Australijoje gyvenanti lituanistinės mokyklos įkūrėja J.Kušeliauskienė: „Man svarbu išsaugoti savo šaknis“

Jūratė Kušeliauskienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-12-27 15:49
„Patriotiškumą lengviau išsaugoti gimtinėje nei svetur. Čia per vasario 16-ąją neskamba Lietuvos himnas, nevyksta tautiškumą skatinančių renginių. Pats arba prisiimi iniciatyvą, arba ne. Man visada buvo svarbu išsaugoti lietuvybę ir ją perduoti ne tik savo, bet ir kitų emigrantų vaikams“, – atvirauja Vakarų Australijoje gyvenanti Jūratė Kušeliauskienė, lituanistinės mokyklos „Baltų šalelė“ ir lietuvių bendruomenės įkūrėja.

Kokie vėjai anglų kalbos mokytoją atpūtė net į Australiją?

Taip, turiu anglų kalbos bakalauro laipsnį ir pedagogo kvalifikaciją. Praleidau dvylika nuostabių metų Rokiškyje, kur dirbau anglų kalbos mokytoja. Pati užaugau ir mokyklą baigiau Šilutėje (ten ir šiandien dar gyvena mano tėveliai), bet Rokiškis visada buvo man brangus miestas. Tai ne mano, bet mano mamytės ir dabar mano dukters Liepos gimtinė. Šį miestą pažinojau nuo vaikystės. Tai – mano senelių senas medinis namas Daržų gatvėje, viešnagės pas dėdes ir tetas, nuostabus ryšys su visu būriu pusbrolių ir pusseserių...

2016-aisiais būdama vieniša mama, mažėjant mokinių ir pamokų krūviui mokykloje, taip pat matydama gana liūdnas perspektyvas išlaikyti stabilias pajamas, išvykau gyventi į Vilnių. Gal tai buvo lemta – ten susipažinau su Dariumi. Jis tuo metu jau gyveno ir dirbo Australijoje. Darius per savo trijų mėnesių atostogas keliavo po pasaulį ir Lietuvoje lankė tėvelius (Australijoje žmonės, išdirbę vienoje darbovietėje 10 metų, gauna 9 savaites mokamų atostogų). Na, o po pusės metų pažinties mes susituokėme ir nusprendėme vykti gyventi į Australiją.

Ar nebuvo sunku tam ryžtis?

Jei atvirai, ryžtis išvykti nebuvo taip paprasta. Ypač mano vyrui. Matydamas mano artimą ryšį su šeima ir draugais, jis ilgą laiką net nedrįso liesti išvykimo temos. Darius labai nuogąstavo, kad galiu net nesileisti į kalbas. Bet aš niekada nemąsčiau ir neleidau artimiesiems galvoti tokiomis sąvokomis, kaip „palieku“, „išvažiuoju“. Tai tikrai man nebūtų suteikę nei daugiau drąsos, nei ryžto. Kadangi planavome susilaukti vaikų ir pertrauka mano karjeroje buvo neišvengiama, nusprendžiau priimti šį iššūkį ir išbandyti Australiją.

Neturime plano visam laikui pasilikti gyventi svetur, bet grįžti kol kas taip pat neplanuojame. Nors ir šiandien puikiai save įsivaizduoju gyvenančią Lietuvoje, ir tai mane labai šildo. Savoje gimtinėje ir žolė atrodo žalesnė, ir dangus mėlynesnis ir net duonos skonis kitoks...

Kiek laiko prireikė adaptuotis? Kokie iššūkiai laukė šioje šalyje ir kas buvo sunkiausia?

Po trejų su puse metų, praleistų Australijoje, vis dar adaptuojuosi. Gal šis procesas liks nesibaigiantis. Atvykus į Pertą, visus metus žiūrėjau tik LRT televiziją internetu, sekiau Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą. Kas vyksta mano gimtinėje – visas aktualijas, ko gero, žinojau net geriau nei gyvenantys Lietuvoje. Galėjau su artimaisiais diskutuoti visais aktualiais klausimais, nes domėjausi, kuo gyvena mano šalis ir mano artimieji. Ieškojau maisto produktų, kurie būtų tokio pat skonio, kaip Lietuvoje (beje, lietuviška duona pasiekia net Australiją ir jos visada yra ant mūsų stalo!).

Po metų susivokiau, kad tai man nepadeda visavertiškai gyventi čia ir dabar, kad esu jau nebe Lietuvoje, bet dar ir ne Australijoje, kad kabu kažkur ore. Ilgainiui supratau, kad bergždžiai ieškau Lietuvos Australijoje ir to artimo ryšio su žmonėmis, kurį turėjau Lietuvoje, tarp Australijos lietuvių. Tad pasukau kitu keliu – ėmiau domėtis Australijos istorija, žiūrėti australiškus dokumentinius ir meninius filmus (jie, beje, turi visiškai kitą problematiką lyginant su europietiškais filmais). Kasdien nepraleidžiu ir žinių, aktualijų laidų. Taip pat ėmiau domėtis pasaulio lietuvių veiklomis. Tai nepaprastai praturtino mano gyvenimą ir atvėrė kelius naujoms idėjoms.

