Kario žmona Aušra Mažonė: kaip gyventi su vyru, kuris fiziškai grįžta, bet emociškai lieka kare?

Aušra Mažonė / MARK AND MIGLE Photography nuotr.
Autorius: Irma Laužikaitė
Publikuota: 2018-07-07 10:20
„Kitos karių žmonos patvirtins – kai jie išvyksta, namuose viskas pradeda gesti. Viskas. Jei kuri iš mūsų pasiskundžia kokiu nors nesklandumu buityje, juokiamės, kad greičiausiai vyro nėra namie...“ – šypteli Aušra MAŽONĖ (36), knygoje „Nežinios fronto linijos“ aprašiusi savo ir kitų su kariais likimą susiejusių moterų iš įvairių pasaulio kampelių nematomą gyvenimo pusę.

„Daugiau besidalijančios, nei imančios, telkiančios ir radusios savąjį stiprybės šaltinį – tokias bendras savybes priskirčiau daugumai karių moterų, nors jos gyvena skirtinguose žemynuose. Mane šiek tiek liūdina, kad Lietuvoje kariai vis dar nepakankamai įvertinami, o juk jie yra vienintelės profesijos atstovai, kurie pasirengę besąlygiškai atiduoti gyvybę už mus ir savo šalį, – sako Aušra, karininko žmona, dirbanti valstybės tarnyboje. – Juolab mačiau, kaip jie dievinami svetur – Amerikoje. Ten prie uniformuotų vyrų gatvėje gali prieiti nepažįstamasis ir pasakyti: „Dėkoju jums už tarnybą.“

Aušros Mažonės išleista knyga
Aušros Mažonės išleista knyga

Už Atlanto, kur šeima gyveno, kol vyras studijavo karo koledže, jai ir kilo mintis kviestis į svečius ir pakalbinti kaimynystėje, karinėje bazėje netoli Kanzas Sičio, gyvenančias karių žmonas (ten buvo suvažiavusios šeimos iš 70 šalių), o vėliau istorijos sugulė į jausmingą, atvirą knygą.

„Tėveli, ar esi kada nušovęs žmogų?“ – kartą paklausė jūsų sūnus, kai pokalbis pakrypo apie ką tik pasaulį sukrėtusią dar vieną teroristų ataką. Jūs aprašote, kaip nuskambėjus šiam klausimui prie pietų stalo stojo tyla ir jums gerklėje įstrigo kąsnis, nes ir pati ne kartą norėjote to paklausti nuolat misijose svetur būnančio vyro, bet nedrįsote...

Yra tarnybinių dalykų, kurių man tikrai nereikia žinoti. Kaip mano vyras sako – o kas iš to, jei žinosi, kur aš esu? Kuo mažiau žinai, tuo saugiau ir geriau.

Ir dabar bijau – o ką, jei atsakymas būtų „taip“? Tai viena iš labai jautrių temų, apie tai galvoju, bet suprantu, kad mano vyras pasirinko tokią profesiją. Būtų idealu, jei nevyktų karai, bet... O tuomet galima klausimą pasukti ir kitaip: kas nutiktų, jei nebūtų taikos palaikymo misijų, kas suvaldytų įsiplieskiančius neramumus? Tačiau kuo puikiausiai suprantu, jog Lietuva yra NATO narė, todėl mūsų kariai vyksta į misijas padėti aljanso šalims, kad prireikus jos padėtų mums. Nelaukiu su siaubu, kada vyras pasakys, kad vėl išvyksta, nenoriu šių žodžių išgirsti, bet žinau, jog tai jo misija. Mano misija – jį palaikyti. Išmokau neužduoti klausimų, išvydusi žvilgsnį, kuris reiškia nenorą ar negalėjimą kalbėti.

Jūs kartu esate jau aštuoniolika metų, susituokę – keturiolika, auginate dvylikametį sūnų Gabrielių. Ar skaičiavote, kiek laiko per savo santuokinį gyvenimą namuose buvote viena, o vyras – už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų?

