Truputį architektas, truputį grafikos dizaineris, dar šiek tiek kaligrafas ir motociklininkas, stalius ir aktorius, Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Daumantas Ciunis (35) yra ne tas žmogus, kurį lengva prakalbinti. Dabar suprantu, kodėl interviu su juo – tiek mažai. Bet žodis po žodžio mūsų pokalbis ėmė ir įsivažiavo. Ne kaip tas motociklas, kuriuo jis mėgsta lėkti, bet tarsi lėtai ir ramiai auštanti kava mūsų puodeliuose.
Jei ateitų toks laikas, kai neturėtum vaidmenų, juk turėtum amatą – pirmas tavo sprendimas buvo rinktis ne teatrą, o architektūrą...
Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl baigęs mokyklą pasirinkau architektūrą, – nėra mūsų šeimoje architektų, tik karininkai ir aktoriai. Visada elgiausi taip, kaip norėjau. Net ir tuomet, kai mečiau architektūrą. Šeima sakė: gal kvailas, ar nematai, kaip aktoriai gyvena?! O aš mačiau ir negaliu sakyti, kad toks gyvenimas man nepatiko. Tiesą sakant, dabar jau žinau, kad bet kurioje srityje, jei tik esi geras, gali uždirbti pinigų. Ir geras valytojas, neabejoju, uždirba daugiau nei prastas architektas.
Bet juk nebuvo taip, kad vieną dieną prabudai ir nusprendei – su architektūra baigta, būsiu aktorius? Egzistuoja kokia nors istorija?
Man buvo dvidešimt, jau dvejus metus studijavau architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Universitetas turi gana garsią savo teatro studiją „Palėpė“. Joje, beje, nemažai aktorių surado pašaukimą. Tąsyk su studija vykome į gastroles Prancūzijoje. Važiavome autobusu, jis pilnas žmonių, kažkas miega, kažkas gale gitara groja, kiti kortomis žaidžia, treti geria. O man mintis: taigi turbūt taip aktoriai gyvena. Noriu ir aš! Neabejoju, mano tėtis gastrolėse, į kurias mane imdavo, irgi šitaip gyveno, tik aš, vaikas, nepastebėjau, nemačiau. Jei dar tiksliau – neatskyriau, kada aktoriai šiaip linksmi, o kada – bohemiškai laisvi.
Iš tiesų ko daugiau reikia, kai tau – dvidešimt? Gero baliaus ir nemiegoti po šešiasdešimt valandų. Yra taip buvę ir architektūroje – nebuvau pareigingas studentas, darbus darydavau paskutinę naktį. Po keleto tokių naktų prasidėdavo nemigos haliucinacijos – girdėdavau muziką, nors jos niekas negrodavo, aplink viskas išsiliedavo raudona spalva. Nenorėčiau viso to pakartoti, bet buvo tikrai įdomu...
Galiu spėti, kad teatre pervargimo – irgi į valias?..
Būna, bet rečiau. Žmonės dažnai klausia – kaip jūs tiek teksto išmokstate?! Sakau – įsivaizduokit, du mėnesius kiekvieną dieną sakote tuos pačius žodžius. Negi neišmoksite jų mintinai? Keista, kad tai jiems atrodo vienas didžiausių aktoriaus profesijos iššūkių.
O kas – didžiausias?
Kai žinai, ką reikia padaryti, bet nežinai, kaip. Man keisti svaičiojimai apie tai, kaip sunku aktoriui išeiti iš vaidmens, tai tiesiog paprastas profesionalumo reikalas. Kur kas sunkiau pagauti personažą, kartais tai užtrunka labai ilgai arba pavyksta trečius metus po premjeros. Tik tuomet pagaliau supranti – va, ko režisierius iš manęs norėjo... Pradedi surišti galus, susipina tinklas ir supranti, ką tu čia vaidini. Man taip buvo, kai Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas“ kūriau kunigaikščio Myškino vaidmenį. Tarsi įsimeni seką, kas po ko eina, tačiau kas, kokios būsenos išplaukia iš vieno ar kito veiksmo, dėliojau dar ilgai po premjeros. Toks buvo sudėtingas, daugiasluoksnis vaidmuo.
