Aurimas Žvinys – apie gyvenimą pakeitusią dukrą Eleonorą ir atsitraukimą nuo aktorystės

Aurimas Žvinys su žmona Egle ir dukrele / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

Šiaulių dramos teatro vadovas Aurimas Žvinys interviu dalija retai. O kam man to reikia? Aš puikiai jaučiuosi būdamas užkulisiuose, su šypsena prisipažįsta aktorius. Iš tiesų, A.Žviniui stereotipinio aktoriaus portreto neprikabinsi – nuolatinio dėmesio jam nė kiek nereikia, o ir viešai dažniausiai jis tekalba apie širdį džiuginantį teatrą ir aktorystę. Vis dėlto jau kurį laiką A.Žvinio akys spindi ir dėl kito atsakingo vaidmens – prieš šiek tiek daugiau nei trejus metus jis su žmona Egle sulaukė dukros. Aurimas neslepia – mažylė Eleonora į gyvenimą atnešė naujų vėjų.

Portalui Žmonės.lt retai interviu dalijantis A.Žvinys sutiko papasakoti apie atsitraukimą nuo aktorystės, teatrui sudėtingus metus, tėvystės atneštus pokyčius ir veiklą, leidžiančią pailsėti nuo varginančios rutinos.

Aurimai, interviu dalijate retai, o ir socialiniuose tinkluose neviešinate kiekvieno žingsnio. Nesate iš tų aktorių, kuriems reikalingas nuolatinis dėmesys?

Nesu. Tiesą pasakius, mano gyvenime viskas priešingai – viešumas man ne taip ir reikalingas. Nors, žinoma, buvo etapas, kai dažniau kur nors pasirodydavau, bet dabar gerai jaučiuosi nuėjęs į ramesnę bendravimo fazę, į užkulisius. Taip išėjo natūraliai – prasidėjo pandemija, viskas sustojo, tai ir nebuvo prasmės į viešumą eiti.

O apie asmeninį gyvenimą daug kalbėti… Kam man to reikia? Gyvenu gerai, aktyviai dirbu, kol kas daugiau nieko ir nereikia. Sukuosi savo darbe.

Aurimas Žvinys / Teodoro Biliūno nuotr.

Galbūt viešumos nesinori, nes ir aktorystės jūsų gyvenime neliko – esate Šiaulių dramos teatro vadovas. Ar prieš šešerius metus nebuvo sunku nusigręžti nuo scenos, aktorystės?

Nėra taip, kad aktorystės visai neliko mano gyvenime, bet, be abejo, jos yra gerokai mažiau. Teatro vadovu dirbu šešerius metus, tad su tokia situacija esu susitaikęs. Juk pats priėmiau sprendimą kandidatuoti į tokias pareigas, tad puikiai supratau, kad teks atsitraukti nuo scenos, nes dviejų darbų vienu metu dirbti neišeina. Tai buvo sąmoningas man sprendimas. Bet kūrybos gyvenime vis vien yra, negaliu sakyti, kad visai neliko.

Vis dar kuriate vaidmenis?

Taip, sukuriu vieną kitą vaidmenį teatre. Bet tai darau retai ir labiau formos, įgūdžių palaikymui. Dabarties tikrai nepalyginsi su tuo etapu, kai buvau aktorius ir vaidmenis kūriau nuolat. Dabar aktorystė užima labai mažą laiko dalį ir liko kaip veikla, pakelianti nuotaiką.

Rodos, į praeities vaidmenis žvelgiate šiek tiek nostalgiškai. Ar retsykiais pasiilgstate to etapo, kai buvote visa galva pasinėręs į aktorystę?

Būna, kad pasiilgstu. Ypatingai tuomet, kai važinėju po teatrus ir stebiu kitus spektaklius, stebiu kolegų darbą. Jei matau labai gerą spektakltį, tai jaučiu kaip sukirba baltas pavydas, lydimas šiokios tokios noslagijos. Tuomet pagalvoju: „Kaip pasiilgau ir norėčiau būti scenoje“.

