Austėja Landsbergienė: „Individualumas, unikalumas – man didelės vertybės“

Austėja Landsbergienė/ Tomo Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Fausta Bružaitė
Publikuota: 2020-02-29 13:59
Klausantis Austėjos Landsbergienės buvo neįmanoma nesijuokti. Kvatojo ir ji, su gera autoironija pasakodama apie pastangas susidoroti su grožio palaikymo iššūkiais. Bet pokalbis apie grožį – tai ir proga rimtai pasvarstyti apie save, kitus, gyvenimą...

Rubrikoje „Veido dienoraštis“ kalbinsime žinomas moteris – įdomias, žavias, įtaigias, skirtingas. Vizažistė, grožio namų „WonderTime“ įkūrėja Vaida Venckutė makiažu atskleis gražiausius jų bruožus; fotografė, fotografijų ir dizaino studijos „Mandala Photo & Design Studio“ įkūrėja Vaiva Abromaitytė šį grožį įamžins. Pirmoji Vaidos ir Vaivos herojė – edukologė dr. Austėja Landsbergienė.

Pirmiausia turiu patikti sau

„Dalyvauju „Laimės“ projekte, nes kalbėtis apie grožį man nauja. Daugelis žmonių nesietų manęs su šia tema. Antra vertus, šia proga puikiai tinka mano posakis „Landsbergienė irgi žmogus“. Visi mes, kad ir ką darytume, kad ir kokią visuomeninę padėtį užimtume, esame žmonės ir turime daug bendra: įvairių jausmų, sunkių ir lengvų dienų, sėkmių ir nesėkmių, baimių ir silpnybių. Esame netobuli. Įspūdis, kurį susikuriame apie kitus jų nepažinodami, nebūtinai yra teisingas. Su branda atėjo mintis: „Esu vienintelė tokia!“ Ar man patiktų, jei gatvėje mane sumaišytų su kita moterimi dėl vienodų lūpų, antakių ir kitų prisipompinimų? Ne! Individualumas, unikalumas – man didelės vertybės. Ir, tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime jaučiuosi graži. Esu dar jauna, stipri, mūsų vaikai užaugo, jie nuostabūs, didžiuojuosi jais – ir mane apima nepaprastai geras jausmas! Aš ir grožį taip suvokiu: visa tai, ką turiu, mane puošia. Kai buvau maža, bendraamžiai pašiepdavo mano siauras akis – kaip tada norėjau didelių! Bet dabar kaip tik džiaugiuosi, kad jos migdolinės, kitokios.

Kažkada norėjau ir mažesnės nosies, galvos. Tėtis ramindavo: „Tu tiek skaitai – smegenys turi kažkur tilpti!“ Darbas jį suvedė su švedų šeima ir mūsų šeimos taip susidraugavo, kad aš būdama paauglė vasaras leisdavau Švedijoje. Mano švediška mama vis kartodavo: „Pirmiausia – mokslai.“ Ir dar ji stengėsi man išaiškinti, kad pirmiausia turiu patikti sau, tik paskui – kitiems. Prisimenu interviu su Barbra Streisand ir Meryl Streep – jos padarė didelį įspūdį. Abi kalbėjo panašiai: „Išvaizda nepadėjo. Niekada nebuvau graži, todėl turėjau dirbti daug sunkiau ir daug daugiau, kad įrodyčiau, ko esu verta. Įrodžiau charakteriu.“ Aš iki gimdymų beprotiškai daug skaičiau, intensyviai mokiausi. Vaikus augindama taip pat mokiausi – studijavau magistrantūroje, doktorantūroje, dirbau visą darbo dieną. Buvau taip užimta, kad telikdavo laiko nusiprausti ir susišukuoti. Lūžis įvyko, kai paskutinis vaikas paaugo. Tada ir aš ėmiau skirti veidrodžiui daugiau laiko.“

Austėja Landsbergienė/ Tomo Adomavičiaus nuotr.
Austėja Landsbergienė/ Tomo Adomavičiaus nuotr.