Manau, laikas, kurį praleidau viena ir kurį praleidome drauge, pasidalintų per pusę. Kai gimdžiau sūnų, vyras buvo pratybose Lietuvoje ir spėjo atvykti. Visi drauge grįžome namo, aš dar išgyvenau euforiją ir šoką, nežinojau, ką daryti, o tada išgirdau: „Viskas, aš turiu grįžti į dalinį, mano laisvos paros baigėsi.“ Tik dabar suprantu, jog knyga ir atsirado iš to, kad norėjau užpildyti tuščius puslapius, pasidalinti tuo, kas prisikaupė būnant vienumoje ir nežinioje. Įvadas, kuriame pasakoju savo istoriją, gimė iš vyrui kadaise parašyto laiško.

MARK AND MIGLE Photography nuotr.
MARK AND MIGLE Photography nuotr.

Kai susipažinote, jūsų vyras jau buvo pasirinkęs kario kelią?

Jis ką tik buvo baigęs Karo akademiją ir pradėjęs tarnybą. Buvau teisės studentė, tvarkiausi dokumentus metams vykti į Ameriką, bet taip ir neišvykau – pasirinkau draugystę su būsimu vyru. Jau draugaudama pradėjau suprasti, ką reiškia būti kario antrąja puse, jis nemažai laiko praleisdavo mokymuose, ilgam buvo išvykęs į misiją. Aš jo laukiau, gaudžiau bet kokią informaciją ir tada supratau, kad kitaip nebus. O kaip kitaip, jei myli ir sieji su tuo žmogumi ateitį? Esu girdėjusi, kaip moterys skelbia ultimatumus, tačiau net neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma, – sutikau žmogų, turintį tokią profesiją, pasirinkusį tokį kelią, ir tai priėmiau.

Neseniai važiavome pro pastatą, kur kadaise buvo vieną pirmųjų Vilniuje interneto svetainių, ten galėdavau prisėsti prie kompiuterio ir parašyti į misiją išvykusiam būsimam vyrui laišką. O su kokia viltimi atidarydavau pašto dėžutę, tikėdamasi, kad bus įkritęs jo atsakymas... Sūnui buvo sunku patikėti, kad namuose neturėjome kompiuterio. Aišku, kol buvome tik dviese, viskas buvo paprasčiau. Kai gimė sūnus, prisidėjo įvairiausių kitų dalykų: juk vyrui irgi sunku nebūti namuose, kai vaikas ištaria pirmą žodį, ar grįžus po pusmečio suprasti, kad vaikas tėčio nebepažįsta.

Kai vyro nėra namuose, jūs žinote, kokiame jis karštame pasaulio taške?

Nebūtinai. Yra tarnybinių dalykų, kurių man tikrai nereikia žinoti. Kaip mano vyras sako – o kas iš to, jei žinosi, kur aš esu? Kuo mažiau žinai, tuo saugiau ir geriau.

Tuomet galima sekti viešai pateikiamą informaciją, kas toje šalyje vyksta.

Vėl pakartočiau vyro žodžius: o kas iš to? Informacija gali būti neobjektyvi ir kelti tik papildomą įtampą. Viena mano knygos herojų – ukrainiečių karo didvyrio Igorio Gordijčuko žmona Tatjana, pasikalbėti su ja specialiai vykau į Kijevą. Prieš kelerius metus ji sudėjo vyrui, kariškiui, daiktus, nes jis pasakė, kad tarnybos reikalais turi skubiai išvykti. Kartais jai paskambindavo, bet kalbėdavo labai trumpai, tik paklausdavo, ar viskas namuose gerai, kaip sekasi dukrai. Ji nežinojo, kad vyras – karo zonoje: „Aš jo net neklausiau.“ Gal mes visos esame taip išmokytos?

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Aušros Mažonės išleista knyga
Aušros Mažonės išleista knyga

Savaitę trukusiame mūšyje su Rusijos remiamais separatistais Igoris buvo sužeistas – į mašiną pataikė sprogmuo, skeveldros išplėšė dalį galvos. Rusai kitus ukrainiečių karius paėmė į nelaisvę, jį paliko lauke, nes netikėjo, kad taip sužeistas žmogus gali išgyventi. Po dviejų parų jį rado Raudonojo Kryžiaus savanoriai, surenkantys lavonus, nustebo, kai užčiuopė pulsą... Stebuklas įvyko, jam buvo atlikta ne viena operacija, metus gydėsi Amerikoje. Igoris atsistojo ant kojų ir vaikšto – tiesa, jam reikia pagalbos, ramentų, jis sunkiai išlaiko pusiausvyrą, tačiau gali dėstyti būsimiems kariams.

