„Auksiniai“ aktoriaus D.Šimukausko metai: 17 vaidmenų, kelionės ir vėl užgimusi aistra nardymui

Aktorius Donatas Šimukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Prisėdus puodeliui arbatos su aktoriumi Donatu Šimukausku išsyk pasidaro aišku – vienas ryškiausių Lietuvos kino ekranų blogiukų šiurpinančias charakterio savybes palieka filmavimo aikštelėje. Gyvenime Donatas – atsipalaidavęs, malonus ir šiltas žmogus, abiem kojom stovintis ant žemės. Nieko keista, kad su juo dirbti nori visas būrys Lietuvos ir užsienio režisierių. Vos per pastaruosius 2 metus aktoriaus filmografija pasipildė net 17 pavadinimų: 8-iais filmais ir 9-iais serialais. Apie įspūdingą karjerą, savirealizaciją bei tai, kaip Donatui pavyksta išvengti profesinio nerimo, su aktoriumi kalbėjosi Vaida Baranovė.

Donatai, akivaizdu, kad šiuo metu išgyvenate karjeros aukso amžių. Tačiau, ne paslaptis, kad bet koks aukso amžius turi ir pozityvių, ir negatyvių aspektų, vienas kurių – laikinumas. Ar jus kamuoja klausimas, kas bus, kai/jei tai baigsis ir kaip tada reiks save realizuoti?

Galiu pasidžiaugti, kad jaučiuosi ramiai. Kadangi turiu ne vieną profesiją – nejaučiu nerimo dėl to, kad nebus iš gyventi. O kalbant apie savirealizaciją, tai per ilgą laiką supratau, kad save realizuoti įmanoma daugybe būdų. Galima prisigalvoti visko – nuo degtukų dėžučių kolekcionavimo iki kopimo į kalnus. Svarbiausia, kad tai, ką darai, patiktų. Esu iš kolegų girdėjęs: „štai, kaip blogai, nėra vaidmenų – negaliu realizuot savęs“. Manau, kad pernelyg rizikinga save realizuoti vienu vieninteliu būdu. Ypač kai tie būdai su laiku gali dar labiau susitraukti: nuo „realizuoti save galiu tik vaidindamas“ iki „save realizuoti galiu tik vaidindamas kine“ ir t.t. Manau, kad reikia mąstyti paprasčiau ir laisviau: jei moki fotografuoti – fotografuoji, dainuoti – dainuoji, rašyti – rašai.

Aktorius Donatas Šimukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

O kokie savirealizacijos būdai šiuo metu egzistuoja jūsų gyvenime? Kur klajoja Donatas Šimukauskas, kai nesisuka filmavimo aikštelėje arba „Aktorių agentūroje“?

Klajoja vandeny. Neseniai atradau nardymą. Be abejo, kol kas esu pradedantysis naras, tačiau man labai patinka. Šiuo metu mano „stažas“ – gal vos 15 nėrimų per pastaruosius metus, bet sustoti neplanuoju.

Kaip viskas prasidėjo?

Smagi istorija. Pabaigęs filmuotis viename iš projektų, gavau honorarą ir buvo galimybė jį išleisti kažkaip įdomiai. Sugalvojau, kad reikia išvažiuoti vienam pakeliauti. Ilgai rinkausi kryptį ir finale išsirinkau Galapagų salas. Nuvykau be jokių didelių lūkesčių, bet tai, ką būdamas ten pamačiau po vandeniu, įkvėpė rimčiau susidomėti nardymu. Panėręs vos du metrus nuo kranto, gali pamatyti fantastiškai daug gyvybės. Vėžliai, ruoniai, žuvys ir t.t. Stebina ir tai, kad ten gyvenantys jūros gyvūnai nebijo žmonių. Galapaguose žmonės gyvena vos 150 metų, tad ir gyvūnai nespėjo susidurti su tuo, kiek mūsų rūšis sugeba pridirbti.

Vos pabandžius, nardymas mane sužavėjo taip smarkiai, kad panorau išsilaikyti nardymo licenciją. Tą ir padariau. Labai užsikabinau. Jausmą, būnant po vandeniu, galima palyginti su tuo, ką Alisa jautė veidrodžių karalystėje. Ateini prie vandens ir nematai nieko – tik mėlyną paviršių. Tuomet įneri gilyn ir paaiškėja, kad anapus to mėlyno paviršiaus egzistuoja nenusakomai spalvotas pasaulis, kurio neįmanoma net palyginti su niekuo, ką matome ant kranto. Nesu tapytojas, bet, turbūt, jei juo būčiau – tapyčiau būtent povandeninį pasaulį.

Aktorius Donatas Šimukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar dabar jau tapai nardymo ambasadoriumi, visiems sakančiu „Bro, privalai pabandyti“?

Tikrai drąsiai rekomenduoju nardymą išbandyti visiems, kam tik tai leidžia sveikata. Deja, lietuviškuose vandens telkiniuose didelės spalvų įvairovės nepamatysime – greičiau tik labai daug žalių atspalvių. Kalbant apie tolimesnes kryptis, mano nuomone, pigiausia ir geriausia vieta pradėti nardyti ir pamatyti daugybę gražių dalykų yra Egiptas – Raudonoji jūra. Ten yra koralinis rifas, pilnas įvairiausios gyvybės. Ten man teko pamatyti jūrų karvę – lamantiną – didžiulį kone dviejų metrų ilgio žolėdį gyvūną, labai panašų į begemotą. Tokie maži susidūrimai, rodos, negrįžtamai pakeičia tavo perspektyvą – pasaulis išauga, pagilėja tikrąją to žodžio prasme.

Kaip manai, ar yra kažkoks bendras vardiklis, siejantis nardymą ir aktorystę? Galbūt, smalsumas? Noras ieškoti?

Taip, man visuomet įdomu kažką naujo išmokti. Kai užstringi kažkokioj rutinoj, greitai supranti, kad ji nedžiugina – reikia atrast kažką naujo: išmokti naują kalbą, ar susigalvoti naują veiklą. Ir iškart prasideda mokymasis. Netgi nardymo reikaluose. Atrodo, paukšt! ir panėriau, bet išties nardymas apima daugybę dalykų, kuriuos turi išmokti. Kantriai ir pamažu.

Su tokiu požiūriu einu ir į filmavimo aikštelę. Filmavimuose niekuomet negali numatyti visų niuansų. Tave visuomet gali nustebinti tai, ką yra sumanęs režisierius, ką padiktuos scenarijus. Kiekvienas projektas – nauji dalykai, kurių daugelio gali būti apskritai niekada net nebuvai bandęs. Visuomet susiduri su tuo, kad reikia su kažkuo naujai susipažinti ir kažką suvokti, kad galėtum įgyvendinti tai, ko iš tavęs tikimasi.

Aktorius Donatas Šimukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek smarkiai pasineri į tyrinėjimus, kai kuri naują vaidmenį?

Priklausomai nuo to, ko reikia. Pavyzdžiui, filme „Man viskas gerai“ („I am fine, thanks“, rež. Ernestas Jankauskas – aut. past.), kur vaidinau mokslininką, stengiausi suprasti sritį, kuri man buvo visiškai nauja – biologiją. Reikėjo susipažinti su teorija, suprasti tyrimų principus ir apskritai suvokti ko tie mokslininkai ieško – ką bando surasti. Koks viso to tikslas? Kokia nauda?

Kiekvienas vaidmuo skirtingas. Yra personažų, kuriuos tu labai gerai supranti ir žinai, kuo jie gyvena. Kai kurie personažai yra labai arti tavęs ir reikia vos šiek tiek pakeisti santykį į vienus ar kitus dalykus ir jie susiklosto savaime. Bet būna, kad reikia kažko daugiau. Ypač kai personažo elgesį sudėtinga ne tik pateisinti, bet ir apskritai suvokti. Tada tenka pasistengti labiau. Jau pasirodžiusiame Go3 platformoje seriale „Savo akimis“ atlikau žiauraus rusų karininko vaidmenį. Toks vaidmuo reikalauja atskiros prieigos ir apmąstymų. Viskas slypi detalėse, mažuose niuansuose, kuriuos reikia išieškot. Svarbiausia – toms paieškoms turėti laiko. O būtent jo dažniausiai ir nėra.