Kiekvienas tegu dirba savo darbą

„Nuolat klausiu žmonių: kam daryti blogiau, jei galima geriau? Tikiu, kad profesionalas padarys geriau. Švietimas – mano pasirinkimas, hobis, darbas, aš šioje srityje – 20 metų. Štai kodėl turiu kompetencijos kalbėti apie švietimą, ugdymą, tėvystę ir kai ką teigti. Tačiau makiažas, šukuosena, odos priežiūra nėra tai, ką gerai išmanau. Laikausi nuomonės, kad ne aš turiu spręsti, ką daryti, kad gerai atrodyčiau. Tegu kiekvienas dirba savo darbą. Kaip tik todėl man labai patinka grožio srities profesionalai, kurie ne pritarėjai, o patarėjai. Sugalvojusi dukrai padovanoti vizažistės Vaidos Venckutės makiažo pamoką, pasidovanojau ją ir sau. Prieš porą metų Vaida man patarė kartą per mėnesį atlikti antakių dizaino procedūrą, kuria natūraliai atkuriami antakiai pagal veido bruožus. Paklausiau jos ir šiandien savo antakiais esu patenkinta. Džiaugiuosi, kad pasitarusi su profesionalais pakeičiau ir kitą įvaizdžio detalę – šukuoseną. Dešimt metų nešiojau trumpus plaukus, nes auginant vaikus tokius prižiūrėti lengviausia, bet dabar mano plaukai – kokie buvo tada, kai paauglystėje pirmą kartą juos kaip reikiant pasitrumpinau. Manau, kad sprendimas atsiauginti plaukus buvo geras.“

Matyt, netekčiau amo

„Išgirdau iš pažįstamos: „Nusikirpau, bet turėsiu atsiauginti plaukus, nes vyrui labai nepatinka.“ Neįsivaizduoju savo vyro man taip sakančio! Kaip reaguočiau tai išgirdusi, irgi neįsivaizduoju, nes niekad nesu atsidūrusi panašioje situacijoje. Matyt, netekčiau amo... Aš – ne namų dekoracija. Be abejo, pasikalbame su vyru apie mano išvaizdą, bet tik todėl, kad jis man svarbus, noriu, kad mano žmogus gerai šalia manęs jaustųsi. Visai kitas santykių kampas, ar ne?“

Austėja Landsbergienė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Austėja Landsbergienė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Vyras imponuoja, jei yra intelektualus ir turi humoro jausmą

„Kurios žinomos moterys man labai gražios? Sunku taip iškart išvardyti. Lengviau pasakyti, kuriuos vyrus laikau tokiais. Savo vyrą, Stasį Lozoraitį, aktorių Robertą Redfordą. Apskritai vyras man imponuoja tik tada, jei yra intelektualus ir turi humoro jausmą. Ne kartą buvo: vaikinas dailus, bet pradedi kalbėtis ir po 15 minučių sakai „iki!“, žinodama, kad tęsti pažinties nenorėsi. Moterys... Pirmos į galvą ateina mokslininkė Marie Curie, lakūnė Amelia Earhart. Ne gražuolės tradiciniu požiūriu, bet kokios asmenybės! Iš aktorių – Monica Bellucci, Jennifer Lawrence, Sandra Bullock. Sandra man labai graži ne tik fiziškai. Jos nelydi skandalai, ji geba kažkaip elegantiškai derinti viešą ir asmeninį gyvenimą.“

Kvepalai man beprotiškai svarbūs

„Esu labai jautri kvapams, mane net gali nuo jų supykinti. Kvepalai man beprotiškai svarbūs, neapsieinu be jų nė dienos. Ilgai kvepinausi „Lancôme“ „Trésor“, bet dabar nesu prisirišusi prie kurio nors vieno aromato, turiu įvairių, nes jau galiu sau tai leisti. Galbūt pasidarė smagu eksperimentuoti ir todėl, kad jaučiu didesnį nei bet kada pasitenkinimą savimi. Patinka sodrūs aromatai, dažniausiai jų pagrindo natoje yra muskuso. Vyriški taip pat labai skanūs.“

Maištauju idėjomis, o ne išvaizda

„Kai žiniasklaidoje pasirodo garsių moterų be makiažo atvaizdų ir pasipila piktdžiugiški komentarai, kaskart pagalvoju: „Žmonės, ką norite pasakyti? Kad jums nebūna dienų, kai esate susišiaušę, susikuitę, blogos emocinės būklės?“ Man yra sakę: „Jei esi viešas asmuo, tai tave įpareigoja gerai atrodyti.“ O aš manau, kad tai įpareigoja nedaryti nesąmonių. Bet jei su treningais nuvažiuoju į parduotuvę, tai tik paliudiju, kad Landsbergienė irgi žmogus. Savaitgaliais dažniausiai būnu be makiažo, per atostogas, galima sakyti, šimtu procentų be jo. Pamenu save 17–22 metų, kai maištavau prieš išvaizdos kultą. Sąmoningai visai nesidažiau, mūvėjau vien džinsus. Dabar mano spintoje daug juodų suknelių ir aš dažausi. Žinau makiažo galią. Su juo keletą kartų esu pasijutusi tiesiog nuostabiai, vidinis balsas sakė: „Tikrai gražiai atrodai!“ Tačiau aš turbūt būčiau viena iš tų, kurios labai lengvai apsieitų be makiažo, jei visi susitartų atsisakyti juo susikuriamų kaukių. Tik šiandien ateiti į kokį nors viešą renginį, tarkim, apdovanojimų ceremoniją, be makiažo tikriausiai būtų socialinių normų pažeidimas. Sakyčiau, aš maištauju idėjomis, o ne išvaizda. Visur neprimaištausi.“

Austėja Landsbergienė/ Tomo Adomavičiaus nuotr.
Austėja Landsbergienė/ Tomo Adomavičiaus nuotr.

Pudra terkšt ant juodos suknelės

„Dukra su Vaida iš širdies pasijuokė, kai pieštuku pasiryškinau antakius, nes tapau panaši į pandą. Nuo tada naudoju tik antakių šešėlius. Nubrėžti gražių akių kontūrų skysta priemone taip pat nesiseka. Lūpos... Labiau mėgstu blizgį, o ne dažus, kadangi mano lūpos siauros ir dažais vis sugebu išsimozoti. Kartą labai pasistengiau: iš pradžių apibrėžiau lūpas pieštuku, tada paryškinau dažais. Bet diena buvo karšta, viskas netrukus „išvažiavo“ ir mano burna pasidarė kaip klouno. Juokas ima ir prisiminus bandymą pasigražinti prieš „Verslios moters“ apdovanojimus. Numaniau, kad galiu būti pakviesta į sceną, tačiau iki paskutinės minutės neturėjau laiko grožiams, todėl mėginau pasidaryti makiažą automobilyje, sustojusi prie šviesoforo. Žinoma, suveikė kiaulystės dėsnis: atsidariau pudrą, o ji terkšt ant juodos suknelės, kuria ta proga pasipuošiau. Atvykstu vėluodama į renginio vietą, lekiu į tualetą, valau suknelę – ši sušlampa, atsiranda didelė dėmė...

Sėdėjau salėje, o galvoje kalė mintis: „Kad tik suknelė būtų išdžiūvusi, jei mane pakvies, kad tik būtų išdžiūvusi!“ Ji vis dėlto spėjo išdžiūti prieš lipant į sceną. Dar turiu žiauriai gerą istoriją apie savo nepavykusį bandymą atlikti namie veido šveitimo procedūrą. Nuskridau į Harvardą, neuromokslininkų ir švietimiečių konferenciją. Išėjau į miestą prasiblaškyti, pakeliui pasitaikė grožio priemonių parduotuvėlė ir mielas pardavėjas, kuris ilgai pasakojo apie ypatingą šveitiklį ir primygtinai siūlė jį išbandyti. Po skrydžio neturėjau jėgų ginčytis, be to, nesinorėjo nuvilti malonaus žmogaus. Parsivežiau tą produktą namo, padėjau ant lentynos ir prisiruošiau išmėginti po poros metų. Gal kažką ne taip padariau, bet šveitiklis suveikė labai keistai – krapščiau jo draiskanas nuo veido tris dienas. Tada pasakiau sau: „Su šveitikliais ir saviveikla baigta. Geriau knygas skaitysiu.“

