Austėjos istorija. „Pirmosios ir vienintelės mano gyvenimo meilės jau niekas nesugrąžins“

Liūdesys / „Fotolia“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-02-25 12:23
Ji24.lt portalas visą vasarį siūlė dalytis pirmosios meilės prisiminimais ir savo istorijomis konkursui „Pirma meilė nerūdija“. Publikuojame vieną paskutiniųjų istorijų ir jau vasario 26 d. skelbsime balsavimą!

Visas konkursui atsiųstas istorijas rasite ČIA.


Meilė – atrodo, toks paprastas, bet iš tikrųjų toks sudėtingas ir tiek daug apimantis jausmas... Jausmas, be kurio negali gyventi nė vienas iš mūsų, kad ir kaip kai kurie norėtų tai paneigti...

Kiek daug apie ją rašyta, sukurta šimtai filmų, papasakota tūkstančiai istorijų. Juk iš tikrųjų kiekvieno iš mūsų didžiausia svajonė ir yra pajusti tą tikrą vienintelę meilę, užvaldančią mintis, protą ir svarbiausia – širdį, be kurios negali gyventi ar net kvėpuoti. Meilės, kuri pasiima tave visą ir kuri yra skirta tik tau vienai.

Mano pirmoji meilė buvo didžiausia gyvenimo dovana man...

Viskas prasidėjo maždaug prieš dvylika metų, kai aš dar buvau paauglė, kupina svajonių, lūkesčių ir neatrastų jausmų. Visada tikėjau meile, tikiu ir dabar ir tikėsiu visą gyvenimą, nes pati ją patyriau...

Meilę, tokią, kuri, daugelio įsivaizdavimu, egzistuoja tik knygose, filmuose ar pasakojimuose. Tokią, kurios nesukursi, nesuvaidinsi ar nenusipirksi. Tokią meilę, kurios šiame mūsų pačių susikurtame dirbtiniame ir virtualiame pasaulyje mums visiems taip trūksta.

Kartais desperatiškai jos ieškodami, prarandame patys save, bandome būti kažkuo kitu, vadovaujamės šaltu protu, o ne  širdimi, kad tik atkreiptumėm kažkieno dėmesį, ir galiausiai nusivylę suvokiame, kad eilinį kartą tai buvo tik dar vieni nesusiklostę santykiai, iširusi santuoka, sudaužyta širdis... Dėl vienos labai svarbios priežasties – vis dėlto tai nebuvo tikra meilė. Nes tikra meilė įveikia visas kliūtis. Bent jau istorijose su laiminga pabaiga...

Tik tą tikrą meilę surasti yra nepaprastai sunku, vieniems pasiseka, kitiems nelemta. Man pasisekė.

Taigi mano pirmosios meilės istorija prasidėjo vieną nuostabią vasaros dieną. Puikiai pamenu, kaip ryškiai švietė saulė, pievoje žydėjo daugybė laukinių gėlių, o netoliese čiurleno upelis. Aš tiesiog vaikštinėjau aplink ir grožėjausi nuostabiu peizažu, kvėpiau į save kiekvieną gryno oro gurkšnį. Tiesiog visom prasmėm jaučiausi ypatingai laiminga tą dieną, jaučiau didelį džiugesį širdy. Staiga mano žvilgsnis susitiko su žvilgsniu, kurio nepamiršiu visą gyvenimą. 

Jo akys žvelgė į mane taip, jog atrodė, kad viskas aplink neegzistuoja, kad laikas sustojo. Niekada nemaniau, jog žvilgsnis gali būti toks iškalbingas ir užburiantis. Prieš mane stovėjo pats gražiausias mano gyvenime matytas vyras. Jis buvo tiesiog tobulas – toks, kokį sutinki tik kartą gyvenime... Ir žinoma – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Dabar tikriausiai dauguma iš jūsų pagalvos: dar viena banali meilės istorija, kai paauglė įsimyli gražuolį vyrą. Taip tuo metu atrodė ir man, aš tikrai buvau pakerėta Jo grožio, Jo vyriškumo. Vis dėlto ši istorija yra apie tikrą meilę, tikrą visomis prasmėmis...

