Atrodo, lyg taip ir turėtų būti... Pro didelį Senamiesčio langą į virtuvę plūstanti šviesa, miško samanų spalvos nertinis ir graži liekna moteris, žvelgianti didžiulėmis akimis. Jose – tiek daug visko: baleto scenos spindesys, prakaito upeliai repeticijų salėje, kolegų, mokinių veidai, svajonės pasenti šalia mylimo žmogaus ir išsiskyrimo kartėlis. „Aš laminga, tikrai!“ – juodus plaukus kresteli buvusi balerina, baleto pedagogė Aušra Gineitytė (49).
– Vilniaus senamiesčio gatvėmis žingsniuodama į jūsų namus galvojau apie filmą „Juodoji gulbė“. Jame balerinų gyvenimas piešiamas niūriomis spalvomis. Dar keletas stereotipų apie kankinančią šokėjų būtį...
– Šito filmo nemačiau, bet visi kiti... Na, kažkas juose tikrai ne taip, hiperbolizuotai.
– Žinoma, stereotipai griūva, kai jūs štai iš šaldytuvo ištraukiate tortą!
– Mano šaldytuve jo dažnai yra.
– Vadinasi, balerinos nemarina savęs badu, nekovoja dėl vietos po saule, nekenčia, kai reikia pasitraukti, ir neatiduoda baletui viso gyvenimo?
– Bet ir kitur taip, ne vien balete! Iš tiesų baleto šokėjos laikas trumpas. Ir labai trapus. Dvidešimt metų.
– Jūs šokote trisdešimt dvejus...
– Neatsisakau ir dabar, jei siūlo. Šoku su savo mokiniais, nesakau, kad „padėjau kryžių“ scenoje, bet intensyvusis periodas baigėsi. Tegu šoka jauni.
Galiu gyventi be scenos, gerai jaučiuosi su savo prisiminimais. Gal man buvo lengviau – po penkiolikos darbo metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gavau pasiūlymą mokyti vaikus. Tuomet dar abejojau, bet mano buvęs vyras patarė: „Nė nesvarstyk, eik, jei ne tu, bus kitas.“ Taigi man nereikėjo svarstyti, o kas – dabar? Ką veiksiu? Kur pasuksiu?
Tiesą sakant, negaliu prisiminti, kad išvis būčiau apie tai galvojusi. Kad pabaiga mane būtų gąsdinusi. Turėjau šeimą, ji man buvo svarbi. Tokia pat svarbi, kaip ir baletas.
Galiu gyventi be scenos, gerai jaučiuosi su savo prisiminimais.
– Balerina, žinoma, svajojote tapti nuo vaikystės?
– Tikrai to norėjau! Į šokį mane atvedė tėčio pusbrolis, buvęs pramoginių šokių šokėjas, choreografas Adomas Gineitis. Vėliau – tuometinė M. K. Čiurlionio menų mokykla ir juodas darbas. Paauglystėje, prisimenu, norėjau baletą mesti, tačiau mokytojai laiku sustabdė. Po keleto metų, šokdama Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“, o gal Gatvės šokėją „Don Kichote“, galvojau: Dieve, kaip gerai, kad mane atkalbėjo, kad nemečiau, tebešoku.
– Daugybė mergaičių vaikystėje nori tapti balerinomis. Suknelės, scena, puantai – taip gražu. Kodėl vienoms lemta sušokti gyvenimo šokį scenoje, o kitoms – ne?
– Nė negali žinoti, kaip kartais būna. Žiūrėk, gamtos apdovanota, o dirbti nenori. Arba – ir to trūksta, ir ano, o darbštumas neišpasakytas. Darbštuoliai dažnai pasiekia daugiau nei labai talentingi tinginiai. Gerbiu jų užsispyrimą.
Kai kurie talentingi šokėjai neištveria rutinos, juk scenos drabužių kasdien nevilki. O kelias į šlovės akimirkas scenoje – ilgas ir reikalauja fizinių, emocinių jėgų. Būna, išsigąsta, pagaili savęs. Tik vėliau vis tiek matai juos teatre. Jei jau šokio virusas įlenda, tai – visam laikui.
– Anuomet, kai baigėte M. K. Čiurlionio menų mokyklą, pasirinkimas nebuvo didelis...
– Baigėme aštuonios merginos ir trys vaikinai. Skirstymo dieną į mus pažiūrėti atėjo Operos ir baleto teatro, Kauno muzikinio teatro, ansamblių „Lietuva“ ir „Trimitas“ vadovai. „Trimite“ savo šokėjų grupę turėjo Borisas Moisejevas. „Imu visas aštuonias!“ – pasakė. Žinoma, nė viena šokti į jo grupę nenuėjome. Visi svajojome apie Operos ir baleto teatrą.
– Tuomet dar nežinojote, kad svajonės įgyvendinamos ne taip lengvai. Užkulisių intrigos, kurių teatre netrūksta, juk netrunka sulaužyti jauno žmogaus...
– Intrigos manęs nepalietė. Atėjau į teatrą, kai jame meno vadovu dirbo Vytautas Brazdylis. Jis globojo „čiurlioniukus“, mus augino. Su Jurijumi Smoriginu buvau išvažiavusi į tuometinį Leningradą. Ten gavau kvietimą pasilikti. Dar sykį nuvažiavusi apsisprendžiau: geriau šoksiu Lietuvoje. Niekuomet nebuvau iš tų, kurioms šokis yra visas gyvenimas. Kad ir koks jis gražus, kad ir koks nepaprastas, baletu gyvenimas nesibaigia. Man visada reikėjo daugiau.