Daiktų vertę sukuriame patys

„Būdama 16-os, pagal mainų programą išvažiavau į JAV ir kurį laiką gyvenau šeimoje. Mano amerikietiškas tėtis turėjo statybos kompaniją. Kai paklausiau jo, ar negalėčiau šiek tiek užsidirbti savo poreikiams, gavau pasiūlymą savaitgaliais betonuoti šaligatvius. Toks buvo mano darbas. Kaip manote, ką paskui nusipirkau? „Gucci“ saulės akinius. Išleidau jiems apie 100 dolerių ir tai tuomet prilygo mamos ir tėčio maždaug dviejų mėnesių atlyginimams. Taigi „Gucci“ buvo labai brangus pirkinys, bet aš tų akinių labai norėjau. Su jais jaučiausi puikiai ir juos turėjau ilgai, iki pat sūnaus gimimo, deja, vieną dieną pamiršau kavinėje. Daiktų vertę sukuriame patys. Todėl į klausimus, ką manau apie kelis šimtus eurų kainuojančią kosmetiką, ar perku tokią, atsakau: „Jei žinočiau, kad labai brangus kremas padarytų mane beprotiškai laimingą, nusipirkčiau jį. Jei mano savivertei pakelti reikėtų tokio kremo, nusipirkčiau jį.“ (Taip pat galvoju ir apie plastines operacijas.) Tačiau aš labai gerai jaučiuosi naudodama Suomijoje įsigytą ir gal aštuonis eurus kainavusį „Lumene“ paakių kremą, kurio nereikia kabinti pirštu iš indelio, galima išspausti tik kelis lašus. Mano manymu, tai – didelis privalumas. Be to, patinka, kad kremas – suomiškas, pagamintas beržų sulos pagrindu (teikiu pirmenybę natūraliems komponentams) ir atsižvelgiant į šiauriečių odos poreikius (manau, kad mes, lietuviai, esame šiauriečiai). Dažniausiai kosmetika apsirūpinu oro uostuose, retkarčiais – šalių, kuriose lankausi, parduotuvėse, viešbučiuose. Mano namuose rastumėte įvairių prekių ženklų gaminių, nes nesu prisirišusi prie vienos kompanijos. Jie primena sutiktus žmones, susiję su gera emocija, mano patirtimi, taigi turi pridėtinės vertės.“

Ačiū, tęsiu tai, ką darau

„Sesuo ir vizažistė negali patikėti, kad kartais einu miegoti nenusivaliusi makiažo, bet man taip nutinka, jei būnu pavargusi. Prisipažįstu, kad Vaidos rekomenduotą serumą, kuriuo turėjau tepti antakius, kai juos tvarkėme, nusipirkau, bet jo nenaudojau. Nepripratau ir prie veido toniko, nes jis būtų dar viena grožio ritualo dalis, o man norisi jo kuo trumpesnio. Produktai, kuriuos dažniau ar rečiau naudoju, – valomosios veido putos, dieninis ir naktinis kremai, paakių kremas, veido kaukė, šampūnas, kondicionierius, plaukų kaukė. Iš dekoratyvinės kosmetikos – kreminė pudra, blakstienų tušas, vokų šešėliai, skaistalai, lūpų dažai. Niekada nepietauju, nes man gaila laiko, be to, pavalgiusi jaučiuosi kaip keksas, apsunkusi. Ryte tik išgeriu kavos, o pasistiprinu vakare. Galiu miegoti daug mažiau nei standartinis žmogus – pavyzdžiui, praėjusią savaitę turėjau labai daug darbo ir nuo pirmadienio iki penktadienio miegojau iš viso gal kokias aštuonias valandas. Turbūt mano organizmas prisitaikęs prie tokio įtempto režimo. Gal genai geri... Kai kosmetologė, pas kurią kartais nueinu, man sako: „Jūsų veido oda pagal jūsų amžių puikiai atrodo.“, aš jai atsakau: „Ačiū, tęsiu tai, ką darau.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai