Prieš penkis metus, ieškodama savo kelio, įsitraukiau į vieną įdomiausių profesinių patirčių – darbą su sveika, augaline mityba. Kai tapau mama, ši tema man pasidarė dar svarbesnė. Augindama savo vaiką, nuolat gilinuosi, ieškau atsakymų.
Neseniai Lietuvoje kilo skandalas dėl neva veganės mamos nualinto kūdikio. Dalis artimųjų ir draugų susirūpinę skubėjo dalintis su manimi nesiliaujančiais straipsniais. „Matei, kaip būna?!“
Jaučiausi keistai. Žinoma, ne pirmas kartas. Vis paima kokį išskirtinį atvejį ir tiražuoja: „Veganų vaikas ligoninėje, kaip baisu!“ Vienas. O visi kiti vaikai ligoninėse kieno?..
Veganai – ne robotai, jie irgi žmonės, kurie serga, kurie gali klysti. Gali žmonės ir įgimtų problemų turėti, visai nepriklausomai nuo to, kaip maitinasi. Šioje istorijoje man tiesiog buvo gaila to vaikučio ir jo mamos. Jie turėjo atlaikyti didžiulį ažiotažą tokiu metu, kai jiems labiausiai reikėjo ramybės bei palaikymo.
Dainius: Visuomenė susipriešinusi šiuo klausimu, nes veganinė mityba skatina atsisakyti dalies susiformavusių įpročių, kulinarinių tradicijų. Žmonės nenori keistis. Pats lygiai taip pat anksčiau galvojau – ką tie veganai valgo? Vilijos dėka supratau, kad visgi įmanoma labai skaniai veganiškai pavalgyti ir netgi persivalgyti.
Mėgstu pajuokauti, kad veganai į maisto paieškas supermarketų džiunglėse eina tarsi į medžioklę. Ne išpuikęs tiesi ranką parduotuvėje, o turi viską apeiti, perskaityti sudėtį ir surasti, kas tau tinkama. Dabar jau parduotuvėse yra veganinių prekių šaldytuvų, o kai pradėjome, nieko nebuvo. Ieškojome ir radome tiekėjus, didmenos sandėlius, atsiveždavome tiesiai iš jų maišą žalių grikių, bananų dėžes. Kiti sako, kad taip maitintis brangu, bet tai netiesa. Nori sutaupyti – nuvažiuok nuošaliau nuo miesto ir rasi nemokamai ką pasiskinti ar pasirinkti. Aišku, mažiau laiko liks prie televizoriaus pagulėti.
Vilija: Nuo vaikystės nebuvau mėsos mėgėja, o vegane tapau prieš ketverius metus. Dėl to kaltas kačiukas. Buvo savaitgalis, mes su Dainiumi vaikštinėjome Užupyje. Ne turistinėje dalyje, o toliau, kur romantika jau kitokia, autentiška. Bevaikščiodami pamatėme mažą kačiuką. Toks mažytis, išsigandęs, susigūžęs prie konteinerių ir visas išsitepęs, purvinas, susivėlęs… Negalėjau praeiti, norėjosi iškart pasiimti jį namo. Kartu buvo neramu, o ir Dainius stabdė: „juk nuo konteinerio, taigi ligos, galime užsikrėsti!“ Tąsyk sutikau su juo, bet pradėjome kone kasdien važinėti ir jį maitinti.
Buvo ruduo, pradėjo labai šalti orai ir supratau, kad ne, nieko nebus – mes negalim jo tiesiog palikti. Pradėjom domėtis, ką daryti. Pasirodo, yra įvairių būdų, kaip greitai atsikratyti parazitais, yra organizacijų, galinčių padėti. Viską įvykdę, įdėjome skelbimą ir vos per kelias dienas radome kačiukui atsakingus šeimininkus.
Tąsyk apėmė didžiulis džiaugsmas – vadinasi, nėra taip sunku ištraukti gyvūną iš gatvės, padėti jam surasti namus! Tai labai įkvėpė. Nebegalėdavome lengvai praeiti gatvėje pro benamius gyvūnus, dažnam suteikdavome laikiną prieglobstį. Per pusantrų metų turėjome keliolika kačiukų, ir atrodė, kad tai niekad nesibaigs – kol supratau, kad vieno iš jų negalėsiu atiduoti…
Jis ir dabar pas mus gyvena – kartu su šuniu, kurį jau anksčiau buvome pasiėmę iš prieglaudos. Kai įsitraukėme į gyvūnų globą, pamažu pradėjau galvoti, kodėl mes vienus gyvūnus mylime ir globojame, o kitų – ne? Po ilgų svarstymų priėmiau sprendimą išbraukti iš savo mitybos raciono mėsą, o galiausiai ir visus gyvūninės kilmės produktus.