Ir visgi, net jei laiko visai nėra, koks yra pagrindinis klausimas, į kurį būtinai reikia atsakyti kuriant personažą? Klausimas, be kurio nė iš vietos?

Ko jis nori? Koks jo tikslas? Kiekvienoje scenoje turi surasti tai, ko personažas siekia. Niekada nebūna, kad kažkas tiesiog sėdi ir tiek, nes štai taip sutapo, toks oras ir pan. Kiekvienas veiksmas turi tikslą. Ir tą tikslą reikia žinoti. Kai žinai tikslą – gimsta istorija, kurią žiūrovas gali sudėlioti ir perskaityti.

Šio mėnesio pradžioje pasirodė žiūrovų ilgai lauktas siaubo filmas – „Rūpintojėlis“. Jame vaidinate ir jūs. Papasakokite, koks jūsų vaidmuo šiame projekte ir, apskritai, kuo ypatingas šis filmas?

„Rūpintojėlį“ filmavome pačiame karantino įkarštyje, tad be abejo šalia įprastų filmavimo aikštelės iššūkių prisidėjo ir daugybė papildomų problemų, susijusių su visais ribojimais, kurie tuo metu galiojo.

Mano vaidmuo šiame filme sąlyginai epizodinis – esu pagrindinio veikėjo tėvas. Nors jis ir nedalyvauja veiksme, kur liejasi visas kraujas, jo elgesys sukuria tam tikras aplinkybes, kuriomis viskas ir įvyksta. Nors oficialiai „Rūpintojėlis“ – siaubo filmas, tačiau išties jo žanras gerokai platesnis, nes mes matome įdomią ir įtraukiančia pagrindinio veikėjo dramą, kurioje tėvai, be abejo, atlieka centrinį vaidmenį.

Apskritai, šis filmas tobulai tinkamas jaunai auditorijai. Tiek humoras, tiek ir pats „slasher“ (labai „kruvinas“ siaubo filmų žanras – aut. past.) žanras yra būtent jaunosios kartos auditorijos arkliukai.

Ar filmavimai pandemijos metu kažkiek prisidėjo kuriant „Rūpintojėlio“ atmosferą? Ar slogi nuotaika visuomenėje padeda sukurti siaubo filmą?

Taip, bendra įtampa tikrai persikelia ir į aikštelę. Tiesa, kadangi mano personažas nedalyvauja pačiuose siaubingiausiuose įvykiuose, man ji nebuvo esminis dalykas. Tačiau neabejoju, kad tiems, kurie dalyvavo „kruviniausiame“ veiksme, buvo kitaip. Apskritai, mane nustebino tai, kaip jaunimas puikiai susitvarkė su užduotim ir kaip gerai išvaidino tai, kas buvo parašyta. Apskritai, pandemija ar ne pandemija, man labai patinka, kaip filmas išėjo.

Labai didžiuojuosi režisieriaus Jono Trukano darbu. Su Jonu buvome pažįstami jau seniai – kartu kūrėme jo debiutinį filmą „Knygnešys“. Tuomet jam dar buvo turbūt kokie 19 metų. Bet dirbti su juo ir tada, ir dabar – labai malonu. Galėti iš arti matyti, kaip toks kino kūrėjas auga – malonumas ir privilegija.

Pabaigai, dar kartą grįžkime prie to aukso amžiaus. Kokie tolimesni jūsų vaidybiniai planai? Ko žiūrovams laukti?

Planų, laimei, yra ir yra nemažai. Šiuo metu filmuojuosi serialo „Prakeikti“ V-ajame sezone, pamažu kuriame ateities planus su režisieriumi Emiliu Vėlyviu. Yra ir daugiau planų, tačiau viskam savas laikas, ir kai jis ateis – viską papasakosiu.

Aktorius Donatas Šimukauskas (21 nuotr.)
+15
Skaitykite daugiau