„Aš visuomet šalia jo. Su begaline meile ir noru atiduoti daugiau, negu imi“, – tvirtino Tatjana. Jei ji būtų žinojusi, kad vyras kare, ar tai būtų ką nors pakeitę? Ne.

Kokios jūsų šeimos žaidimo taisyklės – susitariate, kada jis paskambins, jei negalės – iš anksto įspėja?

Jokių susitarimų net negali būti. Jei ilgesnį laiką nesulauki žinios, žinai, kad užsiėmęs. Šeimos ima irti, kai prasideda nepasitikėjimas ir reikalavimai, kad ir dėl skambinimo griežtai sutartu laiku. Tokiu elgesiu moteris kelia įtampa ne tik sau, bet ir vyrui. Būti priešiškoje erdvėje nėra taip paprasta. Kario žmonai nekyla klausimų, kodėl jis nepaskambina ar taip ilgai negali susisiekti.

Gal – to klausimo sau geriau net neužduoti?

Žinai, kad paskambina tada, kai gali. Jei imsi per daug galvoti, bus tik blogiau. Būna, apima baimė... Būna, sapnuoju belangį pastatą dykynėje, kurį šturmuoja skaromis apsigobę kariai... Kartais sapnuose regiu karį, laikantį ampulę. Suprantu, kad tai kalio cianidas. Matyt, kartojasi filmuose matytos scenos. Nerimą priimu kaip gyvenimo dalį.

O jei sulaukiate vyro skambučio, kai abu su sūnumi sergate, – tai pasakote ar neapkraunate jo bėdomis?

Viską sakau, nes manau, kad santykiai turi būti grindžiami atvirumu. Pasakoju apie problemas, pasitariu, kaip jas spręsti. Bet turiu atsiminti, kad būnant misijoje, kur pasaulis visiškai kitoks, buitinės problemos gali atrodyti kitaip. Iš toli tai kartais – visai ne problema, nes jis yra ten, kur mirties ir gyvybės riba tokia trapi.

Knygoje jūsų kalbinta izraelietė amerikiečio kariškio žmona jo vadovybei užduoda atvirą klausimą, kuris dažnai moteriai gal kirba, bet garsiai jo neištaria: kas būtų su ja ir trimis vaikais, jei vyras žūtų, kaip jie būtų socialiai apsaugoti?

Kaip ir tas mano sūnaus klausimas – ar esi nušovęs žmogų?.. Mes dažnai bandom tarsi pasislėpti po lapais, uždangstyti jais tikrą situaciją, kaip stručiai įkišam galvas. Dažnai trūksta to atvirumo, juk visoms rūpi, o kaip būtų, jeigu būtų... Degania, pamilusi amerikietį karo mediką, buvo atstumta savo labai tikinčių žydų ortodoksų šeimos, tad nerimas dėl to, kas nutiktų, jei vyras žūtų, buvo labai didelis – ji neturėtų kur glaustis, nes JAV nėra jos namai, o Izraelyje niekas nelaukia.

Kario žmona turi susitaikyti ne tik su nerimu, ar jis grįš namo. Nuolatos klausiu savęs, kaip bus, kai jis sugrįš, – ar karo lauke užsimezgę stiprūs ryšiai su likimo broliais nesunaikins mūsų tarpusavio ryšio? Ar adrenalino poreikis nenuslopins ramaus buvimo namuose? O kaip gyventi su vyru, kuris fiziškai grįžta, bet emociškai lieka kare? Atrodo, kad karių moteris vienija panašūs išgyvenimai ir suvokimas, jog šiuolaikinio kario misija yra palaikyti taiką pasaulyje, o jos pasiryžusios prie to prisidėti – palaikydamos juos.

Naujausi straipsniai