Audrius Stonys: „Konkuruoti su vaikais? Ne, iškart pasitraukčiau!“

Audrius Stonys
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-12-29 09:00
„Dažnai atrodo, kad politikai yra svarbiausi žmonės. Tačiau mus formuoja kultūros kūrėjai. Kino režisieriai, dokumentalistai mums išsaugojo ne tik praeitį – jie tam tikra prasme išsaugojo mūsų sielas. Manau, tikrai turime už ką jiems padėkoti“, – sako dokumentinio kino režisierius Audrius STONYS (52), savo padėką sudėjęs į naujausią filmą „Laiko tiltai“.

Būna, menininkai skundžiasi, kad trūksta temų, kad yra išsisėmę. Ar dokumentikoje tai negresia?

Suprantu vaidybinio kino režisierius, kurie sako: „Išsisėmiau.“ Nes vaidybiniame kine pats režisierius yra tas šaltinis, iš kurio semiama. Ir jis kaip šulinys tikrai gali ištuštėti. O dokumentiniame kine neįmanoma išsisemti, nes ne iš savęs imi, o iš realybės. Argi ateis toks laikas, kai aplink mus nebeliks įdomių žmonių? Arba nebevyks svarbių įvykių? Nebus problemų, apie kurias norėsis kalbėti? Tikrai ne! Esame apsupti tūkstančių idėjų, temų, faktų, žmonių... Dokumentalistui gali kilti grėsmė tik pavargti kaip bet kuriam kitam žmogui. Juk jis nuolat bėga, skuba, fiksuoja, filmuoja – vidinis balsas gali užkimti.

Ar į mokytojų, kuriems jaučiatės dėkingas, gretas pastatytumėte ir savo tėvus aktorius – Česlovą Stonį ir Reginą Kazlauskaitę?

Žinoma, jie buvo mokytojai, nors ir kiek kitos srities – teatralai. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo teatre, aš net vaidindavau scenoje, kai spektaklyje prireikdavo vaiko. Net norėjau tapti aktoriumi. Bet taip likimas susiklostė, kad tais metais, kai stojau, aktorių kurso nerinko. Nesinorėjo tuščiai praleisti metų, todėl ėjau į televizijos režisūrą. Planavau metus pasimokyti ir pereiti kitur. Bet greitai supratau, kad į aktorinį manęs ir surišto niekas nenuves. Labai sunki profesija, dvasiškai ir emociškai daug sunkesnė už režisieriaus darbą. Režisierius konstruoja, kuria, fiksuoja pasaulį, o aktorius kiekvieną dieną miršta scenoje. Atlaikyti tas nuolatines mirtis, kančias, emocijų viršukalnes ir prarajas – nežinau, kokio didumo sielos ir kokios vidinės stiprybės reikia būti. Kadangi gyvenau tarp aktorių, mačiau daug sulūžusių, palūžusių, pavargusių, nusivylusių žmonių. Likimas mane apsaugojo nuo aktorystės – nuo labai garbingos, bet be galo sunkios profesijos. Žinau, kad būna akimirkų, kai tie žmonės tiesiog skraido. Bet yra ir be galo skaudžių kritimo, tamsos, didžiulio nuovargio momentų. Aktorius tarsi instrumentas – jis pats save būgno lazdomis turi mušti, kad garsas skambėtų.

Bet man visą gyvenimą ir tėtis, ir mama buvo didžiuliai autoritetai. Jie daug keliavo, važinėjo į gastroles, todėl visą laiką jausdavausi jų pasiilgęs. Buvimas su jais, šalia jų man tapdavo didžiule laime. Šeimos menininkų dinastiją ir pradėjome skaičiuoti nuo mano tėvų. Paskui menininko estafetę, tegu kiek kitoje srityje, perėmiau aš. Sesuo žurnalistė Aistė Stonytė irgi rimtai nėrė į dokumentiką. Neseniai dokumentikos režisiere tapo ir mano dukra Marija, o sūnus Paulius ėmėsi operatoriaus darbo.

Audrius Stonys / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Audrius Stonys / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Kaip manote, jums pavyko tapti autoritetu ir mokytoju savo vaikams? Kaip jie nusprendė pratęsti Stonių dinastiją kine?

Atsimenu, kaip sūnus gal šešerių būdamas sakė: „Būsiu režisierius kaip tėtis, nes tai yra pati geriausia profesija. Tau perka lėktuvo bilietus, sumoka už viešbučius, kad tik atskristum dalyvauti kokiame kino festivalyje.“ Aišku, tai – juokas, nes galimybę, kad tave kviestų į festivalius, irgi reikia užsitarnauti. Tačiau sūnus ir dukra matė, kad tai be galo įdomus darbas. Na, kokia dar profesija nuvestų į Tian Šanio kalnų ledynus, į Jordanijos vienuolyną, Izraelio dykumą arba Lietuvoje atvertų senų bažnyčių požemius ir varpines?

O tu ateini į bažnyčią ir sakai: „Laba diena, kuriu kiną apie varpus. Ar galėčiau pas jus filmuoti?“ Kinas man atvėrė labai daug durų ir širdžių. Pamenu, vaikystėje plaukiodamas Platelių ežere vis matydavau keistus stulpus vandenyje. Kai tapau režisieriumi, nusileidau į ežero dugną, savo rankomis paliečiau tuos stulpus ir sukūriau filmą „Varpas“ – šie stulpai yra likę nuo senovinio Vytauto Didžiojo laikus menančio povandeninio tilto, kuris ėjo per Platelių ežerą į pilies salą. Jis labai keistai vinguriavo – jei tekdavo bėgti nuo kryžiuočių, lietuviai, žinodami, kaip išdėstytas tiltas, tiksliai nujodavo į salą. O kryžiuočiai, bandydami lietuvius pasivyti, skęsdavo. Na, kokia kita profesija man leistų prisiliesti prie tokių stebuklų? O kai kūrėme filmą „Skrydis per Lietuvą“, kuo tik neskraidėme – lėktuvais, malūnsparniais, parasparniais, oro balionais...

Jums teko dėstyti saviškiams?

Dukrai, laimei, nedaug. Dėsčiau ir savo seseriai Aistei Stonytei. Keistas jausmas... Negali nei peikti, nei girti. O sūnus pirma nori pažinti profesiją iš vidaus dirbdamas antruoju operatoriumi, asistentu, paskui, kai jau išmanys profesijos mechaniką, stoti mokytis. Kai įgaus daugiau patirties, labai norėčiau, kad filmuotų mano filmus. Bet vargu ar ką nors režisuosime drauge su dukra. Du režisieriai – komplikuotas reikalas, nes kiekvienas turi savo matymą. Tas matymas ir yra tavo vertybė. O kai yra du režisieriai, neišvengiamai reikia gludinti kampus, ieškoti kompromisų. Mene kompromisai yra pats blogiausias dalykas: geriau tegu būna neteisingai, kreivai, negu sutarta ir nušlifuota.

Marija šiuo metu kuria du dokumentinius filmus. Aiškiai matyti, kad tai yra kitoks kinas, kitaip daromas, arčiau žmogaus. Ir tam daug priežasčių: naujos skaitmeninės technologijos leidžia būti daug ir arti herojaus, netaupyti juostos. Aš – dar iš tos kartos, kuriai kinas techniškai buvo gerokai apribotas: turi juostos vos valandai – ir daugiau nė metro, todėl jei dar ko nors nepaklausei, nenufilmavai... Ir kameros dabar puikios, net nelabai brangios, palyginti su tomis, su kuriomis dirbome mes. J

ų ir įsigyti buvo neįmanoma – kameros priklausė kino studijai. Taigi dabartinė kino kūrėjų karta turi begalinę technikos laisvę ir tai jiems leidžia kurti techniškai įspūdingesnį kiną. Kartais pavydu ne idėjų, o tų galimybių, kurių mes kadaise neturėjome. „Įsivaizduoji, netaupyti juostos!“ – tai buvo turbūt visų mano kartos dokumentalistų jaunystės svajonė. Dabar aš irgi jau galiu nebetaupyti juostos, bet seni įpročiai tai likę (juokiasi)...

Sakote, nauja karta turi daugiau galimybių. Bet ar kartais tas platumas nesiaurina matymo ir mąstymo?

Gal ir sudėtingiau, kai gali kalbėti apie viską. Tada nebežinai, kas svarbiausia. Kai esi įdėtas į tam tikrą ideologinį ar laikotarpio rėmą, tavo užduotis yra pripildyti tą rėmą tuo, ką įsivaizduoji. Tai būdavo įdomus iššūkis daugeliui režisierių. Dabar yra laisvė kalbėti, apie ką nori, bet dėl to žmogui problemų nesumažėjo, moraliniai, etiniai, istoriniai lūžiai tebevyksta. Gyvename labai intensyviame amžiuje – daug intensyvesniame nei sovietmečiu. Vaidybiniam kinui dabar apskritai sunku – jis nuolat nespėja su laiku, nes kol sugalvojai idėją, parašei scenarijų ir nufilmavai kiną, žiūrėk, ta istorija jau dešimt kartų realybėje įvyko ir nieko nebenustebinsi.

