Šiauliečių baidarininkų Aurimo Lanko (31) ir Edvino Ramanausko (31) kelio į Rio olimpines žaidynes ir išsvajotus bronzinius medalius nepavadinsi tiesiu: baigę mokyklas ir metę irklus, į didįjį sportą jie grįžo tik baigę studijas universitetuose, sukūrę šeimas ir paragavę paprasto – ne sportininkų – gyvenimo.
Pagaliau atėjo metas pasimėgauti atostogomis, kai nereikia galvoti nei apie irklus, nei apie didelius siekius?
Edvinas: Mūsų atostogos visada truputį kitokios nei visų: per sezoną susikaupia įvairiausių buitinių, šeimos reikalų, darbų, kuriuos reikia nudirbti, tad atostogos būna aktyvios.
Aurimas: Po olimpiados stengiuosi nieko nedaryti – bandau išvėdinti galvą, pailsėti nuo fizinio ir emocinio krūvio. Pastarasis mūsų sezonas prasidėjo labai anksti: gruodžio mėnesį važiavome į stovyklą Izraelyje, nuo tada poilsio ir nebuvo.
Visus tuos mėnesius iki olimpiados dirbote dėl medalių?
Aurimas: Spaudimas ir tikslų kėlimas labiau jautėsi iš šalies. Bent jau aš prieš startą bandžiau įsivaizduoti, kad tai – eilinės varžybos, kurios vyksta Šiauliuose ir kuriose nedalyvauja jokie tituluoti sportininkai. Nuteikinėjau save, kad turime plaukti, kaip galima geriausiai, aplenkti kuo daugiau varžovų ir laimėti. Manau, tai buvo vienas iš faktorių, padėjusių mums prasibrauti ant prizininkų pakylos.
Edvinas: Kiekvienas sportininkas turi savus dirgiklius, kuriuos reikalui esant reikia įjungti ar išjungti, kiekvienas turi savų būdų nusiraminti, susikaupti. Man olimpiadoje svarbiausia buvo nugalėti save, susitvarkyti su savo emocijomis, neramiomis mintimis.
Psichologinis savęs suvaldymas ir žinojimas „tu gali“ daug ką lemia. Artėjant startui atsiranda daugiau jaudulio, streso, su jais – ir erzelio, todėl prieš svarbias varžybas nėra paprasta susikalbėti ne tik su savimi, bet ir aplinkiniais. Kiekvienas žodis gali suerzinti, supykdyti...
Aurimas: Kad būtų ramiau, Edvinas išjungė telefoną, o aš džiaugiausi draugų, artimųjų palaikymo žinutėmis, raginimais išlaisvinti savo mintis, patikėti, kad medaliai – mūsų jėgoms. Prieš olimpinį finalą nakvojome skirtingose vietose, išvakarėse net nekalbėjome apie varžybas. Juk kiekvienas žinome, ką turime daryti, irklavimo technikos, taktikos aptartos šimtus kartų.
Su savimi sunku susitvarkyti, o jei dar reikėtų ką nors kitą raminti... Nusprendėme nesimaišyti vienas kitam po kojomis. Juokaujame, kad su savo žmonomis praleidžiame mažiau laiko nei vienas su kitu, tad normalu, kad tarp mūsų ir buitinių nesutarimų kyla, ir susibarame dėl smulkmenų, ir susiginčijame, tarkime, kodėl šitas puodelis toks, o ne kitoks. Bjauriausia, kad susiginčiję niekada vienas kitam nenusileidžiame (juokiasi).
Edvinas: Porininkai nebūtinai turi būti draugai. Apskritai nėra teisingos ir visiems tinkančios formulės, kaip siekti gerų rezultatų: skirtingi žmonės, skirtingi charakteriai, skirtingos situacijos. Jei su partneriu deri sporte, visai nereiškia, kad derėsi ir gyvenime, nors mums su Aurimu pasisekė – esame geri bičiuliai.
Kiek laiko esate porininkai?