 

Tą dieną, kai Jį sutikau, supratau, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvęs. Nuo tos dienos visos mano mintys sukosi apie Jį.

Jis buvo keleriais metais už mane vyresnis mano miestelio gyventojas, ir aš netgi anksčiau buvau apie Jį girdėjusi, tik dėl kažkokios keistos priežasties niekada nebuvau Jo mačiusi. Iki tos dienos, kai Jį sutikau. Vienos rugpjūčio dienos, kuri pakeitė mano gyvenimą amžiams.

Nuo tos dienos susitikdavome kiekvieną vakarą toje pačioje vietoje leidžiantis saulei, ta vieta buvo tik mūsų dviejų, niekieno daugiau...

Jis tiesiog tapo mano gyvenimu. Taip nepaaiškinamai greitai ir taip beprotiškai stipriai.

Nepaprastai gražus gamtos peizažas virto mūsų meilės vieta. Niekada nepamiršiu to pašėlusio širdies plakimo kiekvieną kartą einant ten ir to virpesio kiekvieną kartą jaučiant Jo apkabinimą. Jausmas, kurį aš pajaučiau tą akimirką, kai Jį pamačiau, su kiekviena diena vis stiprėjo ir tapo mano egzistencijos prasme. Niekada nemaniau, kad galima taip greitai įsimylėti...

Aprašyti žodžiais, ką jaučiau pirmą kartą Jam mane bučiuojant, tikriausiai neįmanoma, aš tiesiog tirpau Jo glėbyje. Tai, kas mus siejo, buvo daug stipriau už viską, jautėm, kad niekas daugiau nesvarbu.

Viskas, ko man reikėjo, buvo Jis, Jo bučiniai ir apkabinimai. Tai buvo pats nuostabiausias mėnuo mano gyvenime, pats laimingiausias rugpjūtis. Jis išmokė mane mylėti ir mylėjo mane taip stipriai, kad jau net negalėjau pagalvoti apie gyvenimą be Jo.

TAIP PAT SKAITYKITE: 10 mokslininkų siūlomų būdų, kurie padės sportuoti lengviau

Jis išmokė mane daugybės dalykų, padėjo pajusti ir suprasti tiek daug man iki tol nepažintų ir neatrastų dalykų. Jis tiesiog tapo mano gyvenimu. Taip nepaaiškinamai greitai ir taip beprotiškai stipriai.

Tuomet atėjo rugsėjis, ir mes turėjome grįžti į realų gyvenimą, aš – į mokyklą, Jis – į darbą užsienyje. Kaskart matant Jį išvažiuojantį, širdį verdavo didžiulis skausmas, tarsi dalis manęs būtų atimama kiekvieną kartą Jam paliekant mane čia vieną.

Laukdavau Jo grįžtančio, skaičiuodavau dienas, kol galėsiu vėl Jį pamatyti. Aš taip mylėjau, kad kartais trūkdavo oro, nebegalėdavau būti be Jo. Vieną rytą, prabudusi ir netikėtai išvydusi Jo veidą, jaučiausi laimingiausia pasaulyje mergina, turinti viską, ko labiausiai nori – tikrąją meilę...

 

Tą akimirką pasakiau Jam, kad nebeištversiu, jei dar reikės išsiskirti, o Jis prisipažino, kad buvimas atskirai jam tapo nepakeliamu, todėl Jis grįžo ir nusprendė daugiau nebevažiuoti iš Lietuvos. Jausmas, tiesiog užvaldęs mus, su kiekviena diena vis stiprėjo. Taip prabėgo dveji besąlygiškos meilės bei aistros kupini metai. Per mano devynioliktąjį gimtadienį Jis paprašė manęs už Jo tekėti.

Praėjus mėnesiui po sužadėtuvių, Jis netikėtai gavo labai gerą darbo pasiūlymą užsienyje. Vėl... Po labai ilgų svarstymų ir dvejonių Jis tą pasiūlymą priėmė. Žinojau, kad Jis tai daro dėl manęs, dėl mūsų bendros gerovės, bet aš su tuo nesutikau. Man tai atrodė per didelė auka.

