Kadaise – vienas populiariausių humoristų, dabar – rimtas Kauno tarybos narys, Kultūros ir meno komiteto pirmininkas, aršus kovotojas už lietuvybę. Kažkada – aktyvus studentų vadas, dabar – antro sūnaus gimimo laukiantis solidus vyras. Tačiau Aušrys Kriščiūnas-Tynta (44) ir tada laikėsi, ir dabar laikosi principo: jei pats savęs nepalinksminsi, niekas to už tave nepadarys. Kasdieninė šventė...
Šmaikštusis „Bentski šou“ televizijos eteryje pasirodė prieš dvidešimt metų. Kiekvienas jubiliejus verčia prisiminti matematiką, skaičiuoti, dėlioti „daugiau“ ar „mažiau“ ženklus. Dvidešimt metų, tavo supratimu, – daug?
Kaip kam... Pavyzdžiui, kiaulei tai – mirtinas amžius (kvatojasi). Žmogui? Priklauso nuo to, kada pradedi skaičiuoti: nuo nulio iki dvidešimties – daug, kai skaičiuoji nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimt penkerių, išaiškėja, kad ne tiek ir daug... Visada stengiuosi žiūrėti į priekį. Nostalgija – tai gyvenimas prisiminimais, iliuzijomis, o aš jų neturiu. Smagu prisiminti, prisiminus nusišypsoti, bet – tik tiek.
1992-ieji Lietuvai buvo sudėtingi: griuvo vertybės, viskas vertėsi aukštyn kojomis, kamavo ekonominis nepriteklius, blokados. Tačiau kartu buvo daug erdvės veiklai. Per tuos dvidešimt metų daug kas pasikeitė: vieni žmonės dingo iš televizijos eterio, kiti – iš gyvenimo. Tie, kurie kažkada buvo jauni studentai, dabar – klestintys verslininkai.
O ar pats neturėjai ambicijų tapti klestinčiu verslininku?
Kad klestėtum, būtina turėti verslininko gyslelę, o aš visgi esu „protinio darbo proletaras“ (šypsosi). Kuriamam nuosavam verslui privalai visiškai pasiaukoti. Dar reikėtų turėti kalną pinigų, nebijoti bent dalies jų prarasti, jais rizikuoti. O aš pinigų niekada per daug neturėjau. Turėjau reklamos agentūrą, bet tuo pat metu mane pakvietė filmuotis realybės šou „Baras“, atsirado kitų televizijos projektų ir persiplėšti nesugebėjau. Yra žmonių, kurie gali vienu metu būti šou versle ir kalti pinigus, bet man atrodo, jog tai – per sudėtinga: kam nors vis tiek atiteks mažiau dūšios.
Galbūt vertėjo atsisakyti šou verslo – būtum mažai ar visiškai nežinomas, užtat turėtum pinigų ir galvos nesuktum?
Nežinau, kas būtų, jeigu būtų. Gal dabar dalyvaučiau didžiojoje politikoje ir būčiau Lietuvos prezidentas (šypsosi)?!
O dabar jau negali? Nori pasakyti, žodis „šou“ uždeda žmogui antspaudą ir jo nebenusivalysi?
Ne. Manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus: jei bus slidus, dėk nedėjęs ant jo antspaudą – vis tiek nuo jo viskas nusiplaus. Jei žmogus iš vidaus sugedęs, joks šou verslas jo nesugadins. Jei įsivaizduoja esąs erelis, juo bus nepriklausomai nuo to, dalyvaus šou versle ar paprasčiausiai vairuos troleibusą. Jei genuose užkoduota arogancija, jis ir bus arogantiškas. Nejaugi mažai turime arogantiškų santechnikų? Debilų suvirintojų? Nuo vieno pas kitą varinėjančių biurokratų?
„Bentski šou“ laikais judviem su Andriumi Rožicku galbūt net nebuvo dėl ko pūstis ir kam demonstruoti savojo „aš“?