Aurimas: Beveik dvidešimt metų, tiesa, su pertraukomis. Man irklavimo toli ieškoti nereikėjo – mano tėvas iki šiol dirba treneriu. Talkšos ežere irkluoti pradėjau vienuolikos – vasaromis nebūdavo ką veikti, tad atėjau prastumti laiko. Tada tikrai dar negalvojau apie rimtus sportus, juo labiau kad beveik visi vaikai irklavimo mokykloje buvo bent penkeriais ar šešeriais metais vyresni už mane. Kai po metų į bazę atėjo Edvinas ir dar keletas vaikų, prasidėjo rimtesnės treniruotės.
Edvinas: Mano mama – taip pat buvusi irkluotoja, nors pirmą kartą mane į baidarę įsodino draugo tėtis. Tąkart pairklavome, pažaidėme, o paskui jis pasiūlė nuvežti mus pas trenerę. Taip atsidūriau irklavimo bazėje. Pradėjęs irkluoti dvi savaites į vandenį krisdavau po penkis kartus per dieną – turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol raumenys, visas kūnas priprato prie naujo užsiėmimo. Daug kam atrodo, kad viskas paprasta: atsisėdai ir irkluoji.
Aurimas: Galime lažintis: duosiu šimtą eurų tam, kuris pirmą kartą įsėdęs baidarėje išsilaikys bent dešimt sekundžių neišvirtęs. Gal pabandykime? Išsimaudysite – tai juk blogiausia, kas gali jums nutikti, o šimtas eurų dar niekam nepamaišė (šypteli).
Kada tapote profesionaliais sportininkais?
Aurimas: Tiesą sakant, aštuoniolikos ar devyniolikos savo karjeras apskritai nusprendėme baigti. Po mokyklos reikėjo rinktis gyvenimo kelią – sportą arba mokslus. Tuo metu buvome šešti pasaulyje tarp jaunių – visai neblogas rezultatas, bet už tai iš federacijos ir miesto valdžios tegavome po skėtį ir maikutę. Niekas mums nesiūlė: „Atvažiuokite į Vilnių, į sporto internatą, padėsime jums su studijomis, pragyvenimu – jūs tik sportuokite.“
Edvinas: Kai į tave žiūri kaip į tuščią vietą, bet kokia motyvacija išgaruoja. Juk kiekvienas sportininkas trokšta dėmesio, nori būti svarbus, laukia, kada jam pasakys: „Mes tau padėsime.“ Deja, dėmesys, kurios sulaukėme, buvo nulinis, todėl nusprendėme pasukti kitu keliu.
Aurimas: Edvinas Šiauliuose įstojo mokytis verslo administravimo ir vadybos, aš išvažiavau į Vilniaus universitetą studijuoti teisės...
Edvinas: Niekada negalvojau apie konkrečią profesiją – nenorėjau būti nei policininku, nei gydytoju, nei ugniagesiu. Man visada patiko viskas, kas susiję su sportu, bet po mokyklos daug nesvarsčiau: nenorėjau išvažiuoti iš Šiaulių, tad kas šovė į galvą, tą ir pasirinkau. O Aurimas turbūt nuo pirmos klasės svajojo būti teisininku...
Aurimas: Apie teisę per daug nesvajojau, įstoti į ją taip pat nelabai tikėjausi, nors sportuodamas visada rasdavau laiko pasėdėti prie knygų, pasimokyti. Kai sužinojau, kad įstojau, net šiek tiek pasimečiau: „O ką dabar daryti?“ Keletą mėnesių niekaip nesupratau, ką aš ten veikiu, svarsčiau, gal grįžti namo.
Vis dėlto studijas baigiau, o 2004 metais grįžau į Šiaulius. Pasiklausiau, kaip mano kurso draugai dirba po dešimt ar dvylika valandų už minimalų atlyginimą, ir nusprendžiau, kad visai to nenoriu. Vilniuje gyventi, pasirodė, per brangu, grįžau pas tėvus. Netrukus įsidarbinau į kredito uniją „Žemdirbio gerovė“, dirbu joje iki šiol – pradėjau nuo paskolų vadybininko darbo, dabar esu administracijos vadovas.
Kai grįžau į Šiaulius, nusprendžiau vėl paimti į rankas irklus. Po poros mėnesių treniruočių kažkokiose varžybose patekau į geriausiųjų ketvertuką. Parašiau Edvinui, kuris tuo metu gyveno Londone, sužinojau, kad ir jis kartais sportuoja.