Taip prabėgo dveji besąlygiškos meilės bei aistros kupini metai. Per mano devynioliktąjį gimtadienį Jis paprašė manęs už Jo tekėti.

Mano širdis tiesiog šaukė Jo neišleisti, negalėjau pakęsti vėl to sugrįžtančio jausmo, kad ir vėl Jis yra iš manęs atimamas, bet nieko negalėjau padaryti.  Tada mokiausi dvyliktoje klasėje, buvo likę keli mėnesiai iki brandos egzaminų, su Juo važiuoti negalėjau, Jis niekada nebūtų man leidęs taip aukotis, o ir pati, žinoma, norėjau kuo greičiau pabaigti mokyklą.

Išaušus Jo išvažiavimo rytui, ilgai žiūrėjau į Jį dar miegantį... Prisiminiau tą akimirką, kai pirmą kartą Jį pamačiau, akimirką, kai supratau, kad nieko gyvenime jau nebemylėsiu taip, kaip myliu Jį.

Jaučiausi esanti pati turtingiausia pasaulyje moteris, nes turiu tai, kas yra neįkainojama – tikrų tikriausią meilę. Grožėjausi Jo tobulais veido bruožais ir pirštu vedžiojau Jo lūpų linkius, prigludau prie jų savosiomis ir tada pamačiau tas nuostabias akis ir šypseną, kurią kiekvieną rytą įsimylėdavau iš naujo.

TAIP PAT SKAITYKITE: „Tu varai mane iš proto!“. Ką daryti, kad smulkūs santykių trikdžiai neišaugtų į dideles problemas?

Niekada nepamiršiu mane pabučiavus ištartų Jo žodžių: „Žinau, kad jau tikriausiai daug kartų tau sakiau, bet pakartosiu dar milijoną. Aš myliu tave, esi ir visada būsi mano gyvenimo meilė, esi mano gyvenimas, niekada to nepamiršk, kad ir kur aš bebūčiau...“

Net ir dabar rašant šiuos žodžius, akyse tvenkiasi ašaros, nes tai patys nuostabiausi žodžiai, kuriuos esu girdėjusi... Neįmanoma apsakyti meilės ir aistros jausmo, kurį visa savo esybe jaučiau šiam nepaprastam vyrui.

Atminty išliko tik du žodžiai – Jo nebėra... Negalėjau, nenorėjau ir priešinausi tai suvokti, iki šiol nesuvokiu, kaip tai galėjo atsitikti. Tai buvo sunkiau už viską, ką galėčiau ištverti.

Taigi, Jis išvažiavo, o aš likau su tuo pačiu baisiu mane apėmusiu atėmimo jausmu, bandžiau su juo kovoti, bet jis su kiekviena diena vis stiprėdavo.

Taip praėjo trys mėnesiai, laukiant kiekvienos žinutės, skambučio, laiško... Jau visiškai buvo priartėjusi ir mano brandos egzaminų sesija, buvo likusios dvi savaitės.

Šiomis dienomis jutau neįprastą nerimą, per daug jo ilgėjausi... Ryte, atsibudusi ir prisiminusi sapnuotus neįprastus sapnus, nusprendžiau, kad daugiau taip nebegaliu – mesiu viską ir važiuosiu pas jį, nes jis ir yra mano gyvenimas, kokia prasmė taip kankintis čia be jo...

 

Mokykloje jau buvau beeinanti pas klasės auklėtoją papasakoti apie savo sprendimą, kai staiga suskambo mano telefonas. Nežinomas numeris... Su nerimu atsiliepiau ir negalėjau patikėti, tiesiog negalėjau klausyti to, ką man sakė...

Atminty išliko tik du žodžiai – Jo nebėra...

Negalėjau, nenorėjau ir priešinausi tai suvokti, iki šiol nesuvokiu, kaip tai galėjo atsitikti. Tai buvo sunkiau už viską, ką galėčiau ištverti.