Žinoma, buvo! Juk galėdavome į restoraną be eilės patekti (juokiasi)! Aš niekada nevairavau, bet tie, kurie vairavo, sakydavo, kad ir su kelių policija lengviau sutardavo.
Bet kosminių honorarų televizija jums nemokėjo?!
Iš pradžių tikrai tai buvo darbas iš didelės idėjos. Taip, televizija pinigų nemokėjo, bet ir reklamos laiko eteryje nekontroliavo. Eidavome pas verslininkus, prašydavome paremti, už tai reklamos pažadėdavome. O ką daryti?! Kai reikia važiuoti filmuoti, į benzino baką juk neprimyši! „Žvaigždiškų“ honorarų negavome, tačiau šiek tiek geriau nei vidutiniai lietuviai gyventi galėjome, nors pinigai tikrai iš dangaus nekrito. Už kiekvieną litą nuoširdžiai atidirbome: važiuodavome į gastroles, kartais turėdavome ir po keturis pasirodymus per dieną. Grįždavome su pinigais, bet išsunkti kaip kempinės – nebebūdavo nei noro, nei jėgų tuos pinigus leisti.
Metus pagastroliavote ir dingote.
Nenorėjome piktnaudžiauti – apvažiavome Lietuvą, ir to užteko. Nesame iš tų, kurie žūtbūt lipa ant scenos, nors ir vejami nuo jos. Daug kas klausia, kodėl neatgaiviname „Bentski šou“, o aš nesuprantu, kam to reikėtų. Tai – pasibaigęs etapas, praeitis. Nulipome su aukso medaliu ant kaklo, ir užteks – nebūtina lįsti atgal į „didįjį sportą“.
Kai žmogus, išskyrus šou verslą, nieko daugiau nesugeba, tada tai jam tampa išgyvenimo klausimu. Jis trūks plyš kabinasi scenos lyg skęstantysis šiaudo, ir dažniausiai nieko gero iš to neišeina. Bet tokie, kurie nieko kito nesugeba, tik rodytis ant scenos, dažniausiai ir šou versle nelabai ką geba. Todėl taip ir yra, kad pastaruoju metu į televizijos eterį plūstelėjo „laiko užėmėjai“. Vietoj kai kurių humoro laidų mieliau transliuočiau vaizdą su židiniu, kuris liepsnotų pagal klasikinę muziką, – namuose bent šilčiau pasidarytų.
Kita vertus, mums buvo lengviau: išlindome į dienos šviesą, kai žmonės išgyveno pramoginių laidų badą, o ir kartelė nebuvo iškelta pernelyg aukštai. Kas žino, kaip būtų, jei „Bentski šou“ kurtume dabar. Nors kartais pažiūriu senus įrašus ir man vis dar juokinga: gal tuomet nebuvo taip blogai? Jokių užpakalinių minčių, jokio blogo užtaiso, jokios pagiežos – tiesiog pramoga. O dabar pramoga – ką nors š... išvadinti.
Grįžkime prie pinigų temos: su žmona Inga ir jos sūnumi Laurynu iki šiol gyveni dviejų kambarių bute, automobilio neturi – regis, turtų taip ir neužgyvenai. Kur leidai honorarus?
Daug ir skaniai valgėme! Kur kiti leido – nežinau, o aš... Nevaržiau savęs. Pinigus leisti nesudėtinga. Papusryčiauji kavinėje, pavakarieniauji, dar truputį pabaliavoji ir, žiūrėk, stovi tuščiomis kišenėmis.
O balių netrūko?
Žinoma! Ir – ohoho – kokių! Linksmų. Pavyzdžiui, kartą su Rožicku Kaune surengėme lenktynes, kas greičiau taksi nuvažiuos iki jo namų. Kadangi taksistui mokėjau dvigubai, tai prie raudonai šviečiančių šviesoforų mes nestojome (juokiasi).
