Olandų mokslininkai nustatė, kad augalai, pavyzdžiui, braškės, dobilai ir nendrės, gali bendrauti tarpusavyje, perduodami vertingą informaciją. Esą jie netgi perspėja vienas kitą, jei gresia pavojus. Tam augalai naudoja horizontalius stiebelius, taip vadinamuosius ūsus, kurie driekiasi palei dirvos paviršių.
Norėdami įrodyti savo hipotezę, tyrėjai atliko tokį eksperimentą: ant dobilo lapų jie padėjo vikšrų, kuriems leido sugraužti vieną lapą. Tada mokslininkai vikšrus pakeitė: vietoj buvusiųjų atnešė naujus. Jie jau galėjo rinktis, ar doroti nukentėjusio augalo lapus, ar graužti kitą dobilą.
Buvo atlikta 20 tokių eksperimentų, ir vikšrai visuomet graužė prieš tai nepaliestų dobilų lapus. Kodėl? Manoma, kad nukentėjęs dobilas kažkokiu būdu įspėja „giminaičius“, kurie pasistengia gintis, tarkime, pakeičia lapų struktūrą (t. y. tampa šiurkštesni). Taigi – vikšrams mažiau skanūs. Mokslininkų teigimu, nukentėjęs augalas turi daugiau laiko pasiruošti naujai atakai, tad priešams tampa dar neskanesnis, ir jie renkasi kitą.
Pasak tyrėjų, toks gynybos būdas žinomas daugumai augalų, ypač tiems, kurie greitai dauginasi ir plinta. Tarkime, kartusis kietis, ištvėręs vabzdžių ataką, į aplinką išskiria specifinį kvapą, kuris įspėja kitus kiečius.