Auksinė Italijos rožė – karalienė Elena

1937 m. karalienė Elena pagerbta Auksine rože / „Scanpix“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-26 17:21
Ši istorija – ne istorinio serialo fantazija. Barbariškos (tuomet) Juodkalnijos kunigaikštytė Elena įtekėjo į vieną seniausių Europos dinastijų, tapo Italijos ir Albanijos karaliene, Etiopijos imperatoriene ir veik palaimintąja.

Dar galima pridėti, kad buvo Rusijos imperatoriaus Aleksandro III krikšto dukra ir galima caraičio Nikolajaus nuotaka, dėl jos dvikovoje kovėsi Suomijos prezidentas, generolas Mannerheimas (tada dar tik baronas Carlas Gustafas Mannerheimas) ir Serbijos princas Arsenas.

Dėl teisės tapti Italijos karaliene ji varžėsi su penkiomis savo seserimis – visos Juodkalnijos kunigaikščio Nikolos ir jo žmonos Milenos dukros buvo gražios, protingos, puikiai išmokslintos ir laikytos svariu tėvo koziriu tarptautinėje XX a. politikoje. Pagrįstai: dvi iš jų tapo Rusijos didžiosiomis kunigaikštienėmis, viena nutekėjo į Anglijos karališkąją šeimą, kita tapo Serbijos princese. Ir tik jaunylė Ksenija, nors buvo keliskart susižadėjusi su įtakingais Europos aristokratais, taip ir liko vieniša (sakoma, niekada dėl šio fakto nesiskundė, garsėjo gerais darbais, aistra sportui, fotografijai ir iki paskutinės akimirkos be galo mylėjo gimtąją Juodkalniją).

Tačiau net tarp nepaprastų seserų, palikusių pėdsaką pasaulio istorijoje, Elenos skrydis – ypatingas. Galų gale, tai ji 1937 m. iš popiežiaus Pijaus XI rankų gavo Auksinę rožę – garbingiausią Katalikų bažnyčios apdovanojimą, skiriamą moterims. Ją Pijus XII pavadino labdaros ir gailestingumo karaliene, o popiežius Jonas Paulius II 2001 m. paskelbė Dievo tarnaite – tai paskutinis etapas iki tampant palaimintąja. Savojos dinastijoje, kurios nare ji tapo ištekėjusi, mažai karalienių, kurios būtų buvusios tokios mylimos, o kunigaikštytės ir Neapolio princo santuoka laikoma viena sėkmingiausių tarp aristokratų.

Ugo Bettini nuotr.
Ugo Bettini nuotr.

Kur rengiamos princesės?

Elena, arba Jela (sutrumpintas Jelenos variantas), kaip ją vadino namiškiai, buvo šešta būsimųjų Juodkalnijos monarchų atžala. Kai ji gimė, tėvas dar buvo viso labo kunigaikštis, motina – išvis ne aristokratė, o karingo vaivados dukra. Kitaip, nei dažnai būdavo aristokratų šeimose, juodkalniškiai buvo draugiški ir mylintys. Dukras lavino taip pat nuodugniai, kaip ir sūnus: šeimoje kalbėta prancūziškai, vertintos diskusijos apie politiką, kultūrą ir meną, tradicijos gerbtos, bet niekas neslopino vaikų charakterių ir spontaniškumo.

Amžininkų liudijimu, kunigaikštytė buvo jautri, uždara ir tyli, tačiau drauge protinga ir nepaprastai atkakli, ypač tada, kai šventai tikėjo savo teisumu. Gyvo proto, nepaprastai smalsi, dievino gamtą, piešė.

Tokiam vaikui nebuvo visai lengva tolimajame Peterburge. Smolnio kilmingųjų mergaičių institute (čia studijavo ir jos vyresnės seserys) ji atsidūrė dešimties. Net tarp dvarininkaičių panelės statusas buvo išskirtinis – pirmiausia, dėl garsiojo krikštatėvio, o ir kunigaikštis Nikola buvo faktinis savo šalies valdovas! Jai buvo paskirti du kambariai šalia pačios direktorės apartamentų, pasirūpinta, kad kunigaikštytė galėtų atsidėti pomėgiams piešti ir skambinti.

Tvarka institute buvo ne blogesnė nei kareivinėse. Keltis šeštą (žiemą – valanda vėliau). Asmeninė malda, rytmetinės pamaldos cerkvėje (Juodkalnijos kunigaikštytė buvo stačiatikė,). Po pusryčių – pamokos, paskui – pietūs ir poilsis, tada – vėl pamokos. Merginas mokė kalbų, tikybos, geografijos, istorijos, matematikos, fizikos, muzikos, šokių, iškalbos, gražaus elgesio. Penktą – arbata (Londono ir angliškosios kultūros įtaka), šeštą mokslai baigti. Paskui – vakarienė ir vakarinės pamaldos. Devintą vakaro panelės privalėjo būti savo kambariuose.

Negalėjo būti nė kalbos, kad skandalo paliesta aristokratė būtų tinkama į poras caraičiui, jos primygtinai paprašyta palikti institutą

Vienintelė atgaiva – šokiai. Kunigaikštytė niekada nestokojo gerbėjų ir jos carnet de bal – miniatiūrinė knygelė, kurioje dama pokylyje užsirašo šokio numerį ir kavalieriaus vardą, visada būdavo pilnutėlė. Pokylyje baronas Mannerheimas ir metė iššūkį Serbijos sosto įpėdiniui – gražioji Elena dovanojo suomiui du šokius, kuriuos buvo pažadėjusi konkurentui. Tas įžeidė merginą, o kunigaikštytė, išdidžiai mostelėjusi vėduokle, atkirto, kad niekuomet neleistų chamui to, ko neatsisako mandagiam kavalieriui. Įsiutęs Arsenas išvadino damą sotte paganne – prancūziškas keiksmažodis, cenzūriškai reiškiantis kvaišą, tamsuolę kaimietę, buvo nedviprasmiška užuomina apie jos motinos kilmę...

Dvikovoje rimtai nukentėjo Mannerheimas ir... kunigaikštytės reputacija. Negalėjo būti nė kalbos, kad skandalo paliesta aristokratė būtų tinkama į poras caraičiui, jos primygtinai paprašyta palikti institutą, o tėvas net svarstė uždaryti ją į vienuolyną. Beje, suomių generolas ir šeštasis šalies prezidentas nepamiršo gražiosios Elenos ir iki pat mirties vardo dieną ji gaudavo puokštę rožių.

O tuo tarpu Romoje...

O tuo tarpu Romoje karalienė Margarita ieškojo žmonos vieninteliam sūnui Vittorio Emanuele – būsimajam karaliui Viktorui Emanueliui III. Nėra ko juoktis iš veiklios mamytės – Savojos dinastiją fiziškai išsekino artimų giminių santuokos (princo tėvai buvo pirmos eilės pusbrolis ir pusseserė) ir dar vienos tokios vedybos rimtai grėsė pačiai jos egzistencijai. Be to, Italijai buvo neprošal išplėsti įtaką Balkanuose. Ir... sumani karalienė pakvietė dvidešimt trejų kunigaikštytę apsilankyti Venecijoje – meno parodoje ir La Fenice teatre. Beje, Margaritos sūnus dievino Shakespeare᾽ą, kalbėjo keturiomis kalbomis ir, nors nemėgo nei koncertų, nei teatro, susitikime dalyvauti sutiko.

Princas, kaip ir jo tėvas, buvo nedidukas – apie 1,53 m, jis netgi vadino save spragtuku.

Jauni žmonės (Neapolio princui tuomet buvo dvidešimt septyneri) krito į akį vienas kitam. Nesutrikdė net bemaž trisdešimties centimetrų ūgio skirtumas – Elenos naudai. Princas, kaip ir jo tėvas, buvo nedidukas – apie 1,53 m, todėl visada stengėsi nešioti batus kuo storesne pakulne ir aukštas skrybėles... Laikui bėgant visi prie to priprato, o sutuoktiniai nevengdavo pajuokauti šia tema (pats princas vadino save spragtuku).