Neretai scenos paragavę šoumenai imasi kitos „pramogos“– politikos...
Politikoje esu nuo 1989 metų. Ir į Kauno tarybą jau kartą buvau išrinktas, tiesa, senokai – prieš aštuoniolika metų... Buvau Miesto ūkio komiteto narys, suprantama, daugelis į mane žiūrėjo: „Štai – klounas atėjo. Artistas.“ Bet paskui išaiškėjo, kad esu vienintelis su aukštuoju inžinerijos diplomu, požiūris per porą mėnesių pasikeitė. Niekada niekam nesistengiau ko nors įrodinėti: jei žmonės nori manyje matyti klouną – tegul mato. Ir dabar pasitaiko replikuojančių: „Na, artiste, suskelk bajerį.“ Gerai, kad nesu ginekologas, o tai būtų: „Ei, daktarėli, parodyk, ką dirbi...“
Esi aktyvus Kauno tarybos narys, nors turbūt tik nedaugelis žino, jog iš tikrųjų gimei ir užaugai Vilniuje. Vilniečiu savęs nebevadini?
Turbūt labiau esu kaunietis, nors nuolatinis skirtumų tarp Vilniaus ir Kauno ieškojimas man – absoliuti nesąmonė. Protingi žmonės niekada šios temos neeskaluoja. Su vienu istoriku gvildenome klausimą apie šių dviejų miestų priešpriešą. Pasak jo, ji atsirado, kai Żeligowskis su Piłsudskiu užėmė Vilnių, laikinoji sostinė persikėlė į Kauną ir tuomet pradėjo veikti propagandinė lenkų mašina: Kaunas – blogai, Vilnius – gerai. Vėliau principą „skaldyk ir valdyk“ perėmė sovietai. Keista, kad ir mes patys šiuo principu naudojamės. Aš apskritai sakau, kad geriausia vieną koją įkelti į Vilnių, kitą – į Kauną, o kiaušinėlius paguldyti Elektrėnuose – brangų daiktą reikia šiltai laikyti (juokiasi).
Kai žmogus, išskyrus šou verslą, nieko daugiau nesugeba, tada tai jam tampa išgyvenimo klausimu. Jis trūks plyš kabinasi scenos lyg skęstantysis šiaudo, ir dažniausiai nieko gero iš to neišeina.
Negaliu sėdėti Tarybos posėdžiuose ir nosį krapštyti. Viską darau nuoširdžiai, o jei žinau, kad dūšios neįdėsiu, geriau apskritai nieko nesiimsiu. Tie, kurie mane pažįsta, susitaikė: jei žinodamas, apie ką bus kalbama, nekeliu ragelio ir neatskambinu – vadinasi, nenoriu daryti to, apie ką bus kalbama (juokiasi). Na, nemoku žmonėms pasakyti „ne“!
Beje, 1996 metais, dirbdamas Taryboje, nuo „scenos“ nulipau taip pat laiku, nors ir anksčiau laiko. Gimė sūnus Augustinas, atsirado įvairiausių kitų rūpesčių, supratau, kad nebegalėsiu normaliai dirbti, todėl atsistatydinau net nesibaigus kadencijai.
Smagus sutapimas: tu vėl – Taryboje ir vėl lauki, kada gims sūnus. Šį kartą atsistatydinti nereikės?
Manau, ne – gyvenimas dabar labiau sustyguotas nei anuomet.
Vienu metu sūnus Augustinas su mama gyveno Amerikoje. Ilgai buvote toli vienas nuo kito?
Sūnus su savo mama grįžo jau seniai, gyvena Kaune, beje tame pačiame name, kuriame gyveno Aurimas (geras Aušrio draugas radijo laidų vedėjas Aurimas Dautartas – red. past.). Augustinui – septyniolika, jau tikras vyras. Džiaugiuosi, kad jis puikiai sutaria su mano antrosios žmonos Ingos keturiolikmečiu sūnumi Laurynu, tarp jų nėra jokios konkurencijos.
