Kai paauglystė baigiasi, išgaruoja ir dauguma kompleksų. Vienas mano gyvenime taip ir užsiliko, nors man jau beveik trisdešimt. Mano ūgis – 184 cm, esu aukštesnė už didžiąją dalį bendraamžių ir netgi už daugelį stipriosios lyties atstovų. Tikriausiai todėl vis dar esu vieniša – tiesiog nejaukiai jaučiuosi šalia žemesnio vyro. Teko atstumti ne vieną dėmesio vertą vaikiną, nes turiu griežtą nuostatą – poroje vyras privalo būti bent šiek tiek aukštesnis, kitaip jis nebus vertas pagarbos.
Nejučia save lyginu su kiekvienu žmogumi, o jei tenka bendrauti su gerokai žemesniu pašnekovu, kūprinuosi, stengiuosi nežiūrėti jam į akis, nes jaučiuosi lyg ateivė iš kitos planetos. Be jokios abejonės, mano namuose nėra aukštakulnių, nors su dideliu pavydu žvelgiu į moteris, kurios kaukši gatve, linguodamos klubais. Niekaip negaliu susitaikyti su ta bausme, kurią man skyrė likimas. Be jokios abejonės, paauglystėje išgyvenau daug patyčių, o ir dabar vis dar nemaloniai priimu aplinkinių nuostabą: „Kokia tu aukšta!!!”.
Tikriausiai jausčiausi kiek geriau, jei būčiau pasirinkusi profesiją, kuriai aukštas ūgis reikalingas, – dirbčiau modeliu ar krepšininke. Tačiau šiems darbams neturiu tinkančių duomenų. Nors sakoma, kad aukšti žmonės labiau pastebimi, todėl lengviau pasiekia karjeros aukštumų, turi aplinkinių pripažinimą, tačiau greičiausiai kalbama apie standartus atitinkantį aukštą ūgį (mano nuomone, mergina neturėtų viršyti 180 cm). O aš šiam pasauliui paprasčiausiai esu per aukša... Rimantė.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Laiško autorė turi labai daug kategoriškų įsitikinimų, kuriuos apibendrinus daroma išvada, kad visų nelaimių priežastis – aukštas ūgis. Jis „kaltas“ dėl to, kad nejauku būti šalia žemesnio vyro, ūgis trukdo užmegzti santykius, palaikyti kontaktą kalbant su pašnekovu. Apstu negatyvių įsitikinimų, kurie remiasi paauglystės patirtimi bei klaidingais kertiniais įsitikinimais. Kaip žinia, paaugliai dažnai pasišaipo vieni iš kitų ne tik dėl aukšto ūgio, bet ir dėl žemo, dėl kūno sudėjimo, aprangos ir t.t. Prabėgo nemažai metų, bet bendraamžių pastaba dėl ūgio iki šiol apie save primena ir kartina gyvenimą. Kaip gyventi nuolat save baudžiant? Ar tikrai kaltas ūgis, o gal po juo slypi kur kas gilesnė problema?
Drįsiu pasakyti, kad tai – savivertės klausimas. Laiško autorė mano, kad bendravimo sunkumai išsispręstų, jei tik ūgis taptų žemesnis. Bet jis žemesnis netaps, todėl reikia tai priimti kaip duotybę. Mes esame vertingi ne dėl ūgio, svorio, akių ar plaukų spalvos. Yra du keliai – priimti tai arba įkalinti save tame „komplekse“. Įkalintas žmogus tampa nelaisvas, jis pats save izoliuoja nuo kontaktų, vengia bendravimo, o laikui bėgant jam atrodo, kad jį kiti atstumia, o to kaltininkas yra ūgis. Liaukitės kaltinti ūgį ir paklauskite savęs, kiek atsakomybės prisiimate už tai, kad šiuo metu turite bendravimo sunkumų. Čia kaltas ne ūgis, o jūsų požiūris į jūsų ūgį, jūsų negatyvios mintys apie jį ir išankstinis „žinojimas“, ką kiti mano apie aukštaūgius.