Edvinas: Baigęs mokslus bandžiau susirasti darbą, bet nekonkretūs pasiūlymai už minimalius pinigus manęs neviliojo. Norėjosi ko nors daugiau, ir kai draugas pasiūlė atvažiuoti į Londoną, per daug nemąsčiau. Darbas nebuvo svajonių, bet neblogai mokamas. Anglijoje apsaugos darbuotojai dirba be pistoletų, ginklų, užtat – su šunimis.
Gavau licenciją, leidžiančią dirbti tokį darbą, nusipirkau dresuotą vilkšunį, gavau ir jam licenciją ir taip kartu keletą metų dirbome. Turėjau nuostabų, protingą šunį: jei patekdavome į konfliktinę situaciją, jis visada mane gindavo, o namuose tapdavo pačiu mieliausiu šeimos šunimi.
Londone praleidau ketverius metus. Prabėgus pusmečiui pajutau, kad norėčiau vėl irkluoti. Vos už pusvalandžio kelio nuo namų susiradau nedidelį irklavimo klubą, tapau jo nariu. Tiesa, tai buvo labiau ne sporto, o socialinis klubas: susirinkdavo senukai, vaikai, moterys, sėsdavo į valtis ir lenktyniaudavo – technika ir sporto aukštumos jų nedomino.
Užtat man buvo proga prisiminti įgūdžius, šiek tiek patobulėti. Dar po pusmečio dalyvavau pirmosiose nacionalinėse varžybose, vėliau jose dalyvaudavau kas mėnesį. Iš pradžių irklavimas man buvo hobis, papildoma veikla, mielas užsiėmimas, tačiau treniruočių daugėjo, ir man pradėjo visai neblogai sektis. Trumpam grįžau į Lietuvą, susitikau su Aurimu, pabandėme vėl kartu susėsti į baidarę.
Tada jau įsivaizdavote, kad už kelerių metų plauksite olimpinėse žaidynėse?
Aurimas: Apie kokį profesionalųjį sportą galima kalbėti, jei penkerius metus studentavau (juokiasi)?! Vis dėlto po truputį su Edvinu įsivažiavome, mums pradėjo visai neblogai sektis: 2010-aisiais buvome treti Lietuvoje, nusprendėme dar ir kitais metais pabandyti dalyvauti varžybose. Laimėjome Lietuvos čempionatą, kartu – galimybę dalyvauti pasaulio čempionate ir pakovoti dėl kelialapių į Londono olimpines žaidynes. Ten likome dvidešimt pirmi – kaip kažkas pasakė, sudalyvavome kaip turistai (juokiasi).
Edvinas: Tuo metu iki olimpiados mums buvo kaip iki mėnulio – jokių prošvaisčių (juokiasi). Kadangi dar gyvenau Londone, turėjau galimybę olimpines žaidynes stebėti gyvai. Ir jei tada kas nors man būtų pasakęs, kad kitoje olimpiadoje plauksiu ir aš, būčiau pirštą prie smilkinio pasukiojęs.
Aurimas: Juk buvome dvidešimt pirmi pasaulyje – kaip galima tikėtis dalyvauti olimpiadoje?! Nepaisant gana žemos vietos, gavome šiek tiek pinigų, už juos galėjome važiuoti į stovyklą Portugalijoje. Ir man, ir Edvinui tai buvo pirmoji stovykla užsienyje. Abu tuo metu dirbome: aš – Šiauliuose, Edvinas – Londone, todėl ne taip paprasta buvo abiem susiderinti ir ištrūkti iš darbų, bet nusprendėme pabandyti. Važiavome tik dėl smagumo: juk nemokamai, o ir įdomu pasitreniruoti su tikrais profesionalais. Nugaroje turbūt jau buvo kablys, kurį tereikėjo pajudinti...
Edvinas: Pasitreniravome rimtoje stovykloje su rimta kompanija ir rimtu treneriu, tad nenuostabu, kad jau kitose varžybose rezultatai šoktelėjo į mums neregėtas aukštumas. Vienose varžybose Londone net sugebėjau aplenkti Londono olimpinių žaidynių prizininką...