– Aušra, jei dabar paprašyčiau pašokti Alyvų fėją? Prisimintumėte sukinius?
– Žinoma! Kiekvieną. Tik puantų jau neužsimaučiau. Ilgai be jų šokau, patiko šiuolaikinis šokis. Jurijaus Smorigino, Anželikos Cholinos pastatymai man labai brangūs.
– Operos ir baleto teatre dirbote dvidešimt metų. Nejau vieną dieną jums tiesiog pasiūlė: turėtumėte išeiti?
– Taip ir buvo! Paskui dar pusmetį repetavau, bet prasmės – jokios. Kad palaikytų gerą formą, šokėjas turi ne tik repetuoti, bet ir šokti spektakliuose. Skaudama širdimi parašiau prašymą, tik dėl to vėliau nė kiek nesigailėjau. Vaidmenų netrūko: „Moterų dainos“, „Karmen“, „Meilė“ ir dar daug pastatymų. Labai gerai, kad iš teatro pasitraukiau tada, kai dar galėjau šokti.
– Turite du sūnus – dvidešimt penkerių Andrių ir devyniolikos Rapolą. Kai kurioms balerinoms vaikų gimimas prilygsta pasaulio pabaigai. Kaip buvo jums?
– Bet labai daug balerinų turi vaikų! Tiesiog žinai, kad iš tavo karjeros iškris pusantrų metų, o paskui – sukandi dantis ir stengiesi atgauti formą.
Niekuomet net nesvarsčiau: dabar parengsiu tą vaidmenį, o paskui gimdysiu. Šeima man visada buvo didžiausia vertybė.
Tiesą sakant, vaikai irgi yra rengimasis pabaigai. Toks nesąmoningas, intuityvus. Ir pabaiga anksčiau ar vėliau ateis, jei jau pradėjai šokti. Privalai tai žinoti. Užtat artistas turi plačiai atverti akis, domėtis viskuo, užsidaryti vien balete negalima.
Tiesą sakant, vaikai irgi yra rengimasis pabaigai. Toks nesąmoningas, intuityvus.
– Jūs niekada ir neužsidarėte. Ypač domėjotės teatru. Nieko nuostabaus, kai vyras – teatro aktorius.
– Mūsų aktoriaus meistriškumo dėstytoja Aldona Adomaitytė sakydavo: „Jūs irgi aktoriai.“ Užfiksavau tai. Gyvenau su aktoriumi, mačiau, kaip jie dirba, bendrauja. Ir tai daug davė. Nėra didesnio komplimento, kai dramos artistas tau pasako: „Tu gerai šokai Medėją! Ara Ledi Makbet.“
– Nė vienas iš mūsų neišvengiame dramų tikrame gyvenime. Matyt, sunku nuo jų atsiriboti scenoje?
– Visada prisiminsiu „Don Kichotą“. Tai buvo paskutinis mano spektaklis klasikinio baleto scenoje. Iš vakaro mirė mama... Drebėjo kojos, bet privalėjau sušokti partiją, nes šokis – irgi darbas. Ne aš pirma, ne man vienai yra taip atsitikę.
– Kančios momentas, matyt, irgi – menininko dalis.
– Taip sako, o aš nežinau. Tik tokių situacijų kurti specialiai, matyt, nereikėtų.
– Prasitarėte, kad šeima jums labai svarbi. Ypač todėl skyrybos buvo skausmingas išgyvenimas?
– Niekada nemaniau, kad mums taip nutiks. Atrodo, buvo graži santuoka ir iš meilės. Susipažinome, kai Rimas jau buvo išsiskyręs, ištekėjau dvidešimt trejų. Kaip ir visi, maniau, gyvensime ilgai ir laimingai, džiaugsme ir varge. Pasirodė, kad ne viskas taip. Nesirengiu vaidinti ir maivytis, kad man neskaudėjo, bet viskas – jau praeityje.
Nieko daug negaliu papasakoti, tik vis galvoju: arba aš daugiau nei dvidešimt metų pragyvenau su žmogumi, kurio nepažinojau, arba jis taip pasikeitė. Ir neleido savęs pažinti. Užtat keisti žodžiai iš jo lūpų: „Reikia kalbėtis.“ Juk tai aš visada taip sakydavau...
– Na, vyrai juk moka pasiteisinti: nenoriu tau užkrauti savo problemų, tau nereikia to žinoti...
– Tikrai, jie nenori parnešti namo savo rūpesčių, bet geriau tegu neša, tegu išsikalba. Su Rimu išsiskyrėme taikiai, be jokių akių draskymų, durų trankymų.
– Tačiau kiekvienas išgyvenote savo skausmą...
– Visiems gali visko nutikti, niekas nuo nieko neapsaugotas. Tačiau man atrodo, kad kartais, kai tikrai yra ką saugoti, verta tą daryti. O paskui ir vėl galvoju: nenorėčiau gyventi su žmogumi, kuris ką nors nešiojasi užantyje.
Drauge kuri gyvenimą – namai, vaikai, aplinka, bendri draugai, o vieną dieną nusprendi tai pakeisti? Pamėginti iš naujo? Tiesą sakant, toji istorija turi ir gerų pusių...
– Na, nedrįstu ginčytis, kai šitaip šviečia jūsų akys!
– Durys užsidaro, langai atsidaro. Aš atsigavau, esu laiminga, patenkinta, ateitis, tikiuosi, bus graži. Turiu... Na, viskas tikrai gerai!