Pora susitiko dar kartą: į Nikolajaus II karūnaciją Maskvoje susirinko visa Europos aristokratija. Pokylyje italų princas ir Juodkalnijos kunigaikštytė sėdėjo greta ir netrukus Vittorio Emanuele dienoraštyje atsirado du įrašai: „Aš sutikau ją.“ ir „Aš apsisprendžiau!“ Beje, bulvariniai autoriai teigia, kad aukšta, tamsaus gymio juodaplaukė išrinktoji buvo nepaprastai panaši į grafienę Cesarini, kurios glėbyje princas, sakoma, ir pažino meilės džiaugsmus.

1896 m. spalio 19 d. Baryje, San Nicholas katedroje, kunigaikštytė priėmė katalikybę: nors Savojos dinastijos santykiai su Vatikanu tuomet buvo sudėtingi, būsimoji Italijos karalienė negalėjo išpažinti kitos religijos, o po savaitės buvo paskirtos vestuvės. Ir civilinė ceremonija Kvirinalyje, ir religinė Michelangelo pastatydintoje Santa Maria degli Angeli e dei Martiri bazilikoje buvo kuklios. Jose nepasirodė nuotakos motina, negalėjusi atleisti dėl išduoto tikėjimo, beveik nedalyvavo užsienio svečių. Italija ką tik buvo pralaimėjusi Advos mūšį Etiopijoje ir gedėjo septynių tūkstančių savo žuvusiųjų bei trijų tūkstančių, patekusių į nelaisvę. Karališkajai šeimai juolab nederėjo linksmintis.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Ilgai ir sudėtingai

Karališkosios vedybos, net sujungusios simpatizuojančius vienas kitam žmones, ne visada laimingos. Juodkalnijos kunigaikštytės ir italų princo santuoka buvo išimtis, be kita ko, palaiminta penketo vaikų. Karalienė Elena pažino skausmą vieną jų pergyventi – princesė Mafalda žuvo Buchenvaldo koncentracijos stovykloje keturiasdešimt dvejų...

Karalienės Elenos istorija išvis daugiau kalba apie atsidavimą, auką ir netektis nei apie žėrintį sostą ir karūną. Du pasauliniai ir aibė lokalių karų – ne pats lengviausias išbandymas net šio pasaulio galingiesiems. Ypač jiems – nuo kurių priklauso pasaulio lemtis. Ir liūdna bei ironiška, kad Italija niekada tiek nekariavo, kaip valdoma Viktoro Emanuelio III – iš esmės taikaus žmogaus.

Viskas ir prasidėjo nuo tragedijos: 1900 m. liepos 29 d. anarchistas Gaetano Bresci nušovė Elenos uošvį Umberto I ir jos vyras bei ji pati žengė į sostą. Mažasis Neapolio princas pasirodė atsargus ir protingas monarchas: pristabdė politinių priešininkų persekiojimą, palaikė ministro pirmininko Giovanni Giolitti ekonomines ir teisines iniciatyvas. Vienas po kito gimę sveiki vaikai, stotą ir išvaizdą paveldėję iš motinos, taip pat daug žadėjo dinastijai.

Karalienė buvo tikras Italijos angelas. Kai 1908 m. pabaigoje žemės drebėjimas beveik sugriovė Mesiną, ji darė viską, kad padėtų nukentėjusiesiems. Tai Elena sugalvojo rengti labdaros aukcionus ir juose pardavinėjo savo nuotraukas su autografais.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

1915 m. Italijai įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą (šalis kariavo nuo 1911 m., kai buvo paskelbtas karas Turkijai), karalienė, mažiau nei prieš metus tapusi motina, pradėjo dirbti sanitare karo ligoninėje. Ji rimtai atsidėjo medicinos studijoms ir galėjo savarankiškai diagnozuoti ir net atlikti nedideles chirurgines operacijas. Ji įtikino karalienę motiną paversti Kvirinalio rūmus ir Margaritos vilą ligoninėmis ir jose slaugyti karius. O karo pabaigoje pasiūlė parduoti karūnos brangenybes ir taip atlyginti šalies skolas...

Beveik visos asmeninės karalienės lėšos būdavo skiriamos medicinos tikslams.

Beveik visos asmeninės karalienės lėšos būdavo skiriamos medicinos tikslams. Ji finansavo tuberkuliozės, poliomielito, Parkinsono ligos ir vėžio tyrimus. Rėmė labdaros draugijas, globojančias karo invalidus ir sužeistuosius, vargdienius, našlaičius. 1911–1921 m. tapo pirmąja italų Raudonojo Kryžiaus savanorių seserų inspektore.