Bet pats priėmiau sprendimą būti kitoje scenos pusėje, kurioje yra žiūrovai, ir šis sprendimas taip pat mane džiugina. Tikrai negalėčiau sakyti, kad padariau klaidą, jog išėjau vadovauti teatrui ir pasitraukiau nuo scenos į žiūrovo pusę. Žinoma, tikiuosi, kad pasibaigus teatro vadovo kadencijai, kuri yra ribota, galėsiu sugrįžti atgal į tą pilną kūrybinį procesą. Manau, kad į aktorystę sugrįžčiau visai kitoks, nei buvau iki tol.

Aurimas Žvinys / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Į teatro sceną atsineštumėte visai kitą požiūrį?

Taip. Teatro vadovo darbas man leidžia į aktorystę pažvelgti iš visai kitos perspektyvos, o ir kaip žiūrovas pamatau kur kas daugiau. Juk aktoriai dažnai verda savose sultyse, tad kai ko galbūt ir nepastebi, ir nemato. Manau, kad tas naujas požiūris sugrįžus būtų naudingas.

O kokia šiandieninė Šiaulių dramos teatro situacija? Ar bendruomenė jau pamiršo pandeminius atgarsius?

Ne. Tie koronaviruso atnešti reiškiniai liko iki šiol. Pandemija teatrui padarė labai didelę įtaką. Juk dvejus metus buvo apribotas darbas, tad žiūrovas šiek tiek nutolo nuo teatro. Atrodo, kad žmogus priprato prie sąstingio sąlygų, o gal ir susirado naujų veiklų, pakeitusių teatrą, tad kai buvo leista pradėti dirbti, tikrai nebuvo taip, kad žmonės sugužėjo į spektaklius (šypteli). Reikėjo įdėti daug pastangų, kad vėl atkreiptume žiūrovų dėmesį, paragintume sugrįžti... Pamažu tai vyksta, žmonės grįžta, bet ir dabar matau, kad dar nesugrįžome į 2019-ųjų tempus.

Kita vertus, prasidėjo karas, kuris irgi paveikė visą visuomenę, neišvengiamai ir teatrą. Pirmas dvi karo Ukrainoje savaites viskas buvo sustoję – kaip ir visi, ieškojome būdų, kaip su tuo gyventi, kaip reaguoti. Tai yra natūralu. Tuo pačiu ir vėl pakito teatras – kai kurie spektakliai prasidėjus karui tapo neaktualūs, netinkami. Tai ir vėl įjungė savotišką stabdį, bet taip ir gyveni, prisitaikai, kad galėtum veikti. Teatras visada reaguoja į šių dienų realijas.

O ar Šiaulių teatro bendruomenė telkėsi pagalbai ukrainiečiams?

Taip, be abejo. Visas teatras labai palaiko Ukrainą, tad, kaip ir kitos bendruomenės, rinko paramą daiktais, aukoja labdarai. Esame priglaudę iš Ukrainos pabėgusius teatro kūrėjus, kurie dabar dirba teatre. Šiaulių dramos teatre yra keletas patalpų, kuriose galima gyventi, tai jas ir užleidome.

Iš tiesų, aktyviai bandome Ukrainos teatro kūrėjus integruoti į mūsų veiklą, į miesto bendruomenę. Suteikiame visas galimybes dirbti, veikti. Jie ir patys labai aktyvūs, renka paramą gimtinėje likusiems žmonėms. Visi kartu surėmę pečius dirbame.

Aurimas Žvinys su dukrele / Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs su žmona Egle dirbate Šiaulių dramos teatre. Jūs esate teatro vadovas, o Eglė – aktorė. Ar nesunku kartu ir dirbti, ir buitimi rūpintis? Neatsiranda trinties?

Ne. Jokių sunkumų nekyla, tad net neatkreipiau dėmesio, kad mes kartu dirbame (juokiasi). Visi eina į darbą, visi rūpinasi buitimi, tai ar teatre, ar kitame darbe, manau, viskas išlieka taip pat. Reikia ir dirbti, ir vaikus auginti, ir namus prižiūrėti. Viską taip pat darome kaip ir kitos šeimos.

Su žmona auginate trejų metukų Eleonorą. Ar labai pasikeitė jūsų šeimos gyvenimo ritmas, kai atsirado dukra?