Tau teko pažinti legendinę Eimunto Nekrošiaus mokyklą. Kokią patirtį iš jos išsinešei?
Tiksliai suformuluoti, ką iš jo gavau, negalėčiau. Dėl tos pačios priežasties man visada sunku duoti interviu – niekada nebandau sau tiksliai formuluoti minčių, jausenų ir išgyvenimų. Po darbo su Eimuntu Nekrošiumi liko suvokimas, kiek daug mano vaizduotė dar turi augti, bet ir tai – kažin ar kada prilygs jo. Prisimenu, kartą, prieš baigiant repeticiją, jis davė užduotį: pagalvokite ir padarykite taip, kad šioje scenoje batai eitų patys. Su Vaidu Viliumi svarstome, batus nešiojam, šokinėjam su jais per įsivaizduojamas balas. Kitą dieną jam rodome etiudą, jis šypsosi – jūs čia rimtai? Baikit, neįdomu. Nežinau, kada jis miegodavo, nes į repeticijas ateidavo prigalvojęs dešimtis variantų skirtingoms scenoms. O paskui visa tai tikrindavosi su mumis, aktoriais.
Tavo bendrakursiai šiandien visi garsūs aktoriai, jūsų kursą dažnai lygina su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku. Ar kurso branduolys vis dar likęs? Per gausybę darbų dar turite laiko pabendrauti?
Gal mažiau nei studijų metais, gal ne visi, ne su visais, bet susitinkame bendruose darbuose. Labai gerai prisimenu režisieriaus Artūro Areimos butą, kuriame kūryba vykdavo visą parą. Turiu dar likusios filmuotos medžiagos, nemanau, kad ji kada nors pateks į viešumą (juokiasi). Man labai pasisekė, kad pataikiau į tokį kursą. Pradžia po mano spontaniško sprendimo nebuvo kažin kokia, trejus metus bijojau, kad išmes. Nesupratau, ko iš manęs nori ir kam reikia vaidinti tuos etiudus. Akademijos dėstytojai nelabai mėgsta tų, kurie anksčiau yra kur nors vaidinę, – tokiems visada atrodo, kad jie viską moka ir daro tai puikiai. O staiga – suvaidink driežą. Pats taip pasimoviau. Kol maniau viską žinantis, kentėjau, o kai supratau, kad nežinau nieko – pramušė.
Viskas pajudėjo trečiame kurse. Tapau kurso seniūnu, pradėjau ieškoti veiklos. Klausiu kurso vadovo Rimanto Tumino – ką seniūnas turi daryti? Žymėk, kas ateina į paskaitas, o kas ne. Tai sąžiningai ir žymėjau. Ne tik studentus – dėstytojus irgi. Maniau, kad ta pati tvarka galioja visiems, o Tuminas mano sąrašėlį į šiukšlių dėžę išmetė.
Visuomeninės pareigos man patinka, esu Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas. Norisi kažkokiu būdu sutvarkyti tą siaubingą chaosą, kuris tvyro visose aktorių veiklos srityse. Aktoriai pažeidžiami, niekas jų negina, ypač tų, kurie neturi darbo sutarčių. Pradžioje jiems bent jau norėčiau išaiškinti teisinius dalykus – kokias sutartis pasirašyti, kokių nepasirašyti – ir priminti, kad skaityti sutartis – būtina.
Štai dar viena sritis, kurioje save atradai. Kiek dar gali tokių būti?
