Avangardinio kino tėvą Joną MEKĄ (95) erzina net mintis lūkuriuoti ir dvejoti, kai galvoje kirba gera idėja. „Tiesiog imkite ir darykite!“ – ragina parodų kuratorius, poetas, rašytojas ir kino kūrėjas, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas „Žmonės UK“ žurnalas.
Jei jis būtų kruopščiai apgalvojęs kiekvieną savo žingsnį, Amerikoje taip ir nebūtų atsiradęs Antologijos filmų archyvas, Kino kūrėjų kooperatyvas bei „Film Culture“ žurnalas. Jis nebūtų susipažinęs ir bendradarbiavęs su tokiais genijais kaip Johnas Lennonas, Andy Warholas ar Salvadoras Dalí. Visa Meko karjera paremta paprastais principais – drąsa ir nuolatiniu darbu.
Meko nuopelnai Amerikos kultūrai nenuginčijami, tačiau jo vaikystė prabėgo ir charakteris susiformavo Lietuvoje. Gimė jis Semeniškiuose lyg koks kalėdinis stebuklas – Kūčių vakarą. Nors augo kaime, Meko kultūrinis gyvenimas toli gražu nebuvo skurdus. Anksti pradėjo rašyti poeziją (eiles rašė ir jo keturi broliai), o mokyklos metais jau redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“.
Maždaug tuo metu jis pirmą kartą pykštelėjo fotoaparatu. Tebesitęsiant karui pro Semeniškius žygiavo sovietų armijos kareiviai – paauglys Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kariškių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka taip niekada ir neišvydo dienos šviesos.
Po antrojo pasaulinio karo Mekas kartu su broliu Adolfu išvyko iš Lietuvos – ne vieną mėnesį praleido darbo stovykloje Vokietijoje, vėliau blaškėsi po Europą, galiausiai išplaukė laivu į išsvajotąsias Jungtines Amerikos Valstijas. Būtent čia jis atrado save kaip kino kūrėją. Praėjus dviem savaitėms po to, kai atvyko į Niujorką, Jonas pasiskolino pinigų, įsigijo 16 milimetrų filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo akimirkas. Ankstyvieji jo kurti pasakojamieji filmai iki šiol sulaukia tik pačių aukščiausių įvertinimų. Tačiau šiandien Mekas geriausiai žinomas kaip dienoraščio tipo filmų kūrėjas, svarbiausi iš jų – „Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Valdenas“, „Prarasta, prarasta, prarasta“, „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ ir „Zefyro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“. Avangardinio kino kūrėjui visa ne gėda prisipažinti, kad dienoraščio tipo filmus jis atrado visai atsitiktinai.
„Filmuoti pradėjau netrukus po to, kai apsigyvenau Niujorke ir įsigijau pirmąją „Bolex“ kamerą. Kadangi nežinojau, kaip kuriami filmai, rašiausi mažyčius scenarijus. Tai nebuvo normalūs scenarijai, jie buvo šiek tiek poetiški. Dėl nieko nesijaučiau užtikrintas, tiesiog filmavau. Troškau įvaldyti kamerą, perprasti jos galimybes. Kadangi įsitraukiau į žurnalų leidybą, visai nebeturėjau laisvo laiko ir negalėjau filmuoti ištisai. Taigi filmuodavau trumpas savo gyvenimo akimirkas. Maniau, kad aš tik praktikuojuosi, bet peržiūrėjęs medžiagą suvokiau, kad ji prilygsta dienoraščiui. Tad aš tiesiog tęsiau tai, ką pradėjau nesąmoningai“, – kalbėdamasis su amerikiečių žurnalistu juokėsi Mekas.
Retam menininkui teko įveikti tiek kliūčių, kiek Mekui, kad pasiektų savo tikslą. Spaustuvė, išleidusi pirmąjį „Film Culture“ numerį, padavė lietuvį į teismą, nes šis neturėjo pakankamai lėšų padengti visoms spausdinimo išlaidoms. Vėliau jis buvo suimtas, nes surengė tokių pogrindžio filmų kaip Jacko Smitho „Flaming Creatures“ ir Jeano Genet „Un chant d’amour“ viešas peržiūras. Nepaisant problemų su teisėsauga, Mekas nenuleido rankų ir toliau kovėsi už idėjas, kurios jam brangios. Jis tiki, kad tikram kūrėjui neturi rūpėti nei pinigai, nei kiti išoriniai dirgikliai. Svarbiausia – vidinis poreikis veikti.
„Kurkite filmus tik todėl, kad jaučiate privalantys tai daryti. Tuomet rasite kūrybos kelius, niekas negalės jūsų sustabdyti. Tiesiog paimkite kamerą į rankas ir filmuokite – tik pradėję filmuoti iš tiesų suprasite, ką norite sukurti, – jauniesiems kino kūrėjams pataria Mekas. – Tik nesistenkite būti kūrybingi. Jei kas nors filmą pradeda nuo kūrybos, tai jau kelio pabaiga. Reikia daryti tai, ką jauti, ko trokšti, ką žinai reikiant padaryti. Jei negalėsiu daryti to, ką noriu, mane reikės užrakinti psichiatrijos ligoninėje! Aš privalau veikti! Kūrybiškumas – visiška nesąmonė. Kam jis rūpi? Tiesiog imi ir DARAI. Taip buvo ir su mano pirmuoju vaidybiniu filmu „Guns of the Trees“. Parašiau jo scenarijų, viską kruopščiai planavau, bet vos tik pradėdavome filmuoti, turėdavau užmiršti scenarijų. Apskritai filmuodamas dažniausiai neturiu plano. Mano kinas labai asmeniškas – filmuodamas savo kasdienybę negaliu planuoti, nes niekada negaliu žinoti, kas nutiks. Aš ne Dievas. Viskas, ką galiu padaryti, tai tik stebėti realybę. Susikaupti ir atvira širdimi priimti viską, kas vyksta aplinkui.“