Kas labiausiai stebino, buvo neįprasta susidūrus su svetima kultūra, tradicijomis... Kaip australai priima emigrantus?

Jau antrą dieną teko sėsti prie vairo ir važiuoti kairiąja eismo puse. Susivokiau, kad čia ne pėstieji, o vairuotojai turi pirmenybę gatvėje. Reikėjo priprasti nestabčioti pamačius pėsčiuosius priartėjus prie gatvės. Ne mažiau nustebau, kad mano septynmetė dukra, pasirodo, turi eiti į trečią klasę. O vasarą aštuntą valandą vakaro – jau tamsu. Ir laužų degti negalima dėl ypač didelio gaisrų pavojaus.

Valstybinių darželių Australijoje nėra. Vaikų priežiūra yra privataus verslo rankose. Vaikui diena kainuoja 100 dolerių ir daugiau.

2019 metų duomenimis, 7,9 milijono Australijos gyventojų yra gimę ne Australijoje. Aš niekada nejaučiau jokio priešiškumo, nes čia gyvena daug įvairių kultūrų žmonių ir jie yra tolerantiški vieni kitiems. Tai Australijoje įprasta, natūralu.

O kokie dalykai šioje šalyje labiausiai nudžiugino?

Kadangi čia puikios klimato sąlygos ir labai gerai sutvarkyta infrastruktūra, australai labai daug laiko praleidžia gamtoje. Parkuose įrengtos pavėsinės, iškylavimo vietos, kur galima išsikepti kepsnių ant grotelių. Visur – tvarkingi tualetai, paplūdimiuose – dušai. Parkuose švenčiami vaikų gimtadieniai, rengiami bendruomenių susitikimai, įvairūs sporto klubai veda treniruotes gryname ore...

Vietiniai – labai šilti ir draugiški. Gera, kai žmonės eidami gatve pažiūri vieni kitiems į akis, pasilabina, padovanoja šypseną. Atvykusi pastebėjau, kad aplinkiniai dėmesingi vaikams, pakalbina juos parduotuvėje, žaidimų aikštelėje, siekia su mažaisiais užmegzti ryšį. Mano vyresnėlei dukrai restorane atskirai paduoda meniu. O, pastebėjęs, kad mergaitė nuobodžiauja, padavėjas užriša jai prijuostę ir tada dviese mums patiekia maistą. Tikrai nustebino toks šiltas, betarpiškas bendravimas.

Jūratė Kušeliauskienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Jūratė Kušeliauskienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Daugelis įsivaizduoja, kad Australija yra svajonių šalis. Patvirtintumėte?

Tikrai nenorėčiau, kad skaitytojai susidarytų įspūdį, jog Australija ideali šalis gyventi. Kad ir kokia tolerantiška ir daugiakultūrė būtų, čia irgi daug socialinių problemų. Nors Australijoje žmonės yra itin draugiški, besišypsantys ir pilietiški, man asmeniškai paviršutiniškas teiginys – svajonių šalis. Australijai nesvetimos socialinės problemos: smurto artimoje aplinkoje ir prieš aborigenus bei Toreso sąsiaurio saliečius.

Sausio 26 d. švenčiama valstybinė Australijos diena, kada minimas Britanijos flotilės atvykimas į Sidnėjaus įlanką, kasmet sukelia daug diskusijų, nes ši diena vietiniams aborigenams tapo jų žmonių, kalbos ir kultūros naikinimo pradžia. Tik 2008-aisiais ministras pirmininkas K. Rudas vyriausybės vardu oficialiai atsiprašė aborigenų už sukeltas kančias, skausmą ir pažeminimą, kurių padarinius jaučia ir šios kartos jų palikuonys.

Kiekviena šalis turi savų problemų, skaudžių istorinių akimirkų. Australija – ne išimtis. Vis dėlto labiau norėčiau pabrėžti teigiamus dalykus. Pasikartosiu, kad australai labai tolerantiški žmonės, nes visuomenė yra daugialypė. Aš jaučiuosi komfortiškai, galiu kalbėti savo kalba, puoselėti tradicijas, kultūrą, tai ir daro skirtingų tautybių žmonės savo bendruomenėse. Dar svarbus mane žavintis aspektas, kad australai labai pilietiški, aktyviai savanoriauja.

Emigravote su dukrele Liepa, kaip jai sekėsi prisitaikyti, ar ji mokėjo anglų kalbą? Gal šeima pagausėjo?