Daug kam jaučiu pašaukimą – man patinka ir butus perprojektuoti, ir baldus iš medžio savo rankomis gaminti, net galvoju apie kokias nors mažas medžio dirbtuves. Mėgstu važinėti motociklu ir jį prižiūrėti. Neseniai prisiminiau kaligrafiją, rašau, kas ateina į galvą, – tai tarsi meditacija: sėdi iki ketvirtos valandos ryto ir rašai. Vasara yra puikus metas pabūti su savimi ir sutvarkyti buities reikalus.
Kad ir buvusiam architektui juk svarbu, kaip gyveni, kaip atrodo tavo aplinka...
Kažkada supratau, kad turiu keisto pedantizmo. Nešvarios lėkštės man netrukdo, bet... turiu jas sudėti į krūvelę – nuo didžiausios iki mažiausios.
Kur geriausiai jautiesi, kur būdamas ir ką veikdamas?
Viskas priklauso nuo savijautos. Kartais atrodo, kad labai gerai jausčiausi tinkuodamas sienas, kartais – rašydamas ar piešdamas logotipą, kartais – važiuodamas motociklu. Neturiu universalios vietos, į kurią galėčiau pabėgti, o pabėgti kartais reikia – nuo scenos, nuo teatro. Vasarą gėris, turime ilgas atostogas, o kai prasideda ruduo, tikrai norisi bėgti, o ne vaidinti aštuonis spektaklius iš eilės. Ir bėgti į glūdumą. Kartais man atrodo, kad galėčiau miške gyventi visą laiką. O kartais norėčiau atsidurti miesto centre, minioje žmonių.
Sausio mėnesį būtų geriausia bent dvi dienas pagulėti lovoje ir nieko, nieko neveikti, net neskaityti. Gal net nusipirkti televizorių ir jį įsijungti.
Ką dabar skaitai?
Knygą apie grafinį dizainą. Man patinka ir ši sritis. Būtų smagu dirbti ir nepriklausyti nuo vietos.
Jei gautum fantastišką pasiūlymą sukurti kokį nors grafinio dizaino kūrinį, ar atsisveikintum su aktoryste?
Niekada nemodeliavau tokios situacijos. Tais mėnesiais, kai būni pervargęs, galvoji, kad ramia širdimi atsisveikintum ir važiuotum į kitą šalį dirbti ko nors kita. Tačiau pailsi ir darosi neramu – na, ko naujo imsimės, kokia pjesė?
Atrodo, kad labai atidžiai renkiesi vaidmenis. Tavo pozicija – nebūti visur?
Pastarasis mano darbas – sūnų auginančio vyriškio vaidmuo Svetlanos Proskurinos filme „Iki pasimatymo, mama“. Buvo smagu, man teko pagrindinis vaidmuo.
Vaidinti už mažą atlygį nesutinku, porą kartų pasiūlė, atsisakiau. Daugiau nesiūlo. Nemanau, kad pralaimiu, na, neturiu instagrame dešimties tūkstančių sekėjų – negaunu kremų. Bet man puikiai sekasi ir be kremo, ir aplinkoje, kur manęs nepažįsta.
Ir kodėl, sakyk, daugelis žmonių taip romantizuoja teatrą?
Nežinau, gal aktoriams smagu kurti mitą apie save? Aišku, gadinu dabar čia viską taip kalbėdamas. Aktoriai mėgėjai vaidinti ir gyvenime, kurti savo, mitinės būtybės, įvaizdį.
O kas svarbu tau? Kokie esminiai dalykai slepiasi tavyje?
Būti sąžiningam. Nemeluoti nei sau, nei kitiems. Kartais tai sunku šiame pasaulyje, o kartais to daryti nė nereikia, gali viską sugadinti sakydamas tiesą. Taip dažnai atrodo, kad momentinė nauda yra vertingiau ir svarbiau už ilgalaikį nuoširdumą. Nėra lengva apsispręsti, kai tau sako: šimtas eurų dabar arba trys tūkstančiai po trejų metų. Daugelis turbūt pasirinktų – dabar. Bet, kai gerai pagalvoji...