Dėl to, kad iširo pirmoji šeima, kada nors kaltinai pramogų pasaulį, televiziją, politiką?
Ne, nes mūsų atveju tiesiog nesutapo charakteriai (juokiasi)! Kažkada sėdėjome su Ryčiu Zemkausku ir svarstėme, kad reikėtų išleisti nesąmonių, kurias kadaise transliavome radijo stoties „Ultra Vires“ eteryje, knygelę. Joje tikrai būtų: „Parduodu pripučiamą moteriškę, mažai naudotą. Kodėl parduodu? Charakteriai nesutapo...“ O jei rimtai... Jei nemoki planuoti gyvenimo, vėliau ar anksčiau trukdyti ima ir politika, ir šou verslas. Aišku, jei nuolat esi užimtas savaitgaliais, beje, kaip ir per kiekvienus Naujuosius metus, kam tai gali patikti? Negana to, dažnai juk po darbingo savaitgalio dar norisi ir atsipalaiduoti, ir su draugais ištrūkti, pabaliavoti.
Ir tada labiau pradeda trukdyti ne pats darbas, o alkoholis?
Taip, tai dažnai tampa didele problema. Žmogus ieško būdų save tonizuoti. Jei atlikėjas ar laidų vedėjas sako, kad šou verslas jo nevargina, jis arba meluoja, arba blogai dirba. Visko pasitaiko... Būdavo, išvažiuoji kelioms dienos, o grįžti dar po kelių. Tačiau nei radijo, nei televizijos eteris dėl to niekada nenukentėjo – visada pavyko viską suderinti taip, kad mano išskridimai niekam netrukdytų.
Nori pasakyti, žmona dėl to nė kiek nepriekaištauja?
Pagal mano filosofiją artimas žmogus neturi priekaištauti, vyras ir žmona pirmiausia turi kalbėtis. Žinoma, būna, ir pamurma, kad per mažai laiko leidžiame kartu, kad savaitgaliai užimti, bet jei šis darbas atneša pelno, matyt, nėra didelės prasmės priekaištauti. Kitas reikalas, kai kviečia ne padirbėti, o padėti (juokiasi)...
Juk ne pirmagimio laukiamės! Laukiame pokyčių ir tai džiugina. Dabar galėsiu ištaisyti visas auklėjimo klaidas.
Inga klausia: „Kam tau to reikia?“ Juk vien gražia idėja sotus nebūsi...
Inga žino, kad toks esu, ir nieko nepadarysi. O jei svoris nekrinta, vadinasi, nėra taip blogai (juokiasi). Kita vertus, kaip malonu, kai kokiam Kauno poetui įteikiama Nacionalinė premija, o tu jautiesi bent maža dalele prie to prisidėjęs. Inga myli savo vyrą ir džiaugiasi, kai vyras dėl ko nors labai stengiasi ir jam tai pavyksta.
Gegužę su žmona susilauksite dar vieno sūnaus. Kai gimė Augustinas, buvai dvidešimt septynerių, dabar tau – keturiasdešimt ketveri. Tėvystė gąsdina?
Juk ne pirmagimio laukiamės! Laukiame pokyčių ir tai džiugina. Dabar galėsiu ištaisyti visas auklėjimo klaidas, kurias padariau kuri prieš septyniolika metų (juokiasi). Jei būtų netyčiukas, gal ir pulčiau į isteriją, paniką, bet Vakaris Vytis – labai planuotas ir labai laukiamas vaikas.
Su Inga kartu esate jau vienuolika metų, o štai vaikelio susilaukti nusprendėte tik dabar. Kodėl delsėte?
Galbūt nesiryžome, o ir norėjome viską suplanuoti, susidėlioti. Juk vaikas – ne kompaktinė plokštelė, kurią išleidi vos panorėjęs.