Jis norėjo padaryti man staigmeną ir grįžti nieko nesakęs, grįžti ir daugiau ten nebevažiuoti, bet kely atsitiko nelaimė. Jis žuvo. Jaučiau, kad miriau kartu su juo, kad mano kūnas buvo gyvas, kad kvėpavau, bet širdis buvo mirusi... Kaip? Kodėl mums? Milijonai klausimų, į kuriuos taip niekada ir nesurasiu atsakymų.

Vyras, kuris buvo visas mano gyvenimas, daugiau niekada manęs nebučiuos ir neapkabins, kurio žvilgsnio aš jau daugiau nepajusiu. Įvairios mintys lendančios į galvą ir esminis klausimas – kaip toliau gyventi, jeigu dar iš viso galima gyventi?

Viskas sugriuvo kaip kortų namelis, visas viltis, svajones ir vienintelį gyvenimo tikslą pasiglemžė mirtis... Be galimybės paskutinį kartą Jį pamatyti ir pasakyti, kaip karštai aš Jį myliu ir kokia ypatinga aš jaučiausi, kad Jis mane mylėjo... Be galimybės su Juo atsisveikinti, nors atsisveikinti su Juo aš iki šiol nesugebėjau, tiesiog negaliu...

Ir dabar, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, aš nepajėgiu apie Jį negalvoti, aš vis dar Jį myliu... Taip, galbūt myliu Jo prisiminimą, bet taip ir nepajėgiau išplėšti Jo iš savo širdies, Jis visada bus mano gyvenimo meilė.

Viskas sugriuvo kaip kortų namelis, visas viltis, svajones ir vienintelį gyvenimo tikslą pasiglemžė mirtis... Be galimybės paskutinį kartą Jį pamatyti ir pasakyti, kaip karštai aš Jį myliu.

Man liko tik sudužusi širdis, vis dar galvoje skambantys jo žodžiai ir daugybė nepakartojamų akimirkų, praleistų su juo.

Prisiminimai – tai, ko niekas nepajėgs iš manęs atimti, tik jie man beliko... Nuostabūs prisiminimai tarsi liudytojai tos nepaprastos meilės kiekvieną kartą man primena, jog tai tikrai nebuvo sapnas. Tokią meilę aš iš tikrųjų patyriau. Meilę, kurios ilgėsiuosi visą savo likusį gyvenimą.

Kalbant apie dabartį, galima sakyti, kad gyvenu stereotipinį gyvenimą, baigiau magistro studijas, turiu „prestižinį“ darbą, keliauju, visur lankausi, buvau užmezgusi keletą trumpalaikių santykių...

Iš šalies atrodo, kad gyvenu kaip ir visi kiti, tačiau tos tuštumos, kurią jaučiu, niekada niekas nepajėgs užpildyti...

Ilgai save kaltinau, kad nevažiavau su Juo, kad negalėjau Jo išgelbėti, kad galiausiai nepaaukojau savo gyvybės dėl Jo... Ilgai žiūrėdavau į gatvėje praeinančius Jo amžiaus vaikinus ir nuolat klausdavau savęs, kodėl Jie čia, o Jis ne, kodėl pasiėmė būtent Jį – mano vienintelę meilę... Vyrą, kuris buvo visas mano gyvenimas... Meilę, kurios neįmanoma pamiršti.

Atiduočiau viską, ką turiu ir ko neturiu, už galimybę dar kartą išvysti Jo akis, pajusti Jo bučinį ar apkabinimą. Mano pirmoji meilė buvo mano gyvenimo meilė, ir to jau niekas nepakeis.

Žmonės jos ieško visą savo gyvenimą ir neranda, o man ji buvo suteikta ir tuo pačiu atimta taip anksti... Meilė, kuri buvo kaip dovana man. Meilė, už kurią aš galiu būt tik dėkinga. Likimui, Dievui ar tiesiog pačiam pasauliui už privilegiją patirti patį nuostabiausią jausmą iš visų.

Ji24.lt

Naujausi straipsniai