Atviras Edvardo Žičkaus interviu: apie sunkiausius etapus, tėvų ilgesį ir svajonių pokalbį su Obamomis

Edvardas Žičkus su tėvais / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-04-04 14:00
„Gyvenime teko patirti, ką reiškia gyventi labai sočiai ir visiškai neturėti pajamų. Užklupus sunkumams svarbu nepalūžti ir išmokti mums siunčiamas gyvenimo pamokas“, – sako po metų pertraukos prie pokalbių laidos vairo stojęs žinomas žurnalistas Edvardas Žičkus.

Šįkart sutikote kurti internetinę pokalbių laidą „Be ribų“. Koks jausmas buvo sulaukus pasiūlymo ją vesti? 

Tiesą pasakius, kurį laiką svarsčiau, ar imtis šio projekto. Juk esu įpratęs dirbti televizijoje, o štai čia – internetinė laida. Galvojau, kokia bus auditorija, ar tikrai jai manęs reikia. Juk mano žiūrovai dvidešimt metų žinojo, kokį mygtuką paspausti, kad galėtų pažiūrėti mano laidą per televiziją, tad reikės ir jiems persiorientuoti. Tačiau paskui pagalvojau: ir ko aš čia tiek svarstau, reikia tiesiog eiti ir daryti.

Koks jausmas po pertraukos vėl stotis priešais kameras? 

Pandemija palietė mus visus, televizija – ne išimtis. Tiesa, informacinės arba aktualijų laidos buvo kuriamos kaip ir anksčiau, labiau nukentėjo pramoginės. O pats kurį laiką buvau užsidaręs namuose. Per televiziją galėjau žiūrėti tik savo laidų kartojimus (šypsosi).

Taigi per dvidešimt kelerius metus aktyvaus darbo televizijoje pirmą kartą buvau padaręs tokią ilgą – metų – pertrauką nuo kamerų. Po jos vėl sėdus į pokalbių laidos vedėjo kėdę jausmas tikrai įdomus. Ne paslaptis, kad per karantiną šiek tiek aptingome. Vėl reikėjo susimobilizuoti. O pastarojo darbo pradžia buvo labai intensyvi – per penkias dienas turėjome nufilmuoti penkiolika laidų! Tai yra daug. Be to, dirbti tenka visiškai kitokiomis sąlygomis, būtina laikytis saugumo reikalavimų. Žinoma, tai kelia papildomą stresą bei nuovargį. Tai, ką įprastomis sąlygomis padarydavome per dvi valandas, dabar užtrunka dvigubai ilgiau.

Tiesa, žurnalistinės veiklos nenutraukiau ir per karantiną. Tačiau vėl įsijungus kameroms ir pradėjus kalbėtis su pirmuoju pašnekovu apėmė toks geras jausmas... Matyt, esu sutvertas pokalbiams. O kamera man nekelia jaudulio. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Tikiu, kad ir jiems patinka su manimi kalbėtis. Gal todėl pašnekovai atsiveria, į mano laidą sutinka ateiti ir tie, kurie daugelį metų neina į jokias pokalbių laidas.

Buvau pasiilgęs jausmo kviesti tokius žmones į savo laidas, taip pat – skaičiuoti paskutines sekundes, kol įsijungs kameros. Galiausiai – labai geras jausmas, kai po metų vėl gali pasipuošti, užsivilkti kostiumą, apsiauti lakinius batus. Juk per karantiną sėdime namuose apsirengę kasdieniais drabužiais ir pernelyg nesukame galvos dėl to, kaip atrodome.

Edvardas Žičkus / Organizatorių nuotr.
Edvardas Žičkus / Organizatorių nuotr.

Kokie jūsų didžiausi lūkesčiai kuriant šią laidą? 

Atskleisiu, kad pirmas mano noras – prisijaukinti internetą. Supratau, kad nuo televizinio formato pereiti prie rašymo man nesunku, daug sunkiau priprasti kurti internetinę laidą. Nors socialiniuose tinkluose turiu daug bičiulių, su kuriais susipažinau dirbdamas įvairiuose televizijos kanaluose, reikia pripažinti, kad dar ir šiandien nesu prisijaukinęs socialinių tinklų. Nuomonės formuotojų kasdienybė man nėra pažįstama. Labai tikiuosi, kad ir aš prisijaukinsiu internetą (šypsosi). Daugelio dalykų čia dar tik mokausi. 

Šiais laikais, kaip niekada anksčiau, turime būti labai lankstūs...

Tiesa, ši pandemija mums parodė, kad lankstūs turime būti visur: darbe, versle, puoselėdami santykius su kitais žmonėmis... Prieš metus pats neįsivaizdavau, kad daugelis galėsime dirbti nuotoliniu būdu, kad namus paversime biuru. Bet esame žmonės, prie pokyčių prisitaikome.

Jūsų pokalbių laida vadinasi „Be ribų“. O ar pats gyvenime dažnai mėgstate išeiti už ribų, pasielgti neįprastai? 

Kai gyvename patogiai, komfortiškai, natūraliai nesinori nieko keisti, nes ir taip yra gerai. Pastaruosius kelerius metus savas ribas teko gerokai praplėsti. Galiausiai supratau, kad tik nuo mūsų priklauso, kur mes nusprendžiame tą brūkšnelį pastumti – galime pasitenkinti mažesniais dalykais, bet galime išsikelti ir didesnius tikslus.

Praplėsti pasaulėžiūrą labai naudinga. Prieš porą metų buvau išstumtas iš savo komforto zonos, tad ribas teko nusibrėžti iš naujo. Bet tai tik į gera, nes stipriai prasiplėtė akiratis. Be to, atradau daug naujų savo savybių. Gal ir dėl to, kad iš televizijos greitai reikėjo pereiti į spaudą. Teko išmokti daugelio dalykų, apie kuriuos anksčiau nežinojau. 

Edvardai, savo laidose esate kalbinęs daugybę pašnekovų, o ar yra žmogus, kurį seniai norėjote pakviesti į pokalbį, bet iki šiol taip ir nepavyko?

Jei prieš porą mėnesių kas nors būtų manęs to paklausęs, būčiau atsakęs, kad seniai svajoju pakalbinti dainininką Kastytį Kerbedį. Bet neseniai jis jau lankėsi mano naujoje laidoje. Garsus atlikėjas ketverius metus vis atsisakydavo dalyvauti bet kokiose laidose. Džiaugiuosi, kad man pavyko jį prisikviesti ir pakalbinti.

Jau ne vienus metus taip pat svajoju apie pokalbį su buvusiu JAV prezidentu Baraku Obama ir jo sutuoktine Michelle. Esu net žengęs tam tikrus žingsnius šio tikslo link. Deja, tai buvo prieš pasaulį sukaustant pandemijai. Tad išsvajoto interviu dar teks palaukti. 

Edvardas Žičkus ir Dalia Grybauskaitė / Organizatorių nuotr.
Edvardas Žičkus ir Dalia Grybauskaitė / Organizatorių nuotr.

Ko pats labiausiai išmokote per karantiną? 

Be to, kad dirbu žurnalistinį darbą, dar esu ir verslininkas. Visiems renginiams, kurie buvo suplanuoti iki karantino, buvo uždėtas stop ženklas. Kadangi karantinas skausmingai smogė mano verslui, teko ieškoti įvairių kitų alternatyvų. Visi gavome gerą pamoką, kad turėti santaupų – tiesiog būtina.

Per karantiną daugelis džiaugiasi radę laiko maloniems pomėgiams: gamina maistą, skaito knygas, žiūri filmus... Ar pačiam pavyko pasimėgauti tuo, kam anksčiau, galbūt, pristigdavo laiko?

Maistą gaminti man visada patiko. Per šį karantiną tikrai tam turėjau laiko. Manau, esu visai neblogas virtuvės šefas (šypsosi). Sukiotis virtuvėje man – puikus atsipalaidavimo būdas. Mėgstu kruopščiai atsirinkti produktus, gaminti įdomesnius patiekalus, susikurti estetišką aplinką. Nors gaminti maistą šiuo metu tapo kasdienybe, stengiuosi ją paįvairinti. Net kai vienas valgau, man svarbu, kad maistas būtų ne tik skanus, bet ir gražiai patiektas. Kas mums uždraudė susikurti restoraną savo namuose (šypsosi)? Gražūs indai, subtiliai paserviruotas stalas, mėgstama muzika, prigesintos šviesos, jaukiai spragsinčios žvakės... Visa tai juk gali susikurti kiekvienas.

Filmų taip pat nemažai peržiūrėjau, o su knygomis sunkiau. Nors jų per gimtadienį draugai pridovanojo daugybę, kol kas neradau laiko atsiversti. Taigi šį malonumą palieku ateičiai. Be to, ir pats ketinu sėsti rašyti knygos – sudėsiu į ją visą įdomią žurnalistinę patirtį. Įsivaizduoju, kad tai bus stora, gausiai iliustruota, įdomių nuotykių ir vertingų patirčių kupina knyga. 

O ko labiausiai pasiilgote per šį karantiną? 

Savo artimųjų, gyvo bendravimo su jais. Tėvus mačiau praėjusią vasarą. Na, daugelis viešai dalijasi labiausiai pasiilgę kelionių. Ir aš užkietėjęs keliautojas, bet suprantu, kad keliauti tokiu metu yra nesaugu. Per šį karantiną nuplaukė ilgai planuotos atostogos Maldyvuose. Bet šį savo kelionių geną tikrai išnaudosiu tada, kai būsime saugesni (šypsosi). Labai svajoju nuvykti į Australiją. Tai yra vienintelis likęs žemynas, kuriame dar nesu buvęs. Žinoma, galime planuoti kiek tik norime, bet kokios bus galimybės, pamatysime. 

Brian May ir Edvardas Žičkus / Asmeninio albumo nuotr.
Brian May ir Edvardas Žičkus / Asmeninio albumo nuotr.

Visgi šiuo metu ne tik daug ką praradome, bet nemažai ir atradome. Kokie didžiausi jūsų atradimai?

Atradau išties daug. Kad ir tą pačią mūsų Nidą. Šiame nuostabiame šalies kampelyje esu lankęsis ir anksčiau, vedžiau ten renginius, tačiau geriau ją pažinau tik per pandemiją. Iš naujo gėrėjausi ir žavėjausi įspūdinga Nidos gamta. 

O labiausiai džiaugiuosi, kad atradau mišką, nors jo pašonėje jau gyvenu dvylika metų. Grožiuosi kalvomis, neįtikėtinais peizažais. Taip pat pajutau, kaip smagu yra vaikščioti be tikslo. Didelis privalumas ir tas, kad galiu daug ką ramiai apmąstyti, apgalvotai veikti. Daug atsakingiau ėmiau leisti ir pinigus. Supratau, kad buvome tapę dideliais vartotojais, tvarumas nebebuvo vertybė. 

Kaip manote, ar gebėjimas džiaugtis mažomis smulkmenomis – įgimtas, ar to galima išmokti? 

Manau, kad to išmokstama. Kai turi visko daug, imi nebevertinti arba tiesiog nebeturi laiko tuo pasidžiaugti. O gebėjimas džiaugtis mažais dalykais ateina su gyvenimo pamokomis ir patirtimi. Ši nesmagi mūsų gyvenimo atkarpa parodė, ko mums gyvenime labiausiai trūksta. Ko gero, ne vakarėlių ar kažkokių blizgučių, bet gyvo bendravimo, apsikabinimų, jaukaus pasisėdėjimo su draugais. Šių dalykų mes net labai nevertinome, nes atrodė savaime suprantama duotybė. Visgi įsitikinome, kad ne visada ji mums prieinama. 

Kaip manote, kas svarbiau: gebėti džiaugtis mažomis gyvenimo smulkmenomis ar kurti didelius tikslus?

Manau, kad viskas yra svarbu. Jeigu nebekurtume tikslų, tiesiog sustotume vietoje, nebeaugtume. Daugiau norėti yra ne tuštybė, bet judėjimas į priekį. Žinoma, suprantu, kad, norint pasiekti daugiau, reikia į veiklą įdėti daug širdies, pastangų ir be galo daug darbo. Niekas savaime nesusikuria. 

Esate veržlus, lydimas sėkmės, o ar būna tokių situacijų, kai atrodo, kad visas pasaulis nuo tavęs nusisuko? 

Be abejo, būna. Kai tokios akimirkos užklumpa, pirmiausia pagalvoju, ką darau ne taip. Šis laikotarpis nėra lengvas ir man. Bet labai svarbus ir mūsų požiūris į aplinką, įvykius. Mane motyvuoja vien mintis, kad esu sveikas, turiu gerų bičiulių, galiu pasigaminti skanaus maisto. Padeda ir filmų žiūrėjimas, pokalbiai su draugais. 

Edvardas Žičkus
Edvardas Žičkus

Galite įvardyti, koks etapas gyvenime buvo sunkiausias? 

Labai sunkus laikotarpis buvo prieš keliolika metų – per ekonomikos krizę. Tada, po ilgo sėkmingo gyvenimo ruožo pusę metų buvau be jokio darbo ir pajamų, nesimatė nė menkiausios šviesos ateityje, o turėjau didelių įsipareigojimų bankui. Pamenu, negalėdavau užmigti vien dėl to, kad nežinojau, kas manęs laukia po mėnesio ar pusmečio. Tąkart gavau pirmąją rimtą gyvenimo pamoką, kad visada reikia gyventi ne tik šia diena, bet ir šiek tiek pagalvoti apie ateitį, pasirūpinti santaupomis. Tuo metu man padėjo išgyventi geri draugai, jie paskolino pinigų, pakviesdavo į miestą pavalgyti. O aš tik galvojau, kaip susitarti su banku, kaip išspręsti paskolos klausimą ir suvesti visus galus. Laimė, iš duobės išlipau. 

Po tamsesnio etapo visada ateina šviesesnis...

Be jokios abejonės. Dabar džiugina vien tai, kad pasitinkame pavasarį, mažėja užsikrėtusiųjų baisiuoju virusu, jau turime ir vakciną. Galėsime glaudžiau bendrauti. Tiesa, labai pasiilgau kino teatrų. Po pertraukos nueiti pasižiūrėti filmo bus tokia šventė! 

Kas gyvenime jums teikia didžiausią prasmę? 

Meilė, sveikata ir stabilumas. Jis ypač svarbus, kad jaustumės gerai. Gera žinoti, kas bus rytoj, kitą savaitę ar kitą mėnesį. 

Naujausi straipsniai