Gal iš tiesų dabar sunkiau atrasti savo koordinatę toje temų ir idėjų begalybėje. Bet pasirinkimas sovietmečio parduotuvėje iš trijų prekių ar dabartiniame prekybos centre iš trijų šimtų tūkstančių lieka toks pat: kaip atsirinkti tai, ko tau iš tiesų reikia? Visai neseniai su dukra diskutavome, kada reikia sustoti filmuojant. Vaidybiniame kine lengva: yra scenarijus, surašyti herojų žodžiai, nufilmavai – stop, padaryta. O dokumentiniame gali ilgai filmuoti, grįžti – gal herojus dar ką nors pasakys, gal kitoje vietoje kitą dieną labiau atsiskleis? Galo nėra toms abejonėms. Kartais reikia sustoti, kad išsaugotum filmą – nenukankintum medžiagos.

Audrius Stonys / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Audrius Stonys / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

O kaip suvaldyti norą pamokyti, padėti jaunesniam kolegai?

Taisyklė, kurios laikausi ne tik su savo vaikais, bet ir studentais, – nepadėk neprašomas. Nė vieno nesu vertęs ar kreipęs, kad padarytų būtent taip, kaip atrodo geriausia man. Jeigu reikalinga mano pagalba, patirtis, ją suteikiu – žmogus laisvas pasiimti jos tiek, kiek nori. Kartais sakai pastabą, bet studentas vis tiek padaro savaip. Kitas dėstytojas gal įsižeistų, kad jo nepaklausė, o aš galvoju: ir labai gerai, kad nepaklausė, kad padarė savaip – kitaip būtų nesužinojęs savo kelio.

Turėtumėte jausti konkurenciją su jaunąja dokumentalistų karta. Galbūt net su dukra...

Konkurencija? Ne, jos nėra ir net negali būti! Žinau, jeigu iškiltų bent kokia konkurencinė situacija, iškart pasitraukčiau. Man nereikia jokių kovų su savo vaikais – nenoriu laimėti, kam nors ką nors įrodyti. Niekam nenoriu užstoti saulės. Ir čia ne tik apie vaikus kalbama. Niekada nejaučiau pavydo, nekonkuravau su kolegomis. Visada be galo džiaugiuosi, pavyzdžiui, savo bendramokslio Arūno Matelio pergalėmis. Mes tarsi kino broliai. Mus net iki šiol, būna, supainioja. Štai neseniai Latvijoje išėjo pranešimas spaudai, kad bus rodomas filmas „Laiko tiltai“, kurio režisieriai – Kristine Briede ir... Europos kino akademijos laureatas Arūnas Matelis. Paskambinau Arūnui, pasijuokėme, jog reikėtų apsikeisti filmais, kad būtų paprasčiau.

Džiaugiuosi kiekvienu žmogumi, ypač jaunu, kuris ateina kurti kino: Giedre Žickyte, Mindaugu Survila, Linu Mikuta, savo dukra Marija Stonyte... Kino dokumentikoje yra pakankamai vietos ir erdvės visiems – mes vienas kito niekur nestumiame. Ir iš kur čia išstumsi? Iš biudžeto? Net ir tai galima suprasti – kažkas tiesiog turi geresnę idėją nei tu. Tikrai nemanau, kad iki gyvenimo pabaigos kasmet kursiu po filmą, todėl vienų pasitraukimas ir kitų atėjimas – visiškai natūralus procesas.

O kai pasižiūrite to paties Arūno Matelio garsųjį darbą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, nesukirba mintis: „Velnias, kaip gerai jam pavyko. Kodėl man tokia idėja nekilo?“

Ne, nes žinau, kad tokio filmo kaip Arūnas aš nepadaryčiau. Jis turi savo matymą, savo idėjų lauką. Galų gale jis yra prisiekęs dviratininkas, gal net buvo kandidatas į dviračių sporto meistrus. Pamenu, dar studentai būdami draugavome – kiek jis man yra pripasakojęs apie dviračius! Čia – Arūno arkliukas. Jis dar ir aistringas matematikas, todėl tik jis galėtų sukurti tokį dokumentinį filmą apie matematiką, kad žiūrėtum ir galvotum – kaip nerealu!

Kolegė Giedrė Žickytė į temas žvelgia moteriškai, jautriai, valandų valandas gali kapstytis archyvuose. Man gal kantrybės neužtektų. Kiekvienas turime savo sferą, kur esame geriausi, turime savo veidą ir kalbėjimo būdą. Nepavydu net, kai kolegų darbai laimi tarptautinius apdovanojimus, – juk įvertinamas ne tik žmogus, bet apskritai visa Lietuvos dokumentika. O ji – aukšto lygio. Ir tą lygį pasiekėme visi, kurie kuriame kiną.

Naujausi straipsniai