, naujas sau pačiai savybes tarsi ištransliuoji ir, jei tai pavyksta, jautiesi laiminga. Tai, aišku, didžiulis juodas darbas. Ilgai buvau tapatinama su Ana Karenina ir net pati maniau, kad „Idiote“ nesugebėsiu nuo jos atsitraukti, kai reikėjo prisijaukinti Nastasją Filipovną. Bet reikėjo tiesiog nebijoti. Juk scenoje gali daryti viską. Net būti stipri, valdinga, seksuali – kaip Karmen. Kai baisu, kai negera ant širdies dėl kokių nors gyvenimiškų problemų, o vis tiek reikia eiti į sceną, tiesiog sau pasakau, kad turiu papasakoti žmonėms istoriją – savo herojės istoriją. Dėl to juk ir esu scenoje, dėl to ir šoku, nes man tai labai patinka. Padeda ir muzika – kai stoviu, laukdama savo išėjimo ir girdžiu orkestrą, mane ta muzika tiesiog užburia. Aušros Krasauskaitės spektaklis, už kurį ką tik gavo Auksinį scenos kryžių, kitoks, nei esame pratę įsivaizduoti, bet aš iš jos ir tikėjausi kitoniškumo.
Kokia esate pedagogė? Švelnesnė? Griežtesnė? Esate pasakojusi, kad kadaise net nebaigėte M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėl pedagogų patyčių.
Stengiausi būti kitokia nei tie žmonės, kurie mokė mane. Nemanau, kad muštras, gąsdinimai grūdina, – viską galima daryti paprasčiau ir žmogiškiau. Bandau pasibelsti į kiekvieno vaiko širdį kalbėdamasi su juo, daug aiškindama, mes galime apsikabinti, galime pasilikti po pamokos pasišnekėti. Stengiuosi niekada nekelti balso – mergaitės žino: jei mokytoja sukryžiuoja rankas ir tiesiog tyli, vadinasi, ji pyksta, reikia tylos ir susikaupimo. Man nereikia rėkti, trankyti durimis. Aišku, būna, kad vaikai išveda iš kantrybės, kai kartoji viską po šimtą penkis kartus, – bet tada gali išeiti už durų, įkvėpti, iškvėpti ir sugrįžti. Su savo mokinėmis daug kalbamės apie viską, ne tik apie šokį: paliečiu ir patyčių, ir vienišumo temą, nes yra tylių, uždarų mergaičių, kurios viską išgyvena savyje, – stengiuosi, kad jos išsikalbėtų, kad būtų draugiškos, nepasiduotų iš suaugusiųjų pasaulio besiskverbiančiai konkurencijai. Pamenu, kartą pasakiau, kad scenoje vyksta stebuklai, ir paklausiau vaikų, kas, jų nuomone, juos kuria. Po ilgos tylos viena nedrąsiai spėjo: „Tai gal mes?“ Taip, pasakiau – jūs juos kuriate, kaip ir kiekvienas artistas scenoje. Man smagu žiūrėti, kaip vaikai tobulėja, skleidžiasi, įdomu, ką išsineša iš mano pamokų apie tas stebuklingas teatro paslaptis.
Pati buvote jautrus vaikas?
Buvau kaip kempinė – sugerdavau visas blogas aplinkinių emocijas ir tylėdama, niekam nesipasakodama, išgyvendavau. Būdavo labai skaudžių momentų. Antrą kartą nebenorėčiau patirti to, ką patyriau mokydamasi baleto. Apskritai paauglystė buvo labai sunkus metas dėl šeimos dramų. Nešiau ne pagal metus sunkią naštą. Kai man buvo tiek, kiek dabar mano sūnui, mirė tėtis, vėliau sunkiai susirgo mama. Ketverius metus vakarais aš kasdien verkdavau... Atrodė, kad viskas slysta iš po kojų, negali nieko sukontroliuoti ir į nieką atsiremti. Išverti padėjo tik tikėjimas, kad bus geriau, – aš juk esu labai užsispyrusi. Kai tik situacija vos vos pagerėjo, pasiryžau išvažiuoti į Klaipėdą. Man buvo devyniolika... Laikui bėgant išmokau savęs neeikvoti žmonėms, kuriems manęs visai nereikia, išmokau pasakyti: „ne“, nebijoti išreikšti savo nuomonės, o anksčiau to tikrai nemokėjau. Dabar stengiuosi, kad aplink mane būtų tie žmonės, su kuriais turiu apie ką kalbėtis.
Bet vėliau, po visų negandų, juk pasijutote stipri?
Niekada apie tai negalvojau. Stengiausi tiesiog būti gera, suprasti kiekvieną žmogų. Nors juk visi mano vaidmenys tokie, kad miršti ir vėl prisikeli... Kaip ir kiekvienai dienai prasidėjus nežinai, kaip ji pasibaigs. Juk dažnai gyvenimas sugriauna mūsų planus.
Nelabai seniai porai metų buvote grįžusi į Vilnių su šeima, bet nepasilikote. Kodėl?
Vilnius man neprilipo, nors visą vaikystę ir paauglystę juk praleidau jame. Ten daug žmonių savuose „burbuluose“, daug tuštybės, daug kažkokios pilkumos. Atvažiuoti, pabūti – gerai, bet visą laiką gyventi geriau Klaipėdoje. Persekioja ir liūdni prisiminimai, ten palikta per daug skausmo. Nori nenori vaikštai tomis pačiomis gatvelėmis, matai tokius pačius vaizdus... Kita vertus, per tuos dvejus metus Vilniuje sutikau labai daug išmintingų žmonių, pasisėmiau daug kultūros, pamačiau daug kitų menininkų darbų.
Merginas, moteris dar mokote ir flamenko. Jos ateina gerai praleisti laiko?
Ne tik, nors daugumai tai gera nuobodaus sporto klubo alternatyva. Yra tokių, kurios po vienos ar dviejų pamokų susiima už galvos ir tikina, kad joms nepavyks, o paskui po metų ar dvejų matau, kaip jos šoka, – žiūriu ir stebiuosi! Net konkursuose jos nustebina teisėjus, bet svarbiau, kad nustebina ir nudžiugina savo vaikus ar net anūkus. Reikia suprasti, jog pirmiausia šoki sau ir dėl savęs, tu net negali įsivaizduoti, kiek klodų savyje atveri ir atversi, kiek emocijų patirsi!
Daugiau informacijos apie šokio spektaklį „KARMEN“ rasite čia: http://klaipedosmuzikinis.lt/blog/spektaklis/2276/