Į Australiją atvykau su šešiamete dukra Liepa, dabar jai jau – 10 metų. O jaunėlė Meida (jai – 2 m.) gimė Australijoje. Namuose ir bet kurioje kitoje aplinkoje mes su vaikais kalbame tik lietuviškai. Liepa atvykusi nemokėjo angliškai. Aš sąmoningai niekada jos nemokiau anglų kalbos pati – savo pareiga laikau mokyti vaikus gimtosios kalbos. Po trijų mėnesių mokykloje Australijoje Liepa jau kalbėjo angliškai. Ir šiandien ji puikiai kalba abiem kalbomis. Liepa jau ketvirtus metus nuotoliniu būdu mokosi lietuvių kalbos ir krašto pažinimo Ozo gimnazijoje.

Stengiatės išsaugoti lietuvybę?

Lietuvybės išsaugojimo klausimas mūsų šeimai yra labai svarbus, taip pat ryšys su Lietuva ir ten gyvenančiais artimaisiais. Mes švenčiame kalendorines šventes ir stengiamės perduoti tradicijas vaikams. Atvykus į Australiją, pirmą kartą pati kepiau kūčiukus ir pyragėlius su grybais Kūčių stalui. Anksčiau tuo pasirūpindavo tėveliai. Per Velykas visa šeima tradiciškai marginame margučius. Minime valstybines šventes, namuose turime lietuviškos simbolikos, tautinius rūbus, jais puošiamės. Keliame lietuvišką vėliavą, giedame tautišką giesmę.

Svarbiausia, manau, mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Jei šeimoje nėra vietos trispalvei, tautiškai giesmei, baltai Kūčių staltiesei ir pasididžiavimo savo šalies kalba, kultūra, istorija, tai ne Lietuvoje gyvenantys vaikai neturės iš kur semtis lietuvybės.

Kas paskatino įkurti lituanistinę mokyklą „Baltų šalelė“? Tiesa, kad specialiai nuotoliniu būdu baigėte VDU organizuotas lituanistines studijas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams?

Tiesa. Visų pirma, lituanistinę mokyklą paskatino įkurti mano ir mano bendražygės Ingridos Peleckaitės-Radzivanienės asmeninis noras, kad mūsų vaikai mokėtų kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai. Kad jie turėtų aplinką, kurioje galėtų girdėti lietuvių kalbą ir ja bendrauti su bendraamžiais. Kitas motyvas – norėjome padėti šeimoms, trokštančioms auginti dvikalbius vaikus, bet neturinčioms pakankamai žinių ir laiko. Ir, be abejo, lituanistinės mokyklos idėją paversti realiu projektu paskatino ir mūsų lietuvių bendruomenės susitikimuose nuolat augantis lietuviškas šaknis turinčių vaikų skaičius.

Tai – savaitgalinė mokykla? Ar daug mokinių ją lanko?

Perto lituanistinė mokykla „Baltų šalelė“ yra sekmadieninė. Mes turime 29 mokinius, du iš jų mokosi nuotoliniu būdu nes gyvena 800 kilometrų nuo Perto. Visų vaikų vienas arba abu tėvai yra lietuviai, bet mažieji yra gimę jau ne Lietuvoje. Suaugusiųjų grupėje daugiausia mokosi lietuvių partneriai (vyrai arba žmonos) užsieniečiai. Šiandien mokykla yra subūrusi devyniolika šeimų.

Mūsų mokyklos tikslas – išmokyti mokinius kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai, suteikti žinių apie Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą, ugdyti pilietiškumą ir tautiškąsias vertybes. Taip pat siekiame burti lietuvių šeimas ir jų partnerius (antrąsias puses) į lietuvių bendruomenę.

Įkurti mokyklą nėra taip paprasta. Kur sėmėtės žinių?

Pirmąją pagalbos ranką kuriant mokyklą mums ištiesė Melburno lituanistinės mokyklos „Baltija“ direktorius Irmantas Domarkas. Būtent į jį kreipėmės su klausimu „Nuo ko gi mums pradėti?“ Kai jau mokyklą užregistravome Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, gavome kvietimą į seminarą-konferenciją. Per ją turėjau galimybę susitikti ir susipažinti su įvairių šalių lituanistinių mokyklų mokytojais, išgirsti jų patirtis.

O mano kolegė Ingrida vyko į Melburne vykstantį lituanistinių mokyklų mokytojų suvažiavimą. Taigi kruopščiai ruošėmės. Nenuleisdamos rankų ir toliau mokomės ir keliame kvalifikaciją. Net trys mūsų mokyklos mokytojos dalyvavo lituanistinėse studijose, skirtose užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams. Jas trečius metus iš eilės organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Šios studijos labai sutelkė mūsų komandą – puikūs pranešėjai ir nuostabūs savo srities specialistai sužadino mūsų smalsumą, įkvėpė mus tolimesnei veiklai.

Naujausi straipsniai