Laiško autorė pati atstumia vaikinus, nes ją valdo baimė, kad jei ji to nepadarys, pati bus atstumta. Atsisakius savo šio įsitikinimo ir atradus savyje teigiamų pusių bei supratus, kad ji vertinga ne tik dėl ūgio, o ir dėl kitų savybių, Rimantė įgytų daugiau laisvės – leistų sau būti labiau spontaniška, nevengtų kontaktų, nesigėdintų, kalbėdama su žmogumi ir žvelgdama jam į akis. Vietoj to, moteris šalinasi, o kalbant su žmogumi – kūprinasi. Problema gilėja, nes laikui bėgant šis kompeksas „apaugs“ kitais – susiformuos ydinga laikysena, sumažės socialinių santykių.
Laiške aiškiai jaučiamas kaltės jausmas, kad ūgis nebuvo „tinkamai panaudotas“ profesijoje. Bet ar ūgis lemia profesijos pasirinkimą? Ko gero, autorė pasirinko profesiją, kuri yra jai artima, ir neverta dėl to savęs kaltinti. Laiško autorė bando ieškoti aukšto ūgio privalumų, juos randa, bet, atrodo, jais netiki, nes paskui rašo apie standartus, kurių ji „neatitinka“. Siūlyčiau vengti savęs lyginimo su kitais, nemąstyti apie tai, koks ūgis yra „norma“. Manau, vertėtų sustoti ir pamąstyti, kaip ji gali sau padėti priimti save tokią, kokia yra. Svarbu suvokti, kad ne nuo centimetrų priklauso socialiniai santykiai ir sėkmė. Jei pačiai nepavyksta su šiais jausmais susitvarkyti, siūlyčiau kreiptis pagalbos pas specialistą. Tai būtų naudinga investicija, nes kuo greičiau pradėjus spręsti šį sunkumą, tuo lengviau bus užkirstas kelias jo įsišaknijimui į gilesnes ir platesnes gyvenimo sritis.
Lengvaatletės AIRINĖS PALŠYTĖS komentaras
„Smagu į pasaulį žvelgti iš aukščiau“
„Mano ūgis – 186 cm, tačiau aš drąsiai renkuosi aukštakulnius, juolab, kad turiu už save aukštesnį širdies draugą. Prisipažinsiu, dėl aukšto ūgio labai nesmagiai jaučiausi mokykloje. Tačiau nereikia pamiršti, kad savo bendraamžiams tu gali užkliūti, koks tik bebūtum, – per aukštas, per žemas, per storas, per kūdas. O aš buvau ir aukšta, ir labai liekna – visiškai neatitikau grožio standartų. Aukščiausia tarp mergaičių klasėje būti išties menkas malonumas, net kai kurie berniukai buvo už mane žemesni. Tačiau visuomet sulaukdavau palaikymo iš tėvų, mane nuolat supo aukšti žmonės, todėl neilgai trukus ėmiau suvokti aukšto ūgio privalumus, o ne trūkumus. Maža to, mano įkvėpėja buvo močiutė, kuri jaunystėje buvo laikoma itin aukšta mergina (jos ūgis – 178 cm), o senelis buvo šiek tiek už ją žemesnis. Mano močiutė dėl ūgių skirtumo niekada nekompleksavo ir nejautė jokio diskomforto“, – pasakoja Lietuvos lengvaatletė, šuolininkė į aukštį, pasaulio jaunimo vicečempionė.
Vaikystėje Airinė lankė baletą, todėl išmoko taisyklingos laikysenos. „O kai pradėjau užsiiminėti lengvąja atletika, vos tik susikūprindavau, trenerė iškart mane sudrausmindavo“, – šypsosi mergina.
Aukštaūgė gražuolė neslepia mėgstanti dėmesį, todėl jai malonu, kai gatvėje yra nulydima žvilgsniais. „Labai smagu į pasaulį žvelgti iš aukščiau. Kartais su draugais juokaujame, kad mums neprireikia kėdutės, kai norime nuo aukštos lentynos nusikelti daiktus. Džiaugiuosi, kad mane supa daug aukštų žmonių, jų netrūksta sporto pasaulyje. O aukštesnį už save vaikiną susirasti nebūtų problemos – jų Lietuvoje tikrai netrūksta“, – sako A.Palšytė.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt