Audrė Kudabienė su vyru Gintaru – 30 metų kartu: „Jei myli, tai ir pykstiesi, o paskui taikaisi“

Audrė Kudabienė su vyru Gintaru / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-04-20 18:31
„Noriu tikėti, kad labiau saugosime dalykus, kurių dėl karantino suvaržymų netekome, ir daug ką vėl atrasime iš naujo. O galbūt bus dalykų, nuo kurių atpratome, ir pasirodys, kad jų net ir nebereikia“, – svarsto televizijos laidų vedėja Audrė Kudabienė.

Trumpa dosjė

  • POMĖGIS. Dabar, kai didesnis judėjimas suvaržytas, pasivaikščioti po mišką.
  • PASIEKIMAS. Lygiai 12-a dienų dėl nieko nebambėjau.
  • KOMPLEKSAS. Atradau, kad geriausias priešnuodis visokiems kompleksams – apie juos nekalbėti.
  • DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Pamiršti tekstą per tiesioginį eterį.
  • GROŽIO PROCEDŪRA. Atsigaivinti sniego maudynėmis. 
  • DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Išsikraustymas gyventi į užmiestį.
  • RYTINIS RITUALAS. Stiklinė šviežiai spaustų citrinų sulčių, perpus skiestų vandeniu ir pagardintų šaukšteliu medaus.
  • TABU. Apkalbėti kitą žmogų. 
  • NIEKADA NERAGAUTUMĖTE. Švediško delikateso – pūdytos silkės.
  • ĮSPŪDĮ PALIKĘS FILMAS. Mindaugo Survilos „Sengirė“.
  • ŽMOGAUS IDEALAS. Mano vyras.
  • PATINKANTI SPALVA. Jūros.
  • AUGINTINIS. Nelaikau, bet susidraugavau su kurapkų pulkeliu, užklydusiu per didžiuosius šalčius. 
  • MIELIAUSIA APRANGA. Kašmyro megztukas, šilko palaidinė, džinsai.
  • ĮSIMINTINIAUSIA KELIONĖ. Į Madeirą. Norėčiau pakartoti.
  • LABIAUSIAI ERZINANTI ŽMONIŲ SAVYBĖ. Abejingumas.
Audrė Kudabienė / TV3 nuotr.
Audrė Kudabienė / TV3 nuotr.

Kokius jausmus sukėlė Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“, kuriuos šiemet jums buvo patikėta vesti? Kokia istorija labiausiai sujaudino? 

Būti šio renginio vedėja man, visų pirma, yra šventė ir kartu – nemenkas jaudulys. Herojų istorijas peržiūriu po kelis kartus, kai jos jau būna sumontuotos. Tam, kad emocijų per eterį būtų mažiau. Žinau, kad neprofesionalu nesuvaldyti jausmų vykstant renginiui, bet vis tiek virpa ir balsas, ir širdis. 

Smarkiai įstrigo rietaviškio Silvestro, kuris iš degančių namų išgelbėjo jaunesnę sesę ir brolį, istorija. Jei nors kartą matei gaisrą, nereikia labai lakios vaizduotės, kad atsidurtum Silvestro broliuko vietoje, degančiame jų name, kai jau oda jauti, kad niekaip iš gaisro nebeištrūksi. Kai net verkti nebegali, nes dūsti, nes ir kambario durys, ir sienos – vien ugnis. Ir staiga pajunti, kaip stiprios brolio rankos kelia tave ir neša ten, kur yra oro, kur yra gyvenimas. Berniukas verkdamas sako: „Ačiū, broli, kad išgelbėjai mano gyvybę.“ Man atrodo, kad nuo šiol ir mažojo broliuko, ir sesės gyvenimas bus kitoks – daug saugesnis, kai turi tokį brolį kaip Silvestras...

Kaip manote, ar kiekviename iš mūsų slypi tas slaptas herojus, didvyris, kuris reikiamą akimirką pasiryžęs įvykdyti žygdarbį, gal net pranokstantį mūsų galimybes...

Visi mes kritinėje situacijoje elgiamės, kaip liepia širdis. Gera širdis, manau, plaka kiekviename iš mūsų. Vienas iš pavyzdžių – Ramintos ir Karolio istorija. Kai mirė jų vienuolikos mėnesių kūdikis, patys išgyvendami didžiulį skausmą, jiedu rado jėgų duoti sutikimą donorystei. Ir taip dovanojo gyvybę kitam vaikui. Klausiate, ar daug Lietuvoje yra tokių stiprių, pasiaukojančių ir net nesvarstančių, ką daryti, kai reikia daryti, žmonių? Tai atsakau, ką jaučiu, – tikrai yra daug. Tik jie tylūs, nes geri darbai mėgsta tylą. 

Pandemija visiems tapo iššūkiu. Kaip karantinas pakeitė, pakoregavo jūsų gyvenimą, darbus, planus, svajones?.. 

O žinot, neįmanoma priprasti prie karantino – jis nesmagus, jis erzina. Galima tik laikinai susitaikyti, kad taip reikia. Jei nenorime tapti masiniu kapinynu, turime laikytis ribojimų. Išmokome ir interviu nuotoliniu būdu daryti, kitąkart įduodavom kamerą pašnekovui, kad pats nusifilmuotų. Ir su kūrybine komanda bendraujame tik telefonais arba per socialinius tinklus, bet jau labai ilgu gyvų susitikimų, ginčų, juoko. Pastebėjote, kad, bendraujant nuotoliniu būdu, juoko mažiau?

Audrė Kudabienė „Lietuvos garbės“ ceremonijoje/Organizatorių nuotr.
Audrė Kudabienė „Lietuvos garbės“ ceremonijoje/Organizatorių nuotr.

O gal visgi karantinas turi ir gerąją pusę?

Aš džiaugiuosi tik vienu nutikimu per karantiną. Kai reikėdavo važiuoti iki darbo, turėdavau kirsti policijos patikros punktą. Sykį pareigūnas, atidžiai išstudijavęs mano popierius, sako: „Gerbiamoji, jūsų automobilio techninė apžiūra jau prieš pusmetį pasibaigusi, kas būtų, jei padarytumėte avariją?“ Tai kulkos greičiu lėkiau į apžiūrą (šypsosi).

Skiepai dabar aktuali tema. Ką manote apie vakcinavimą?

Suprantu, kad skiepytis gali būti baisu, nes daugelis svarsto, ar gali vakcina, kuri buvo taip greitai sukurta, būti patikima. Tai neįtikina dalies žmonių. Bet aš skiepysiuosi. Ir iškart, kai tik tokia galimybė atsiras. Jei tikiu vakcina nuo gripo, kodėl turėčiau netikėti šia? Ji buvo ir yra stebima pro didinamąjį stiklą, ją kūrė, bandė ir dabar stebi daug protingesni už mane žmonės. O kalbos, baimės ir lieka tik baimėmis, nežinia, dėl ko kurstomos. 

Daugelis kalbintų žmonių sako, kad per karantiną atrado naujų talentų, daugiau laiko galėjo skirti šeimai, gaminti... O jūs?

Atvirkščiai, pavyzdžiui, maistui gaminti laiko išeina net mažiau, nes nėra bendrų švenčių, pasisėdėjimų su draugais, dėl ko reikėtų ilgėliau užtrukti virtuvėje. Tiesa, man buvo atradimas, kad, pasirodo, nereikia tiek daiktų, kaip anksčiau. Ir pinigų susitaupo, ir gamtai lengviau. Nauji talentai? Gal nebent šiam žodžiui uždėtume kabutes (šypsosi). Nežinau, ar apsidžiaugs kirpėja, pamačiusi mano galvą, kai jau prisiruošiu nueiti. Per karantiną įsigijau žirkles, prisižiūrėjau filmukų, kaip pačiam apsikirpti, ir tai padariau.

O kaip jūsų santykius su vyru paveikė gyvenimas 24 valandas per parą po vienu stogu? Ar pavyksta išvengti žiežirbų, kivirčų šeimoje?

Manau, jei myli, tai ir pykstiesi, o paskui taikaisi ir vėl pasaulis šviesus. Gal tai ir yra svarbiausia santykiams – neslėpti ir neslapstyti jausmų. Bendro visiems recepto, kaip išsaugoti santuoką, manau, nėra ir būti negali. Antraip labai jau banali ta paslaptis taptų, kuri vadinasi meilė. Bet man gelbsti vienas dalykas – jei jau dėl ko nors supykstu, tai tuo pat metu galvoju ir apie tai, kuo džiugina ir žavi mane mano žmogus.

Gintaras Kudaba ir Audrė Kudabienė / Luko Balandžio / 15min nuotr.
Gintaras Kudaba ir Audrė Kudabienė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Kas geriausiai padeda įveikti įtampą, atsipalaiduoti? 

Atradau naujų pasivaikščiojimo takų. Keliauti laisvai dar negalima, bet pasivaikščioti tikrai niekas nedraudžia. Ir net kaukės nereikia. Man patinka miško kvapas, garsai, nuotaikos. Kartais randu ką nufotografuoti...

Daugeliui žiūrovų, kurie jus mato rimtą ir santūrią vedėją eteryje, sunku patikėti, kad mėgstate ir rankas į žemę sukišti...

Tai aš ir daržiuke kapstausi labai santūriai (šypsosi). Būnu tiek santūri ir susikaupusi, kad jei skambintumėt man telefonu, net neišgirsčiau. Praėjusią vasarą bandžiau auginti prieskonines žoles – ne visos buvo paklusnios, ne visos augo, bet raudonėliais ir juozažolėmis galėčiau pavaišinti.

Negaliu nepaklausti, kokia jūsų jaunatviškumo paslaptis? Botulinas, plastinės operacijos – ką nors esate išbandžiusi, o gal labiau vertinate natūralumą?

O gal ir kalbant apie tą, kaip jūs sakote, jaunatviškumą, nėra jokios paslapties?! Tiesiog kiekvienas ir kiekviena esame ypatingi ir nemanau, kad savo amžiumi. Kiek teikti reikšmės fizinei išvaizdai – tai tikrai labai individualu. Gal kažkas negali ištverti be dviejų valandų treniruotės su svarmenimis, o kažkam be botulino injekcijos saulė nešviečia. Ir jei tik piniginė leidžia – puiku. O jei dar patenki pas gerą plastinės chirurgijos specialistą, tai ir rezultatas bus puikus. Bet jei jau klausiat mano nuomonės, tai man patinka drąsūs ir atviri žmonės, ir juos net raukšlės puošia.

Kokių turite dienos ritualų? Gal esate sveikuolė, aktyviai sportuojate?

Idealus rytas – lėtas, kai nereikia niekur skubėti. Kai ramiai gali išgurkšnoti citrinų sultis, o paskui pasimėgauti kava ir mielais pašnekesiais su artimiausiu žmogumi. Gaila, kad nedažnas toks rytas, bet dėl to ir idealus (šypsosi).

Apie ką svajojate, jei pagautumėte auksinę žuvelę, kokie būtų trys norai? 

Beje, pasaka apie auksinę žuvelę ir yra apie gyvenimo prasmę – nebūti godžiam, pikdžiugiškam, bloga linkinčiam ir svajonių siekti savo jėgomis.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.

Naujausi straipsniai