Dar važiuodami su žmona gyventi į Londoną žinojome, kad kada nors tikrai grįšime namo. Pasitaikė puiki proga. Ne visose varžybose sekėsi vienodai gerai, bet nuo 2013-ųjų vasaros prasidėjo mūsų kelias į Rio olimpines žaidynes.
Nepykite, bet klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad tas jūsų kelias buvo visai paprastas: pasportavote, metėte, vėl pasportavote ir štai jūs – treti pasaulyje!
Edvinas: Tik iš šalies atrodo viskas gražu ir paprasta. Aurimas į treniruotes skubėdavo prieš darbą, šeštą ryto. Aš, kad pasitreniruočiau, pusantros valandos sėdėdavau kamščiuose, tiek pat laiko trukdavo grįžti, kartais treniruotis tekdavo po naktinės pamainos...
O kaip prioritetus susidėlioti? Šeima, darbas, sportas – kas svarbiau?
Edvinas: Kaip gali nenukentėti šeima, kai tris savaites ari treniruočių stovykloje ir tik savaitę praleidi namuose? Keista, kad mūsų žmonos namų spynų nepakeitė (juokiasi). Žinoma, šeima – svarbiausia, bet tam, kad tai įrodytume, turime stengtis ne šimtu, o šimtu penkiasdešimt procentų.
Aurimas: Kol stengėmės dėl savo svajonės, namuose buvo visko – ir pykčių, ir nesutarimų. Suprantu mūsų žmonas: Edvinas turi du vaikus – aštuonerių Jurą ir dvejų Ridą, maniškiam Aretui – taip pat dveji, ir mūsų žmonoms visą laiką, kol rengėmės olimpinėms žaidynėms, teko laikyti visus keturis namų kampus, rūpintis absoliučiai viskuo. Parodykite man moterį, kuri nuoširdžiai tuo džiaugiasi.
Edvinas: Tie, kurie neturi šeimų, išvažiuoja dviem mėnesiams į Ameriką, kur puikios sąlygos, ir treniruojasi. Mums neišeina: jei išvažiuotume, žmonos turbūt karo kirvius iškastų.
Nors atlygis būtų to vertas...
Aurimas: Pasiekus tokių rezultatų, kokių su Edvinu pasiekėme per pastaruosius keletą metų, normaliai gyventi ir išlaikyti šeimą įmanoma, žinoma, jei tik nereikia turėti prabangių namų ir mersedesų.
Edvinas: Tačiau kol esi nulinis sportininkas, didelės pagalbos ir paramos tikėtis neverta – tu pats, savo jėgomis privalai pasiekti tam tikrą lygį. Reikia iškentėti laikotarpį, kai esi niekam neįdomus ir nereikalingas.
Aurimas: Vieni, deja, taip ir lieka vidutiniokai, kiti pasiekia daugiau. Tik pats žmogus gali nuspręsti, rizikuoti ar ne. Mums su Edvinu pasisekė todėl, kad į didįjį sportą grįžome ne tam, kad užsidirbtume, – juk nei apie olimpines žaidynes, nei tuo labiau – apie premijas ar sportininkų rentas negalvojome.
O po olimpiados naujų tatuiruočių neatsirado?
Edvinas: Dar ne...
Aurimas: Ant mano kūno kaip tik šiomis dienomis turėtų atsirasti (šypteli).
Nuguls dar keletas gražių ir įkvepiančių žodžių, kokie jau yra ant jūsų krūtinės?
Aurimas: Šįkart – ne, bet dar nenoriu sakyti, kas tai bus. O partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai „...ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį...“ yra skirti ne tik mano seneliui, kuris kadaise buvo ištremtas į Sibirą, bet ir mūsų dvivietei. Manau, tie žodžiai puikiai mums tinka.
Patriotizmas nuo sporto neatsiejamas?
Edvinas: Neatsiejamas ypač mūsų sporto šakoje, kur nėra nei komandų, nei klubų – sportininkai visuomet atstovauja savo šalims. Kiekvienose varžybose mes kovojame už Lietuvą, už savo šalį, už vėliavą, už save...