Dainius: Tuo tarpu mane ko gero reiktų vadinti ne veganu, o veganish. Namie valgau veganiškai, bet jei kur išvykus tenka valgyti kavinėse ar svečiuose, kartais paragauju ne tik augalinės mitybos patiekalų. Jei įmanoma, renkuosi bent vegetariškus, tiesiog geriau taip jaučiuosi. Kartais ir paruoštą maistą pasiimu į darbą, ypač kai tenka ilgiau išvažiuoti.
Dainius: Gimiau ir užaugau Vilniaus rajone. Namie turėjome daugybę naminių gyvūnų, todėl dažnai juokauju, kad užaugau tvarte. Išmokau su gyvūnais ir paukščiais susikalbėti jų pačių kalba.
Dabar gyvename Antakalnyje, šalia Šveicarijos parkas. Penkios minutės, ir vėl galiu pabūti su gamta. Vilnius man tuo ir žavus, kad kiekvienas gali rinktis – yra ir centras, ir senamiestis, ir miškas. Žalios zonos visur už kelių žingsnių į šoną.
Vilija: Esu visiškai įsimylėjusi Vilniaus senamiestį. Kai vaikštinėjame ten šiltais vakarais, širdis tiesiog sąla iš laimės, kad gyvenu Vilniuje, o ne kur nors kitur – pati sau pavydžiu. Čia tokia ypatinga atmosfera, jauki architektūra. Miniatiūrinėse gatvelėse vilnija vietinių ir turistų keliamas šurmulys. Gausiais renginiais dosnus miestas vis apdovanoja akis, ausis ir sielą. Toks mažas, jaukus, šurmuliuojantis Vilnius man labai artimas širdžiai. Kai viskas arti, atrodo, kad gali lengviau apglėbti miestą, įkvėpti ir įsikvėpti.
Vilija: Kai sutikau dalyvauti vienoje populiarioje pokalbių laidoje kaip veganė mama, nustebau sulaukusi stipraus spaudimo. Artimieji ragino dar pagalvoti, pažįstama teisininkė patarė nekalbėti šia tema. Beveik visi kvietė susitaikyti su tuo, kad sutikus dalyvauti laidoje, būsiu ten stipriai puolama ir smerkiama.
Su Dainiumi aptarėme, kas blogiausio gali nutikti. Pradėjau klausinėti kitų veganų tėvų, ir jie pripažino, kad išties nenori ar bijo skelbtis. Mane nuliūdino tokios aplinkinių reakcijos. Baimė reikšti savo nuomonę nėra sveikos visuomenės požymis, o taip norisi galvoti, kad Lietuva yra pažangi ir šiuolaikiška valstybė. Vis tik man buvo svarbiausia, kad palaikė Dainius: „Eik ir kalbėk, jeigu reikia – kas nors juk turi kalbėti.“
Juokauju, kad į laidą ėjau kaip į karą, iš kurio nežinojau ar grįšiu. Tikėjau savo atstovaujama pozicija, tačiau nerimavau – juk atstovauti mažumą nėra lengva. Galų gale grįžau ir grįžau laiminga. Nebuvo lengva, bet nebuvo ir taip blogai. Laidos pabaigoje pati laidos vedėja prisipažino, kad yra vegetarė, ir sulaukė plojimų! Reikia džiaugtis ir mažomis pergalėmis – jos dažnai būna didelių permainų palydovės.
Pati neskirstau žmonių pagal tai, ar jie valgo mėsą, ar ne. Daugybė mano draugų yra visavalgiai. Bendraudama su kitokių pažiūrų žmonėmis, turiu galimybę jiems pristatyti savo pasaulėžiūrą. Kartais tik tiek ir tereikia, kad atsirastų tolerancija, noras daugiau pasidomėti, o gal ir patiems nors kiek pasikeisti. Apskritai trokštu, kad Lietuvoje būtų daugiau draugiškumo, tolerancijos ir solidarumo. Kuo daugiau kiekvienas puoselėsime supratimą ir meilę artimui, tuo sėkmingėsnę ir laimingesnę valstybę visi kartu sukursime.
Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.