Tikrai pasikeitė (šypsosi). Dukra yra didžiausias stebuklas, kuris atėjo į gyvenimą ir kuris jį pakeitė, atnešė tuos tėvystės džiaugsmus ir iššūkius. Labai džiaugiuosi, kad turime dukrą. Iš tiesų, dabar jaučiuosi visai kitaip, nei iki dukros gimimo. Tėvystė atnešė naujų spalvų, gyvenime atsirado daugiau dinamikos, daugiau įvairovės. Štai, namuose dar viena asmenybė, dar vienas žmogus su savo charakteriu, su savo poreikiais ir nuotaikomis. Gyvenimas tikrai tapo turtingesis (šypsosi).

Ar savo dukroje jau pastebite aktorės talentą?

Kas baisiausia, kad taip, pastebiu (juokiasi). Ji labai mėgsta bendrauti, labai mėgsta kompaniją, labai mėgsta žaisti su vaikais. Pastebiu, kad dukros fantazija yra labai plati, o ir atmintį ji turi puikią. Mane tai stebina – būna, kad ji prisimena dalykus, kurie įvyko prieš pusmetį, prieš metus. O dar ir su visomis smulkmenomis atpasakoja. Tikrai matau aktorės bruožų, nors jai dar tik treji.

Be to, ji labai mėgsta eiti į teatrą, mėgsta žiūrėti spektaklius, animacinius filmukus, kiną. Mėgsta ir po teatro užkulisius vaikščioti. Būna, kad pamato kokias kaukes, lėles ar įdomias dekoracijas, tai valandų valandas gali prie jų būti, dūkti.

Žinoma, kaip bus ateityje, nežinia. Galbūt dukra, tiek laiko praleidusi teatre, sakys, kad gana, jau tiek visko prisižiūrėjau, kad nenoriu daugiau nieko matyti (šypteli). Žiūrėsime, kaip bus.

Aurimas Žvinys su žmona Egle ir dukrele / Asmeninio archyvo nuotr.

Trejus metus mėgaujatės tėčio vaidmeniu. Ar jau atradote savų tėvystės taisyklių?

Griežtų taisyklių neturiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano žmona Eglė yra labai motiniška ir pedagogiška, tad aš mokausi iš jos, kaip reikia su dukra kalbėti. Bet, žinoma, namie turime taisykles, kurių sutartinai abu su žmona laikomės. Štai, pastebėjome, kad dukra dabar aktyviai tikrinasi savo galimybių ribas, bando laužyti namų taisykles ir žiūrėti, kiek tėvai yra kieti ar minkšti, tai abu su žmona sutartinai stengiamės vienodai reaguoti. Čia esame labai disciplinuoti.

Be to, labai stengiamės su dukra kalbėti apie viską, nepalikti jos nežinioje. Stengiamės kalbėtis ir apie tai, kas yra gerai, kas blogai, o jeigu dukra padarė kažkokią išdaigą, kantriai aiškinamės, kad tik ji suprastų, kodėl taip elgtis negalima. Manau, kad tas atvirumas yra labai svarbus.

Beje, namuose turime aiškią dienotvarkę. Pavyzdžiui, Eleonora žino, kad kai tėtis sugrįžta namo, dvi valandas po to bus tik tėčio ir dukros laikas (šypsosi).

Atrodo, kad visą savo laisvą laiką skiriate dukrai Eleonorai. Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite kokių nors hobių?

Tiesą pasakius, laisvalaikio nėra tiek, kiek norėčiau, nes pakankamai daug laiko atima darbas. O ir laisvalaikio pobūdis gimus dukrai pasikeitė, jei seniau aktyviai leisdavau laiką – plaukdavau baidarėmis, važiuodavau dviračiu, tai dabar daugiau ilsiuosi ramiai.

Kartais, kai noriu tylos ir ramybės, nuvažiuoju į sodybą. Ten prireikia ir medelius apgenėti, ir žolę nupjauti, ir ką nors sumeistrauti... Tokie darbai, ko gero, man yra vienas efektingiausių jėgų atgavimo būdų. Dar, aišku, bandau prisitaikyti, kad tas mano poilsio laikas būtų patogus ir Eglei, ir dukrai. Norisi kuo daugiau laiko būti kartu (šypsosi).

Fotogalerija:

Aurimas Žvinys (16 nuotr.)
+10
Skaitykite daugiau