Kalbant apie tokius dalykus net nepadoru priminti žemiškąsias karūnas: kai 1936 m. Italija užėmė Etiopiją, karalius Viktoras Emanuelis III buvo paskelbtas šios šalies imperatoriumi, 1939 m. – Albanijos karaliumi. Imperatorienės ir Albanijos karalienės titulus gavo ir Elena (tiesa, nė vienas iš jų nebuvo iki galo pripažintas tarptautinės bendruomenės).

Italijos karališkoji šeima niekino fašizmą ir jo nekentė, tačiau net tvirtesni politikai nei Viktoras Emanuelis III nepajėgė jo sustabdyti. Nors karalius ilgai tikėjo, kad tai jis manipuliuoja ministru pirmininku Benito Mussolini, deja, pamažu valdžia perėjo į fašistų rankas. Lyg nepastebimai iš viešumos beveik dingo karaliaus fotografijos, iš laikraščių – reportažai apie karališkosios šeimos gyvenimą. Kadrai, kuriuose įamžintas valdovas, būdavo iškarpomi iš kino kronikos, net oficialiose įstaigose valdovo portretus išstūmė Mussolini atvaizdai.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Paskutinis veiksmas

Poros laukė dar viena tragedija – Mafaldos mirtis. Princesė buvo ištekėjusi už vokiečių kunigaikščio Philippo von Hesseno, ištikimo nacių partijos nario (jo brolis apskritai buvo vienas iš partijos vadovų). Tėvai nepritarė šioms vedyboms, be to, per princesę Hitleris mėgino daryti poveikį Italijos karališkajai šeimai. Bet Mafalda, tikra Elenos dukra, nuo vaikystės lydėjusi motiną jos misijose, darė viską, kad sustabdytų karą. O svarbiausia – gana kategoriškai gynė žydus.

1943 m. princesė buvo areštuota Vokietijos pasiuntinybėje Romoje – čia ją atviliojo neva žadėdami, kad galės pasikalbėti su vyru, kunigaikščiu Philippu, kurį naciai irgi buvo įkalinę. Iš ambasados princesė buvo nugabenta į Miuncheną, paskui – į Berlyną apklausti, o galiausiai atsidūrė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje.

1944 m. rugpjūčio 24-ąją sąjungininkai bombardavo ginklų gamyklą Buchenvaldo teritorijoje. Tuomet žuvo apie 400 kalinių, o Mafalda (slepiant tapatybę ji kalėjo ponios Abebos vardu) buvo sunkiai sužeista. Apdegintą ir sužalotą ranką medikai dar bandė amputuoti, tačiau nepajėgė sustabdyti kraujavimo. Princesė, neatgavusi sąmonės, mirė. Gali būti, kad operacija buvo sąmoningai atlikta per vėlai.

Apie dukters likimą karalius ir karalienė sužinojo tik po Vokietijos kapituliacijos. Karaliauti jiems buvo likę metai – 1946 m. gegužės 9-ąją Viktoras Emanuelis III užleido sostą vienatiniam sūnui Umberto II. Šis valdė tik mėnesį – referendumas 52 proc. persvara paskelbė Italiją respublika: Savojos dinastija, apkaltinta ryšiais su fašizmu, buvo priversta palikti šalį be teisės grįžti.

Sutuoktiniai, atsisakę sosto ir tapę Pollenzo grafais, rado prieglobstį karaliaus Faruko valdomame Egipte. Dar po metų karalienė Elena tapo našle – jos sutuoktinis peršalo žvejodamas ir mirė nuo plaučių uždegimo.

Priešpaskutinis (o realiai – paskutinis) Italijos karalius palaidotas Aleksandrijoje, už Šv. Kotrynos katedros altoriaus. Karalienė, sulaukusi 79-erių, mirė 1952 m. lapkričio 28 d. Monpeljė. (Į Prancūziją ji persikėlė sužinojusi, kad serga vėžiu.) Palaidota bendrame kape miesto kapinėse – tokia buvo karalienės valia; o municipalitetas pavadino gatvę, vedančią į kapines, jos vardu.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai